A.Dzermantas. Tradicinės etninės religijos atgimimas Baltarusijoje (I) (19)

A.Dzermantas

A.Dzermantas

Baltarusiai laikosi pagoniškomis šaknimis. Kaip baltai, kaip skandinavai. …Tautos be pagoniškųjų šaknų – pasaulio perėjūnai, vadinamosios tautos internacionalistės arba net pravoslavės ateistės. Užtat baltarusiai ir laikosi už savo kuolo – krikštytieji pagonys…

Baltarusių liaudies poetas Ryhoras Baradulinas

Pagonybė Baltarusijoje niekuomet nebuvo išnykusi. Ir iki šiol ji tebėra dvasinio bei kultūrinio baltarusių gyvenimo giluminis veiksnys. Šiandien, kai šiam gyvenimui nei krikščionybė nebeturi monopolijos, nei ateistinė ideologija nebedaro jam spaudimo, atsirado galimybė ne tik užsiimti objektyviu senųjų tikėjimų tyrimu, bet ir atvirai diskutuoti apie ikikrikščioniškosios pasaulėžiūros aktualumą dabar. Ką gi galima pasakyti apie pagoniškojo atgimimo Baltarusijoje perspektyvą?

Pradžiai padarykime nedidelį istorinį ekskursą, padėsiantį suvokti pagoniškųjų tradicijų Baltarusijoje tvarumą bei gyvybingumą. Oficialia krikščionybės pasirodymo pas mus data laikomi 988 m., kai Kijevo kunigaikščio Vladimiro iniciatyva jam pavaldžių teritorijų gyventojai turėjo priimti krikštą. Tačiau atsižvelgiant į sudėtingus Polocko žemės santykius su Kijevu, kalbėti apie automatišką jos christianizaciją netenka. Pirmieji misionieriai čia gal buvo pasirodę ir anksčiau, tačiau esama pagrindo abejoti, ar būta kokios nors administracinės akcijos. Labiausiai tikrovę atitinkanti atrodo padėtis, aprašyta Uladzimiro Lobačiaus: kunigaikščių inspiruotas Polocko žemių krikštas, skirtingai nuo rytų slavų (pavyzdžiui, Kijevas 988 m., Naugardas 990 m.), XI–XII a. taip ir neįvyko, o christianizacija, kaip lėtas naujosios religijos ir tvirtų senųjų tradicijų sąveikos procesas, oficialiai Polocke buvo palaimintas tik XII a. pradžioje, o tai kaip tik ir sudarė sąlygas atsirasti archajinėms (pro paganus) stačiatikybės formoms, dar XIX a. tebeišlaikiusioms pagoniškąjį turinį formaliai krikščioniškoje Baltarusijoje.[1]

Gera iliustracija tam gali būti kunigaikščio Vseslavo Kerėtojo, gimusio от волхвования „iš žyniavimo“, valdymas. Negalima neigti, kad savo politikoje jis atsižvelgė į naujosios tikybos veiksnį – tai, pavyzdžiui, liudija Polocko Sofijos statyba, – tačiau kiti tiesioginiai bei netiesioginiai faktai mena jį laikiusis senosios religijos. Tai ir mitiniai jo bruožai, žinomi iš „Sakmės apie Igorio pulką“ bei liaudies epo, kurie leidžia jo figūrą sieti su kunigaikščio-žynio vaizdiniu; ir glaudūs, sąjungininko ryšiai su nekrikštytomis baltų bei Pabaltijo suomių gentimis; taip pat tikėtinas ryšys tarp pagoniškųjų judėjimų aplink Baltiją (1066 m. obodritų žemėse ir 1067 m. Švedijoje) ir Vseslavo karo prieš Jaroslavičius, kurio metu jis šiuose įvykiuose galėjo reikštis kaip potencialus švedų bei obodritų pagoniškojo sąjūdžio sąjungininkas.[2]

