Skelbiame Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės kalbą, pasakyta Konferencijoje, skirtoje pasieniečio Gintaro Žagunio žūties 20-osioms metinėms
Brangūs Gintaro Žagunio artimieji,
Konferencijos dalyviai, viešnios ir svečiai,
Lietuva šiais metais mini daug tragiškų ir kartu didingų įvykių. 1991-ieji visiems laikams liko įrašyti į mūsų knygas ir sielas, į mūsų atmintį ir valstybės istoriją. Tą istoriją skaitydami ar prisimindami, buvome lyg ir pripratę prie fakto, kad Antanas Juozapavičius ir Povilas Lukšys buvo pirmieji.Pirmieji atkurtos Lietuvos valstybės gynėjai, karininkas ir karys, paaukoję gyvybes už savo laisvą tėvynę. Deja, dvidešimtojo amžiaus pabaiga pratęsė laisvės aukų sąrašą, pirmąjį iš pareigūnų įrašydama Lietuvos pasienietį Gintarą Žagunį.
Prisimenu tragiškai didingus 1991-uosius, prisimenu Sausio 13-ąją ir po jos sekusias sovietų smogikų operacijas – beprasmiškas, ciniškas, žiaurias, geriausiai iliustruojančias sovietų imperijos bejėgiškumą ir konvulsijas. Prisimenu – ir didžiuojuosi savo tauta, didžiuojuosi visais tai atlaikiusiais Lietuvos žmonėmis. Tai – tikrai dvasinga ir didinga, tai – nebijau pasakyti tą žodį – šventa.
Deja, tai kartu – ir labai skaudu, nes teko padėti galvas ne vienam jaunam, tik pradedančiam gyventi, darbingam, drąsiam žmogui. Šių žmonių žūtis visada turės dvi puses – realistinę ir simbolinę. Realioji pusė buvo, yra ir visada liks itin skaudi: šeima neteko artimo ir brangaus žmogaus, ir nei bėgantis laikas, nei nuoširdžiausi paguodos žodžiai šios netekties keliamo skausmo neužglaistys. Juolab kad jauni žmonės iš gyvenimo buvo išplėšti, kaip jau sakiau, žiauriu ir beprasmišku smurtu.
Tačiau Gintaro Žagunio ir Jo lemties draugų žūtis kartu buvo ir begalinės svarbos simbolinis aktas, šventas Lietuvai aktas, dar kartą parodęs: mūsų dvasia laisva, ir daugiau imperijos vergais nebūsime. Tai buvo žinia pasauliui, o kartu – ir kiekvienam iš mūsų. Pirmojo pasieniečio žūtis, kaip ir kitų laisvės gynėjų pasiaukojimas, ne vienam nubrėžė lemtingą takoskyrą tarp melo ir tiesos, tarp laisvės ir vergijos, tarp patogaus prisitaikymo ir drąsos gyventi pagal sąžinę.
Gintaras Žagunis pasiaukojo už visą Lietuvą, už kiekvieną iš mūsų. Ir kai šiandien, pakėlę savo mintis virš kasdienių problemų ir nuovargio, virš nepasitikėjimo ir netikėjimo, įžvelgiame, kad Lietuvos valstybė turi gražių ir vertingų dalykų, žinome: viso to pradžia ir pamatas – Gintaro Žagunio ir visų laisvės aukų žygdarbyje.
Norėčiau Gintaro Žagunio artimiesiems nuoširdžiai padėkoti už tai, kad ši šeima Lietuvai davė tokį žmogų. Priimkite mūsų nuoširdžiausią dėkingumą ir nuoširdžiausią užuojautą.
