Kviečia paroda skirta dr. Jono Šliūpo 150-osioms gimimo metinėms paminėti

Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Vrublevskių bibliotekoje nuo liepos 5 veikia paroda „Laisvės daktaras“, skirta aušrininko, kovotojo už lietuvybę, istoriko, žymaus visuomenės ir kultūros veikėjo, mokslinių darbų autoriaus, publicisto, redaktoriaus, vertėjo, leidėjo, oratoriaus, diplomato, gydytojo Jono Šliūpo 150-osioms gimimo metinėms paminėti.

Parodoje pateikiami svarbiausi dr. J. Šliūpo biografijos faktai, eksponuojami jo darbai bei LMA Vrublevskių bibliotekoje saugomo Jono Šliūpo fondo dokumentai (LMAVB RS F218). Fondas gautas 1951 m. iš Kauno valstybinio universiteto (dabar VDU) bibliotekos. 1999 ir 2001 m. fondą papildė Jono Šliūpo sūnus Vytautas, gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), kuris rūpinasi tėvo palikimo išsaugojimu.

Iš parodoje rodomų J. Šliūpo darbų paminėtini jo pasiūlymai vyriausybei dėl Lietuvos valstybės tvarkymo (1939 m. ), straipsnis, siųstas į „Trimito“ redakciją apie „Aušros“ idealus (1935), rašto Lietuvos Seimo peticijų komisijai nuorašas apie civilinio kodekso pakitimus ir patvirtinimą (1936), straipsnis lietuvių tautos kilmės klausimu (1937), Šliūpų bei Grauslių giminių genealoginiai medžiai, Šliūpo giminės herbas, kelionių po Europą įspūdžiai (su kelionių žemėlapiais) bei kiti dokumentai.

Paroda bibliotekoje veiks iki š. m. liepos 29 d.

Su Basanavičium didžiuoju „Aušrą“ ugniasparnę
paleidai skrist, ir šviest, ir laisve krykšti –
ir dukteris, ir sūnus būrei į šeimyną darnią,
pamiršti liepęs barnį vakarykštį.

Iš Ben. Rutkūno eilėraščio
Tu Milžinas: dr. Šliūpui atminti

Jonas Šliūpas gimė 1861 m. vasario 23 d. Rakandžiuose (Šiaulių r.) pasiturinčių ūkininkų Roko ir Onos Šliūpų šeimoje. 1873–1880 m. mokėsi Mintaujos (dab. Jelgava) gimnazijoje. 1880–1882 m. studijavo filologiją ir teisę Maskvos universitete. 1882 m. studijavo Gamtos mokslų fakultete Peterburgo universitete, iš kurio buvo pašalintas už dalyvavimą anticariniame studentų judėjime. 1883 m. jis parašė pirmąją knygelę „Vargai, jų kiltis ir vaistas nuo jų“. Tais pačiais metais pradėjo leisti „Aušrą“ (redagavo 1883 m. Nr. 6; 1884 m., Nr. 7/8). Dėl Prūsijos ir Rusijos valdžios persekiojimų 1884 m. turėjo emigruoti į JAV, kur gyveno iki 1919 m. 1885 m. rudenį vokiečių kapucinų bažnyčioje J. Šliūpas susituokė su L. Malinauskaite. Šeimoje gimė dukra Aldona (1886), sūnus Kęstutis (1888), dukra Hipatija (1893).

Po studijų medicinos Merilendo (Maryland) universitete (1889–1891) tapęs medicinos daktaru, iki 1917 m. vertėsi gydytojo praktika. 1914–1919 m. J. Šliūpas buvo vienas aktyviausių „Sandaros“ politinės organizacijos veikėjų. 1918 m. tapo pirmuoju diplomatu, atstovavusiu nepriklausomai Lietuvai Vašingtone, Londone. Savo vardu parašė atsišaukimą dėl Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės pripažinimo ir įteikė jį Amerikos senatui. 1918–1919 m. organizavo įvairius komitetus Lietuvos valstybei remti. Svetur praleidęs 35 metus, daktaras Jonas Šliūpas 1919 m. grįžo į Lietuvą. 1919–1920 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu Latvijoje ir Estijoje. Dėl konfliktų su užsienio reikalų ministru A. Voldemaru atsisakė diplomato pareigų.