Tiks čia prisiminti ir įtikimiausią protobaltarusių genties krivičių vardo kilmės versiją, siejančią jį su baltų šventikų titulu (lie. krivis, krivė, krivaitis). Ryšium su tuo netgi, kaip kad yra pažymėjęs V. Toporovas, „krivičiai gali būti suprantami kaip savotiški levitai, žynių, šventikų gentis“.[3] Savo ruožtu krikščionybės veiksnys prisidėjo prie pamatinio etnokultūrinės situacijos pasikeitimo tuo, kad įdiegė naują etnokonfesinę vietos gyventojų tapatybę, senuosius „pagoniškus“ etnonimus tolydžio išstumiant konfesionimui „Rusia“, ir vietos gyventojų baltų krikštijimas į „rusų“ tikėjimą galų gale privedė prie jų pasaulėžiūrinio bei kalbinio suslavinimo.[4]

Savotiška reakcija į christianizacijos bei slavėjimo vyksmą galima laikyti iškilusią Lietuvos valstybę, kai kurių istorikų vadinamą ne kitaip nei „paskutine pagonių imperija“. Sulig Daivos Vaitkevičienės bei Vykinto Vaitkevičiaus išvadomis, iš tikrųjų galima kalbėti apie tokį reiškinį kaip valstybinė pagoniška religija XIII a. Lietuvoje.[5] Be to, dauguma Lietuvos kunigaikščių laikėsi religinės tolerancijos principo, kurio pavyzdžiu galima laikyti popiežiaus legatų ataskaitą apie susitikimą su Gediminu 1324 m.: „…krikščionims jis leidžiąs savo Dievą garbinti pagal savo papročius, rusams pagal savo apeigas, lenkams pagal savo papročius“, ir jų persakytus paties Gedimino žodžius: „o mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą“.[6] Tuometė opozicija Rusija – Lietuva arba (rytų) krikščionybė – pagonybė ryški ne tik viduramžių lietuvių epitetuose, kaip литва беззаконная „beteisė Lietuva“ (krikščioniškosios teisės nesilaikymo prasme), литва безбожная „bedievė Lietuva“, литва поганая „pagoniškoji Lietuva“, литва некрещеная „nekrikštytoji Lietuva“, bet ir XIX a. kaimynų (rusų, ukrainiečių) etniniuose stereotipuose apie baltarusius-lietuvius: з литвина не буде христианина „iš lietuvio nebus krikščionio“, вялiкi чараўнiк, сказана – лiцвiн „didis kerėtojas, sakoma – lietuvis“, o „teologinis“ dialogas su baltarusiu, pasak ukrainiečių tautosakos, skamba taip: Литвинку божи?! – Ти сам божи! – Тю, литвинку, ти ж чортiв! – Ага, хай i чортiв, аби не твой! „Lietuvi Dievo!? – Tu pats Dievo! – Tpfu, lietuvi, tu gi velnio! – Aha, tegu velnio, bet ne tavo!“.

Pagoniškosios Lietuvos susidūrimas su skirtingais krikščioniškosios civilizacijos variantais – graikų stačiatikių ir Romos katalikų – buvo neišvengiamas. Stipraus dvasinio, politinio, o katalikų atveju – dar ir atviro karinio spaudimo sąlygomis iš tikrųjų iškilo lemtingas, žūtbūtinis išgyvenimo klausimas. Tautinė ir valstybinė egzistencija tuomet tiesiogiai priklausė nuo krikšto kaip simbolinio pademonstravimo priklausant Europos civilizacijai, o ne priešiškam „barbarų“ pasauliui – dar visai neseni slavų polabų bei prūsų pavyzdžiai buvo pakankamai iškalbingi. Priimdami krikščionybę Lietuvos valdovai stengėsi visai tautai gauti savotišką „indulgenciją“ ir per neišvengiamą kompromisą sudaryti sąlygas archajiškiesiems savo kultūros klodams išlikti: „…vienas svarbus dalykas negali likti nepastebėtas – platus iškiliausių Lietuvos valdovų politinis akiratis: veiksmai, kurie neretai atrodė tiesiog priešingi, tačiau galų gale buvo nukreipti į vieną giliausią tikslą, buvo atliekami ne iš abejingumo ar veidmainystės, o atsižvelgiant į visą aplinkinę situaciją, paisant Livonijos ir Prūsijos, Lenkijos ir Rusijos… Žingsnių krikščionybės link būdavo imamasi ne tuomet, kai pasirinkimo jau nebebūdavo ir belikdavo priimti padiktuotas sąlygas, bet vos kiek prieš tokį momentą, kai tik situacija pasidarydavo visiškai aiški ir negrįžtama“.[7]

