www.alkas.lt
Šiandien, birželio 17 d., penktadienį, 16 val. Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) Kultūros ministras Arūnas Gelūnas atidarys 125-osioms dailininko J.Vienožinskio gimimo metinėms surengtą dailės parodą „Justinas Vienožinskis. Gyvenimas, paskirtas menui“ (veiks iki rugpjūčio 21 d.).
Atidaryme dalyvaus Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, direktoriaus pavaduotoja mokslui, parodos koordinatorė Laima Bialopetravičienė, parodos kuratorė Rima Rutkauskienė. Muzikuos Tomas Ramančiūnas (violončelė) ir Kristina Ivanauskaitė-Jucienė (fortepijonas).
Jubiliejinėje Justino Vienožinskio gimimo 125-osioms metinėms surengtoje parodoje lankytojams pristatoma per 100 dailininko darbų – tapybos kūrinių ir piešinių iš Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus, Vytauto Didžiojo karo muziejaus, Lietuvos nacionalinio muziejaus, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rinkinių, iš dailininko sūnaus Vinco Vienožinskio, giminaičių Talio Vienožinskio, Kęstučio Vienožinskio, kolekcininko Rolando Valiūno, taip pat iš Lietuvos banko Kauno skyriaus saugomų kolekcijų.
„Justinas Vienožinskis – dailininkas, palikęs ryškius pėdsakus Lietuvos meno raidoje. Būdamas nepaprastos energijos bei ryžto žmogus, jis neapsiribojo vien tik kūryba. Aktyvus meninio gyvenimo organizatorius, atidus pedagogas, erudicija trykštantis meno kritikas – visi šie apibūdinimai puikiai tinka nusakyti nenustygstančiai, nuolat ieškančiai J. Vienožinskio asmenybei,“ – pasakoja parodos koordinatorė Laima Bialopetravičienė.
J. Vienožinskis gimė 1886 m. birželio 29 d. valstiečių Vincento Vienožinskio ir Liudvikos Niūnevaitės šeimoje, Mataučiznos viensėdijoje. Dailės mokslų pradėjo siekti nuvykęs į Maskvą, kur greta pamokų privačioje gimnazijoje lankė dailininko Juchnevičiaus tapybos studiją. Baigęs gimnaziją grįžo į Dačiūnus, kuriuose nuo 1892 m. gyveno Vienožinskių šeima. 1905 m. pateko į revoliucinių įvykių, nukreiptų prieš carinę valdžią, sūkurį. Buvo suimtas, kalinamas Vilniaus, Kauno, Panevėžio kalėjimuose.
1908 m. įstojo į Krokuvos dailės akademiją. Iš pradžių mokėsi Teodoro Axentowicziaus tapybos studijoje, vėliau – pas Wojciechą Weissą. Studijuodamas Krokuvoje, J. Vienožinskis įsijungė ir į nacionalinį lietuvių inteligentijos sąjūdį, įstojo į Lietuvių dailės draugiją, nuo 1912 m. dalyvavo jos rengtose lietuvių dailininkų kūrybos parodose Vilniuje, pradėjo skelbti pirmuosius dailės kritikos straipsnius spaudoje.
Pasak L. Bialopetravičienės, „ryškiausiai ir įvairiapusiškai J. Vienožinskio talentas atsiskleidė dešimtmečiais tarp dviejų pasaulinių karų. Dailininkas suprato, kad yra būtina įkurti dailės mokyklą, kurioje atsivertų galimybės profesionalų dailininkų ugdymui Lietuvoje. J. Vienožinskio 1920–1921 m. įsteigti Piešimo kursai, vėliau reorganizuoti į Kauno meno mokyklą, buvo ypatingos reikšmės įvykis Lietuvos meniniame gyvenime. Tik J. Vienožinskio pastangomis ši institucija įgavo aukštosios meno mokyklos statusą, išugdė keletą kartų dailininkų, kurie lėmė XX a. lietuvių dailės raidą“.
Susikūrus Lietuvių meno kūrėjų draugijai J. Vienožinskis tapo jos Plastikos sekcijos pirmininku, organizavo parodas, rūpinosi M. K. Čiurlionio kūrybos palikimu, inicijavo Čiurlionio galerijos statybą.
Pokario metais J. Vienožinskis keletą metų dėstė Vilniaus dailės akademijoje, dirbo Lietuvos dailės muziejuje. Sukūrė ištisą galeriją kultūros ir meno pasaulio žmonių portretų. Mėgstamu žanru dailininkui išliko peizažas.
Dailininkas mirė 1960 m.. Pomirtinė paroda buvo atidaryta Vilniaus dailės muziejuje 1961 m., vėliau perkelta į Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejų. 1986 m. Lietuvos dailės muziejus surengė dailininko gimimo šimtmečiui skirtą parodą. Šiais metais, minint J. Vienožinskio gimimo 125-metį, atidaroma paroda „Justinas Vienožinskis. Gyvenimas, paskirtas menui“.
Lietuvos Respublikos kultūros ministerija šią parodą įtraukė į 125-ųjų dailininko J. Vienožinskio gimimo metinių valstybinę programą. Parodai finansinę paramą skyrė Kultūros rėmimo fondas.
