Šalčininkų herbas
Pirmą kartą Šalčininkai istorijos puslapiuose pasirodė lygiai prieš 700 metų, kovų su kryžiuočiais metu. 1311 m. liepos 2 d. į Šalčininkų valsčių įsiveržę kryžiuočiai sudegino čia tris pilis. Tai buvo pirmasis Šalčininkų paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose ir pirmasis Prūsijos kryžiuočių įsiveržimas į patį Lietuvos valstybės centrą.
Tuo metu Vokiečių ordinas ypatingai suintensyvino savo puolimą Pabaltijyje. Tam jis turėjo rimtų priežasčių.
Vokiečių ordinas buvo galinga Europos mastu veikianti karinė vienuolių riterių organizacija. Ordinas buvo įkurtas 1199 m. Palestinoje ir beveik šimtmetį jo didysis magistras ten ir rezidavo – kryžininkų gerai įtvirtintame Akono (arba Akros) mieste. Ten pat veikė ir kiti panašūs ordinai bei Jeruzalės karalystės pajėgos, taigi Vokiečių ordinas čia nebuvo vienvaldis padėties šeimininkas, kokiu jis vėliau tapo Prūsijoje, pradėjęs jos nukariavimą. Tačiau 1291 m. Akoną – paskutinį kryžininkų atramos punktą Palestinoje – užėmė musulmonai, ir visi kryžininkai drauge su vienuolių riterių ordinais neteko savo pagrindinės misijos erdvės Šventojoje žemėje ir turėjo bėgti į Europą.
Vokiečių ordino bendražygius iš Tamplierių ordino netrukus ištiko tragiškas likimas. Jų didysis magistras perkėlė savo rezidenciją į Prancūziją, tačiau karingų vienuolių galia ir savarankiškumas nepatiko Prancūzijos karaliui Pilypui IV Gražiajam. 1307 m. spalio 13 d. karaliaus įsakymu visoje Prancūzijos karalystėje vienu metu buvo suimti Tamplierių ordino nariai. Apkaltinti Kristaus išsižadėjimu šio vienuolių riterių ordino nariai buvo tardomi, kankinami, verčiami prisipažinti. Galiausiai 1312 m. balandžio 5 d. bule popiežius Klemensas V Ordiną panaikino, o dar po dviejų metų paskutinysis Tamplierių ordino didysis magistras Žakas de Molė buvo sudegintas ant laužo, kaip neatgailaujantis eretikas.
Kiti du didieji vienuolių riterių ordinai, vykstant tamplierių teismo procesui, suskubo įsitvirtinti savo susikurtose valstybėse. Vokiečių ordino didysis magistras 1309 m. savo rezidenciją iš Venecijos perkėlė į Marienburgą Prūsijoje. Hospitalierių (arba Joanitų, dabar – Maltos) ordinas, kurio vadovybė po 1291 m. buvo prisiglaudusi Kipro karalystėje, 1309 m. užkariavo Rodo salą ir taip pat sukūrė joje savo valstybę. Nepasiekiami savo valstybėse šie ordinai pergyveno kritišką laikotarpį, ir iki šiol sėkmingai gyvuoja kaip katalikų vienuolių ordinai, tiesa, jau atsisakę savo karinių funkcijų.
Būtent su sprendimu perkelti didžiojo magistro rezidenciją į Prūsiją bei pablogėjusia tarptautine Ordino padėtimi ir susijusi suintensyvėjusi kryžiuočių karinė veikla. Jie veikė beatodairiškai: savo ginklą atgręžė net prieš krikščionišką Lenkiją, kurios kunigaikščiai anksčiau pasikvietė ir rėmė Vokiečių ordino riterius. 1309 m. kryžiuočiai užėmė Rytų Pamarį, kuris buvo įjungtas į jų valdomos Prūsijos sudėtį.
Kryžiuočių siekis žūtbūt sustiprinti savo valstybę nebuvo nulemtas vien tik teorinės baimės, kad juos gali ištikti tamplierių likimas. Lietuvos valdovas Vytenis 1298 m. sudarė sąjungą su Rygos miestu ir arkivyskupu, kuriam teoriškai buvo pavaldi visa bažnytinė organizacija Prūsijoje ir Livonijoje. Rygos arkivyskupas tapo pavojingu Vokiečių ordino priešininku. Jis palaikė gerus santykius su popiežiumi, ir drauge su Rygos miestiečiais ruošė prieš Vokiečių ordiną panašią į tamplierių bylą. Vokiečių ordinas buvo kaltinamas įvairiomis erezijomis, tame tarpe sąmoningu Mindaugo krikšto sužlugdymu. 1312 m. į Livoniją atvykęs popiežiaus legatas Pranciškus Molianietis kruopščiai surinko liudijimus prieš Vokiečių ordiną ir paskelbė jam interdiktą, kuris, tiesa, kitais metais buvo atšauktas.