Tačiau 1387-ųjų metų – datos, neturėjusios precedento kitose Europos šalyse, – įvykiai netapo galutiniu „pagonybės klausimo“ sprendimu. Žemaitija krikštyta dar vėliau – 1413 m. Kaip pagonybės reliktas, Breslaujos, Lepelio, Oršos, Slonimo apylinkėse ligi XVI–XVII a. išliko laidojimo pilkapiuose apeiga. Itin įdomios informacijos apie ryškius pagoniškus Šiaurės Baltarusijos gyventojų papročius esama Pauliaus Oderborno veikale „Tikras ir pagrįstas pasakojimas apie rusėnų tikybą“ (1582 m.): „Daugelis čia savo namuose laiko ypatingas gyvates ir jas maitina“; „Gretimam miške jie turi medžių, kuriems pagal protėvių tikėjimą rodo pagarbą“.[8] Netgi padavimuose, etnografų užrašytuose XIX–XX a. pirmojoje pusėje, išliko prieškrikščioniškų kultų ataidų, ir dargi neutraliai arba teigiamai vertinamų.[9] O bene didžiausią įspūdį daro duomenys apie autentišką pagonišką šventvietę, dar XX a. pradžioje buvusią šiuolaikinio Minsko centre![10]

Liaudies tradicijos gyvus sentimentus kėlė ir aristokratijai. Magnatai Radvilos kildino save iš krivio (Lizdeikos), o iškilus šios kilmingos šeimos atstovas Kristupas Mikalojus už savo karines pergales gavo garbingą „Perkūno“ pravardę. Mykolas Lietuvis, traktato „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ autorius, didžiuojasi tuo, kad Lietuvoje, kaip kitados Romoje, coluntur et sacri penates, mares, lares, lemures, montes, specus, lacus, luci „garbinami ir šventieji namų globėjai, vyrai, židinio dvasios, vėlės, kalnai, olos, ežerai, šventos giraitės“; jis nostalgiškai ilgisi senovės papročių ir sako, kad dar ne taip seniai extinctus est per baptismatis undam ugnis, id est, ignis „krikšto bangos buvo užgesinta ugnis, t.y. ugnis“.[11] Romantišku žavėjimusi baltarusių-lietuvių krašto pagoniškąja praeitimi vėliau pasižymėjo Adomo Mickevičiaus, Jono Čečioto, Jono Borščevskio, Teodoro Narbuto, Adomo Kirkoro, Konstantino Skirmunto ir kitų vietos nobiliteto atstovų kūryba.

XX a. pradžioje baltarusiškojo judėjimo veikėjai irgi atkreipė dėmesį į didelį pagoniškosios senovės potencialą nacionaliniam atgimimui. Labiausiai tai liečia Vaclavo Lastausko (Вацлаў Ластоўскi) pažiūras, pirmiausia jo istoriosofinę „kriviškąją“ sampratą, pagal kurią, tikrasis baltarusių krašto pavadinimas esąs Krivija, o tautos vardas – krivičiai. Tikrojo etnonimo praradimas ir jo pakeitimas „rusiškuoju“ susijęs su švetimšalių įtaka, be kita ko, ir religine: „Ir štai viską, kas neįsiteko į krikščionybės, kaip ją suprato bizantiečiai (bei variagai-rusai), rėmus, imta laikyti ‘velniava’ ir tapo atmesta. Bet kokia ikikrikščioniškojo tikėjimo raiška buvo besąlygiškai pasmerkta, persekiojama kaip velniška… Šiuo žodžiu… imtos pravardžiuoti ir tautiškumo apraiškos (tai yra vistos genčių kalba, jų pažiūros, papročiai ir tautiniai vardai)“.[12] Apysakoje „Laikai buvo neramūs“, kurioje V. Lastauskas aprašė pirmuosius naujosios religijos žingsnius mūsų žemėse, pagonių žynių lūpomis jis iš esmės kaltina krikščionybę tuo, kad ji tiesiogiai lėmė krivių tautos nuosmukį: „Naujoji tikyba sutrins jūsų laisvę kaip grūdus tarp girnų ir išpustys kaip kelio dulkes. Jūsų šlovė bus pamiršta, o jūsų vardas taps nekenčiamųjų ir pažemintųjų vardu. Jūsų ainiai nusigręš nuo savo kraujo, ir jūsų kapai bus išniekinti. Jūsų žemės vaisius, jūsų kraują ir prakaitą pasiims svetimšaliai, o jūs juos dievinsite. Jūsų žmonos ir dukros patarnaus tiems, kurie jus valdys. Prieš savo vergus klusniai nulenksite galvas ir nudelbsite akis. Miestuose nutils sueigų varpai, o kaimuose – laisvos dainos. Ir pritvinks vandenys jūsų ašarų, oras – jūsų atodūsių, o žemė – jūsų kraujo. Ir išnyksite nuo žemės paviršiaus, jei neatsipeikėsite ir netarsite sau: mūsų žemė – tai mūsų namai, mūsų protėvių kapai ir mūsų būsimųjų kartų lopšys!“[13]