1921 m. jis – Lietuvos banko direktorius Biržuose, įvairių akcinių bendrovių steigėjas ir dalininkas. 1921–1923 m. Biržų ir Šiaulių gimnazijose dėstė lietuvių kalbą, pasaulinę literatūrą, higieną, bet už religijos kritiką buvo atleistas iš pareigų. 1924 m. su bendraminčiais Šiauliuose įkūrė Laisvamanių etinės kultūros draugiją. Taip pat bendradarbiavo „Šiaulių naujienose“ (1923–1928), „Laisvoje mintyje“ (1933–1941) „Kultūroje“, „Vagoje“. 1924–1930 m. Kauno universitete dėstė medicinos istoriją. Mirus žmonai L. Malinauskaitei-Šliūpienei, 1929 m. vedė palangiškę Grasildą Grauslytę. 1930 m. persikėlė gyventi į Palangą, tais pačiais metais gimė sūnus Vytautas. 1933–1940 m. (su pertraukomis) Jonas Šliūpas dirbo Palangos burmistru, rūpinosi, kad Palangai būtų suteiktos miesto teisės.

1935 m. lapkričio 4 d. Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos Prezidentui A. Smetonai parašė memorandumą, kuriame siūlomos priemonės valstybės valdymui pagerinti. Aktyvią veiklą sutrukdė karas, todėl 1944 m. spalio mėnesį kartu su šeima pasitraukė į Vieną (Austrija), vėliau persikėlė į Bregencą (Bregenz) prie Šveicarijos sienos. Buvo pakviestas į Berlyną įrašyti kalbą JAV lietuviams. Mirė Berlyne 1944 m. lapkričio 6 d., taip ir nepasakęs kalbos tautiečiams. 1948 m. urna su jo pelenais buvo palaidota Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje.

Įvairialypė Jono Šliūpo asmenybė paliko nemažą mokslinį palikimą, svarbiausi iš jų:

1886 m. – (su L. Malinauskaite-Šliūpiene) lietuvių elementorius „Abecėla“,
1886 m. – „Išganymas vargdienio“,
1890 m. – pirmoji lietuvių literatūros istorija „Lietuviškieji raštai ir raštininkai“;

Istorijos bei etnografijos temomis:

1897 m. – „Lietuvybės praietė, dabartis ir ateitis“,
1899 m. – „Lietuvių protėviai Mažojoje Azijoje“,
1900 m. – „Latvių tauta kitąkart ir šiądien“,
1904 m. – „Lietuvių tauta senovėje ir šiądien“. – T. 1.,
1905 m. – „Lietuvių tauta senovėje ir šiądien“. – T. 2.,
1909 m. – „Gadynė šlėktos viešpatavimo Lietuvoje 1569–1795“,
1910 m. – „Mažoji, arba Prūsiškoji, Lietuva“,
1918 m. – „Lietuvių-latvių respublika ir Šiaurės Tautų Sąjunga“,
1929 m. – „Valstybė ir jos uždaviniai“,
1932 m. – „Lietuvių, latvių bei prūsų, arba baltų, ir jų prosenių mitologija“;

Medicinos tema:

1928 m. – „Higiena, arba sveikatos dėsnių mokslas“,
1934 m. – „Senovės ir viduramžių medicinos istorija“;

Pedagogikos ir kitų sričių darbai:

1893 m. – „Dievas, dangus, pragaras,
1895 m. – „Tikyba ar mokslas?“,
1907 m. – „Tikri ir netikri šventieji“,
1908 m. – „Koks privalo būti vaikų auginimas ir auklėjimas“,
1934 m. – „Katalikų bažnyčios veikimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 iki 1933“,
1936 m. – „Palyginamoji pasaulio religijų istorija“.

Vertė Ludwigo Biuchnerio, Herbergo Spencerio, Josepho Mac Cabe‘o, Johanno Mosto, Johno Bury‘o veikalus.

Jonas Šliūpas žinomas kaip lietuviškų laikraščių steigėjas ir redaktorius:

1884–1885 m. – „Unija“, 1885–1889 m. – „Lietuviškasis balsas“, 1892–1893 m. – „Apšvieta“, 1894 m. – „Naujoji gadynė“, 1910–1915 m. – „Laisvoji mintis“.

Bendradarbiavo „Lietuviškoje ceitungoje“, „Vienybėje lietuvninkų“, „Lietuvos žiniose“ ir kt. periodiniuose leidiniuose.

Jis – draugijų iniciatorius ir kūrėjas:

1883–1884 m. – Apšvietos ir mokslo draugija Tilžėje,
1885–1888 m. – Lietuvos mylėtojų draugystė,
1889–1896 m. – Lietuvių mokslo draugystė,
1886 m. – Lietuvių susivienijimas Amerikoje,
1906–1910 m. – Lietuvių laisvamanių susivienijimas Amerikoje,
1910 m. – Lietuvių laisvamanių sąjunga.