Ginklu remiamas rygiečių prieš Vokiečių ordiną intensyviai kovojo Lietuvos valdovas Vytenis. Tiesa, 1311 m. balandį Prūsijoje įvykusiame Voplaukio mūšyje jis patyrė pralaimėjimą. Vokiečių ordinas skubėjo perimti iniciatyvą, todėl 1311 m. vasarą ir nusprendė pirmą kartą įsiveržti į patį Lietuvos valstybės centrą. Simboliška, kad Vokiečių ordino žygis į Šalčininkų žemę įvyko likus mažiau kaip metams iki Tamplierių ordino panaikinimo ir popiežiaus legato Pranciškaus Molianiečio atvykimo į Rygą rinkti įkalčių prieš Vokiečių ordiną.
Žygiui buvo sutelkta didžiulė kariuomenė, kuriai vadovavo net 150 Ordino riterių – nedaug mažiau, nei Ordinui po šimtmečio pavyko sutelkti į Žalgirio mūšį (ten jų, manoma, buvo apie 213). Ordino kronikininkas aiškiai įvardina žygio tikslą – „valsčių, vardu Šalčininkai“ (territorium dictum Salsenickam). To meto vokiečių kalboje nebuvo garso „š“, todėl Šalčininkų vardą jie užrašė „Salsenicke“.
Taigi, Ordino didysis maršalas Henrikas iš Plockės pro Gardiną įsiveržė gilyn į Lietuvą ir pasiekė Šalčininkų „teritoriją“, kur, kaip pažymi Petras Dusburgietis, „niekad dar nebuvo pasirodžiusi krikščionių kariuomenė“. Kronikininkas taip pat nurodo, kad liepos 2 d. kryžiuočiai degino ir plėšė Šalčininkų valsčių ir sudegino jame tris pilis. Buvo paimta daug grobio ir 700 belaisvių, o „kiek jie ten jų nukovė, vienas dievas bežino“.
Gaila, kad Petras Dusburgietis nepaminėjo trijų sunaikintų pilių pavadinimų. Pačiuose Šalčininkuose ar šalia jų piliakalnių nežinoma, tad Šalčininkų pilies, matyt, nebuvo, ji ir nėra minima. Tačiau trijų pilių paminėjimas rodo, kad Šalčininkų valsčius vis dėlto buvo neblogai įtvirtintas. Kaip į galimas tų pilių vietas žvilgsnis krypsta į maždaug tuo laikotarpiu datuotinus Valakavičių, Tetervinų, Turgelių, Kurmelionių piliakalnius. Galbūt aiškesnį atsakymą kada nors duos archeologiniai tyrinėjimai, kurie turėtų atskleisti pilies sunaikinimo pėdsakus. Tačiau pats trijų pilių sunaikinimo faktas dar kartą paliudija neeilinį žygio mastą, nes tiek pilių vieno žygio metu buvo ne taip jau dažnai paimama.
Apskritai pirmasis Šalčininkų istorijos puslapis, nors susijęs ir su nelinksmais įvykiais, bet kartu yra garbingas kovos krikštas. Šalčininkų krašto gyventojai buvo užklupti netikėtai pasirodžiusio žymiai gausesnio priešo, kurio kariuomenę, kaip sakyta, galima lyginti net su ta, su kuria buvo susikauta Žalgirio mūšio laukuose. Tai buvo į kampą užspeistų kryžiuočių, kuriems tuo metu grėsė popiežiaus pasmerkimas, desperatiškas puolimas, siekiant išplėsti savo valdžią ir galią. Galią, kurios jiems reikėjo, norint išsilaikyti, net jei katalikiškoji Europa būtų nuo jų nusigręžusi, o tai tuo metu atrodė tikėtina. Tačiau nepaisant sudegintų pilių ir paimtų belaisvių, kryžiuočiai kelis dešimtmečius po to nebekartojo žygių šia kryptimi. O tai reiškia, kad jie susidūrė su atkakliu pasipriešinimu ir nesugebėjo pralaužti gynybinės Lietuvos linijos Šalčininkų krašte.
Parašykite komentarą