Be to, Lastauskas su akivaizdžia simpatija žiūrėjo į krivičių pagonybę: rašė seniesiems tikėjimams skirtus straipsnius ir grožinius kūrinius, rinko tautosaką ir, latvių „Lačplėsio“ bei suomių „Kalevalos“ pavyzdžiu, netgi ketino sudėti vietinį liaudies epą. Žinoma, negalima tvirtinti, esą Vlastas iš tikrųjų išpažino pagonybę, tačiau galima sutikti su teiginiu, jog „Vaclavo Lastausko asmenyje turime… krivičių idėja užraugto baltarusių fundamentalizmo, kaip apibrėžtos pažiūrų bei vertybių sistemos, pradininką. Šio tipo pasaulėžiūra pasireiškė senosios krivičių-baltarusių pagonybės idealizavimu, netgi apologetika, krikščionybės universalizmo bei kosmopolitizmo kritika, intensyviu nacionalinio mito kūrimu, galiausiai fundamentalistine baltarusių istorijos ir kultūros samprata, sulig kuria, Baltarusijos, arba Krivijos, pradžia – ikikrikščioniškuose amžiuose“.[14] Galima spėti, kad pats Lastauskas optimalia baltarusiams religija laikė ne katalikybę, stačiatikybę ar uniją, o „nacionalinę“ krikščionybę,[15] kuri natūraliai būtų apėmusi ir pagoniškąjį dėmenį. Būtent prie tokios minties veda jo „Patriotinis maldynas“, ypač „Dešimt tautos įsakymų“,[16] kurie iš esmės sudaro baltarusių (krivičių) etnonacionalizmo dekalogą, gerokai tolimą krikščioniškiesiems priesakams.

Pagoniškasis fonas, kurį sudaro Hėrakleito filosofijos, gnosticizmo bei panteizmo elementai, yra ir Ignato Abdziralovičiaus ženklaus visai baltarusių filosofijai veikalo „Amžinuoju keliu“ (Адвечным шляхам) ypatumas. Darbas skirtas „besiliejančios“ formos,[17] gimusios iš Motinos Materijos ir Tėvo-Kupolio (Купала), dialektiką. Svarstydamas mūsų istorijos vingius, Abdziralovičius teigė: „Praradęs savyje laisvą pagonį… baltarusis naujoviškame gyvenime nepamatė nieko viliojančio. Vakarų bei Rytų įtakos iškreiptais, būdingai slaviškais, kitąsyk karikatūriškais pavidalais prievartavo ir vertė išvirkščią baltarusio sielą, vien tik prikišamai parodydamos, kad svetimame kailyje visuomet slogu, kad reikia kurti kąžką savo, gimto, artimo, natūralaus“.[18]

