Stasys Jokūbaitis, www.valstietis.lt
Nuo gegužės 1-osios Lietuvai ir kitoms naujosioms Europos Sąjungos valstybėms plačiai atsivėrė vartai į Vokietijos ir Austrijos darbo rinkas. Dabar Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Slovėnijos ir kitų šalių piliečiai jau galės nesislapstydami, be jokių apribojimų, plušti vokiečiams ir austrams, didinti jų valstybių biudžetus.
Tiesa, dirbti šiose šalyse Europos Sąjungos valstybių piliečiai galėjo ir iki šiol, tik reikėjo gauti darbdavio vokiečio ar austro kvietimą. Šiuo metu visi užkardai jau pakelti, todėl manoma, kad iš Rytų Europos į Vokietiją dirbti plūstelės nuo 400 tūkstančių iki milijono žmonių.
Dabar jie galės darbo rinkoje vienodomis sąlygomis konkuruoti su kitais Europos Sąjungos piliečiais ir dirbti tokius darbus, kuriems net nebūtinas specialus išsilavinimas ar įgūdžiai.
Kaip visa tai atsilieps Lietuvai? Pastarųjų dienų vaizdeliai Lietuvos oro uostuose, į Vokietiją plaukiančiuose keltuose, geležinkelio ir autobusų stotyse rodo, kad jau kyla nauja emigracijos banga.
Kai kurie politologai ir ekspertai prognozuoja, kad ši emigracijos banga bus skausmingesnė Lietuvai nei ankstesnės, nes paskui nekvalifi kuotą darbo jėgą iškeliaus ir aukštąjį išsilavinimą bei profesinę patirtį turintys specialistai. Galima neabejoti, netrukus lagaminus pradės krautis inžinieriai, informacinių technologijų specialistai, gydytojai, kurių trūksta Rytų Vokietijoje, slaugytojos.
Ekonomiškai stiprios Vokietijos pietinės Bavarijos žemės visuomenė sparčiai sensta, todėl jai būtinai reikia naujų žmonių, galinčių užimti atsilaisvinančias darbo vietas. Tikimasi, kad darbo rinkos atvėrimas šiai Vokietijos žemei bus naudingas, tad jau pradėta net internetu kviesti žmones iš naujųjų Europos Sąjungos šalių, ypač inžinierius ir specializuotų techninių profesijų atstovus.
Lyg ir galėtume džiaugtis, kad mūsų piliečiams atsivėrė tokios didelės galimybės geriau panaudoti įgytas žinias, patirtį, sugebėjimus, kvalifi kaciją ir gauti už tai tikrai to vertą atlyginimą, pataisyti savo varganą gyvenimą. Tik kas artimiausiais metais gali laukti Lietuvos?
Mūsiškė darbo birža šiuo metu trimituoja, kad Lietuvoje nedarbas mažėja, kad jau atseit liko tik apie 271 tūkstantis bedarbių, maždaug tiek, tarsi nedirbtų visa Klaipėda, ir nedarbas siekia vos dvylika su puse procento. Tačiau labai džiaugtis iš tiesų nėra ko: juk iš Lietuvos išvyksta tūkstančiai gerų specialistų, darbingiausio, kūrybiškiausio amžiaus žmonių.
Dar pernai į Vokietiją išrūko apie 3 800 mūsų šalies gyventojų. Ši valstybė emigrantams iš Lietuvos buvo ketvirta pagal populiarumą šalis po Didžiosios Britanijos, Airijos ir Ispanijos. Ar ne per didele kaina mokame už tai, kad mūsų valdžia galėtų pasigirti: nedarbas Lietuvoje jau mažėja? Nors visiems aišku, kodėl jis mažėja.
Dabar dauguma mūsų tautiečių perka bilietus į vieną pusę. Autobusai į Vokietiją išvyksta pilni, o grįžta tušti. Lėktuvų bilietų į šios šalies didmiesčius pastarosiomis dienomis taip pat nebuvo galima gauti. Į Kylį pūškuojančiuose keltuose bilietai išpirkti visam gegužės mėnesiui, beveik neįmanoma jų gauti ir kelionei į Vokietiją autobusu. Gerokai padaugėjo besimokančiųjų vokiečių kalbos kursuose. Taigi ofi cialus nedarbas mūsų šalyje netrukus gali dar labiau sumažėti. Tik ar tuo džiaugsimės?
Lietuvos gydytojų sąjunga susirūpinusi dėl medikų, nes išvažiuos geriausi specialistai. Šiuo metu 30–40 procentų medikų yra pensinio amžiaus arba arti jo, tad jų trūkumas pasijus jau po kelerių metų.
Daugelio specialistų, gerų statybininkų Lietuvoje trūksta jau dabar, nors darbo biržose apstu užsiregistravusių bedarbių, kurių dažnai nesigvieši nei mūsų šalies, nei užsienio verslininkai. Vieni jų neturi reikiamos kvalifi kacijos, kitiems siūlomi tokie atlyginimai, už kuriuos dirbti nėra jokios prasmės – vis viena neišgyvensi.
Matyt, Lietuvos žmonės nepatikėjo mūsų valdžios tikinimais, kad krizė Lietuvoje jau baigėsi, todėl jie ir toliau traukia į svečias šalis, kurios daugeliui tapo socialiai saugesnės ir sotesnės negu Tėvynė. Ir ne vien krizė čia kalta. Valstybė, kuri nebrangina savo piliečių, yra pasmerkta išnykti. Kaip ir valdžia, nuvairavusi ją į tokią aklavietę. Ar tikrai to norime?
O ką autorius siūlo daryti, atsižvegiant į tai, jog Lietuva negali staigiai pasivyti Vokietijos??