Kaip tik su šių veikėjų idėjomis dera sieti pirmąsias baltarusių pagonybės atgimimo pastangas, o ne su sovietų valdžios karingo ateizmo politika, nukreipta sunaikinti bet kokį religinį kultą, kaip kad mano – ne visai korektiškai, mūsų nuomone, – Aleksandras Gurko.[19] Iš tikrųjų bolševikų pakeista pirmykštė švenčių bei apeigų prasmė iš krikščioniškosios į neva „pagonišką“ su tikrąja pagonybe (etnine religija) neturėjo nieko bendra. Priešingai, niekas kitas taip neprisidėjo prie pastarosios išnaikinimo kaip komunistų išplėtota kolektyvizacija, industrializacija bei urbanizacija.[20] Savo ruožtu atkreipkime dėmesį į tai, kad marksizmo ideologija iš esmės buvo sekuliari religija, turinti bendras su krikščionybe monoteistines ištakas. Jas jungia egalitarinis archetipas (visuotinė lygybė prieš Dievą arba lygybė prieš žmones), universalizmas – įsitikinimas būtinybe savo vienintelę tiesą skleisti visam pasauliui (plataus masto misijinė veikla, neretai prievartinė, arba nuolatinis pasaulinės revoliucijos rengimas), mesijo figūra (pranašas arba vadas), išrinktumo kompleksas podraug su nepakantumu kitamaniams (kova su gojais, eretikais, pagonimis ir persekiojimas pagal klasinį požymį).

Pats rusiškas terminas язычник ‘pagonis’, kilęs iš senosios slavų kalbos язык ‘kalba’ ir atitinkamai ‘tauta’, sulig labiausiai tikėtina prielaida, pirmiausia reiškė žmogų, kalbantį kita kalba, kitatautį. Vadinasi, žodis язычник ‘pagonis’ savaime turi diskriminacijos pagal etninę priklausomybę atspalvį, panašų kaip „gojaus“ sąvoka judaizme. Kitas terminas, paplitęs daugumoje Europos kalbų, – pagonybė, tapęs paniekinamu visa ko žemo ir šlykštaus sinonimu, yra kilęs iš lotynų kalbos paganus ‘kaimo gyventojas, kaimietis’ (iš lo. pagus ‘kaimo vietovė, valsčius’). Jame galima įžvelgti socialinės diskriminacijos požymių, kai pirmaisiais krikščionybės plitimo amžiais miestiečiai bei pasiturintieji pagonybę tapatino su „tamsiu“ kaimiečio gyvenimo būdu. Vokiečių Heidentum, anglų heathenism yra susiję su pagonybės kaip laukinumo, necivilizuotumo stereotipu, nes pagonybę išpažinti esą galėję tik laukinių kraštų, dykviečių gyventojai, kas savo ruožtu rodo kultūrinę diskriminaciją. Kaip matyti, bene visi paplitę terminai, vartojami pagonybei įvardyti, turi krikščioniškosios interpretacijos atspaudą ir neigiamą atspalvį. O reiškinio esmės jie anaiptol neatskleidžia.

Indoeuropiečių religija, kuria savo kilme remiasi daugelio Europos tautų vietinės ikikrikščioniškosios tradicijos, buvo politeistinė, apimanti apeigų įvairovę, būdingą įvairioms socialinėms grupėms bei vietovėms, išreiškė skirtumus tarp tautų – tai nebuvo universali religinė doktrina. Pliuralistinė ir daugiabriaunė, ši religija buvo santykinai tolerantiška, tolima nuo prozelitizmo bei fanatizmo. Kiekviena etinė ar socialinė grupė garbino savus dievus, turėjo savitus ritualus ir apeigas. Šia prasme ją galima pavadinti ezoterine ir iniciacine. Tai buvo žinojimo, patyrimo ir veiklos, o ne „tikėjimo“ ir abstrakčių samprotavimų religija, todėl esminga jos ypatybė buvo tradicinių apeigų bei priedermių laikymasis.[21] Prie šių ypatybių dar galima pridurti požiūrį į gamtą kaip dievybės manifestaciją, teofaniją, o ne kaip į antrinį kūrinį; taip pat moteriškojo dievybės prado – Deivės greta vyriškojo dievybės prado ar net vietoj jo – pripažinimą.[22]

Iš rusų kalbos išvertė Dainius RAZAUSKAS


[1] ЛОБАЧ, У. Да пытання аб хрышчэнні Полацкай Крыўі. Iš: “Беларусь у сістэме трансеўрапейскіх сувязей у I тыс. н. э.”: Тэзісы дакладаў і паведамленняў міжнароднай канферэнцыі, Мінск, 12–15 сакавіка 1996 г. Мінск, 1996, p. 51.

[2] ДЗЕРМАНТ, А. Крывічы: Гістарычна-этнагенетычны нарыс. Iš: Druvis: Almanach Centru etnakasmalogijiKryўja“, 2005, Nr. 1, p. 28.

[3] ТОПОРОВ, В. Н. Значение белорусского ареала в этногенетических исследованиях. Iš: Славяне: адзінства і мнагастайнасць: Тэзісы дакладаў i паведамлення міжнароднай канферэнцыi (Мінск, 24 – 27 мая 1990 г.), секцыя 2: Этнагенез славян. Мiнск, 1990, p. 89.

[4] МАРЗАЛЮК, І. Ад этнасу да нацыі. Iš: Гістарычны альманах, VII. Мiнск, 2002, p. 161; ZINKEVIČIUS, Z. Krikščionybės ištakos Lietuvoje: Rytų krikščionybė vardyno duomenimis. Vilnius, 2005, p. 84, 87.

[5] VAITKEVIČIENĖ, D., VAITKEVIČIUS, V. XIII a. Lietuvos valstybinės religijos bruožai. Iš: Lietuvos archeologija, XXI, 2001, p. 311–334.

[6] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius, 1996, p. 389–390.

[7] ТОПОРОВ, В. Н. Язык и культура: об одном слове-символе (к 1000-летию христианства на Руси и 600-летию его в Литве). Iš: Балто-славянские исследования 1986. Москва, 1988, p. 12.

[8] ОДЭРБОРН, П. Праўдзівы і грунтоўны аповед пра веру русаў. Iš: Беларускі гістарычны агляд, XII/1–2 (22–23). Мiнск, 2005, p. 178.

[9] Легенды і паданні. Мiнск, 1983, p. 111–112, 113–114, 228–229.

[10] КАЦАР, М. Паганскае капішча ў Менску ў XIX–XX ст.. Iš: Druvis: Almanach Centru etnakasmalogijiKryўja“, Nr. 1. Менск, 2005, p. 129–133.

[11] Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, II: XVI amžius. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius, 2001, p. 402 [vertimas D. R., plg. p. 404].

[12] ЛАСТОЎСКI, В. Аб назовах “Крывія” і “Беларусь”. Iš: Druvis…, p. 373.

[13] ЛАСТОЎСКI, В. Часы былі трывожныя. Iš: ЛАСТОЎСКI, В. Выбраныя творы. Мінск, 1997, p. 132.

[14] КОНАН, У. Валхвец беларускага фундаменталізму. Iš: Крыніца, 1994, Nr. 8, p. 23.

[15] ЛАСТОЎСКI, В. Унія. Iš: ЛАСТОЎСКI, В. Выбраныя творы, p. 414.

[16] ЛАСТОЎСКI, В. Патрыятычны малітвеннік. Iš: Выбраныя творы, p. 422–424.

[17] [Plg. lietuvių žodį lytis reikšme „pavidalas, forma“. – Vert. past.]

[18] АБДЗIРАЛОВIЧ, I. Адвечным шляхам: Дасьледзіны беларускага сьветагляду. Мiнск, 1993, p. 11.

[19] ГУРКО, А. Аб вытоках неаязычніцтва ў Беларусі. Iš: Хрысціянства і беларуская культура: Матэрыялы III Міжнар. кангрэса беларусістаў „Беларуская культура ў дыялогу цывілізацый“ (Мінск, 21-25 мая, 4-7 снежня 2000 г.) [= Беларусіка-Albaruthenica, 18]. Мiнск, 2001, p. 196–197.

[20] ЛОБАЧ, У. Паганства і хрысьціянства: беларускі выпадак. Iš: Kryўja: Crivica, Baltica, Indogermanica, 1994, Nr. 1, p. 156–157.

[21] HAUDRY, J. The Indo-Europeans. Washington, 1998, p. 63.

[22] НАЙДЖЕЛ, П., ПРУДЕНС, Дж. История языческой Европы, Санкт-Петербург, 2000, p. 13–14.

Kategorijos: Baltų žemėse, Lietuvos kelias, Mokslo darbai, Naujienos, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: