V.Turčinavičius. Vilniaus krašto veiksnys Lietuvos likimui

Vladas Turčinavičius, www.alkas.lt

„Laisvas požiūris į praeitį įmanomas tik išlaisvėjusiose visuomenėse, todėl brandi istorinė kultūra ir pilietinė visuomenė žengia lygia greta“.[1] — Karl Schlogel

Jūrinio žiedo šalių strategijos reversas

Kai ketvirtajame dešimtmetyje į valdžią Vokietijoje atėję naciai pradėjo vykdyti agresyvią politiką su antižydiškais išpuoliais, D. Britanijos ir Prancūzijos politikai ir intelektualai pradėjo ieškoti alternatyvos šiai augančiai agresijai Europoje ir pozityvią jėgą įžvelgė Sovietų Sąjungoje.Vakarų Europos žiniasklaidos palankumas, dažnos intelektualų (Herbertas Džordžas Velsas (Herbert George Wells), Bernardas Šo (Bernard Shaw), Romenas Rolanas (Romain Rolland) ir kt.) viešnagės diktatoriaus Stalino valdose ir liaupsės „naujai civilizacijai“[2] (Lui Aragonas (Louis Aragon), Anri Barbiusas (Henri Barbusse), Polis Eliuaras (Paul Éluard) sujaukė daugelio protus – Vakarų visuomenės požiūris į komunizmo citadelę ėmė keistis. Vėliau Česlovas Milošas (Czesław Miłosz) apgailestavo, kad Prancūzijos intelektualai apkrėtė marksizmu net galingiausią valstybę JAV. Šis politinio suartėjimo procesas, kaip žinome, baigėsi 1939 m. derybomis tarp Sovietų sąjungos ir D.Britanijos su Prancūzija, deja be rezultatų, nes Stalino strategija buvo nukreipta į pastarųjų valstybių ir Vokietijos susidūrimą, o jūrinio žiedo šalių – į sovietų su naciais. Tačiau šios derybos nenuėjo veltui, kai tik prasidėjo nacių ir sovietų karas ir Vokietijos kariuomenė pasiekė Maskvos prieigas, derybos su jūrinio žiedo valstybėmis Stalinui tapo reikalingos, o susidaręs Vinstono Čerčilio (Winston Churchill), Franklino Delano Ruzvelto (F. D. Roosevelt) ir Josifo Stalino bendradarbiavimo triumviratas nulėmė Antrojo pasaulinio karo baigtį ir laimėtojus.

Prezidentas Antanas Smetona – Rusijos simpatikas

Jau 1935-1938 m. prezidentas Smetona pokalbiuose su ministru pirmininku  Juozu Tūbeliu, o vėliau ir visuomenėje buvo aptarinėjama su kuria kaimyne,  Lietuvai netekus nepriklausomybės, susieti savo gyvenimą. Prezidentas aiškiai pasisakė, kad lietuvių tautai „geresnė išeitis būtų atsidurti rusų, o ne lenkų ar vokiečių valdžioje. […] Mat jis laikė, kad viena, mes su rusais esame įpratę gyventi ir sugyventi, antra, būdami aukštesnės kultūros, mes daug lengviau atsispirtume nutautinimo pavojui.“[3] – rašo prezidento Smetonos adjutantas Vaclovas Šliogeris. Stasio Lozoraičio paskyrimas užsienio reikalų ministru taip pat susijęs su Vakarų viešosios nuomonės apie Sovietų šalį, kaip būsimą nacių Vokietijos priešininkę ir  galimą Anglijos ir Prancūzijos sąjungininkę, pasikeitimu. 1934 m. organizuojama Lietuvos žurnalistų pažintinė kelionė į Stalino komunistinę citadelę, o jau 1935 m ministro Lozoraičio iniciatyva Vytauto Didžiojo universiteto profesorių grupė lankosi Sovietų Sąjungoje, kurią ypač palankiai priima Maskvoje, Leningrade ir  Kijeve. Šių delegacijų nariai, turėdami tikslą keisti Lietuvos viešąją nuomonę apie komunistinę šalį,  rašo liaupses sovietų tvarkai. 1936 m. taip pat suaktyvinama Draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti veikla, kuri buvo Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos šefuojama ir finansuojama. Stebėtina, kad į kultūrinio bolševizmo propagandą Lietuvoje buvo žiūrima pro pirštus ir net į Valstybės saugumo departamento pranešimus nebuvo reaguojama, bet tai tampa aiškiau, kai pažvelgi į bendrą Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos intelektualų žavėjimąsi Sovietų Sąjungos komunizmu ir jo panegirikos sklaida Vakarų spaudoje. 

Lietuva antrą kartą nesusigrąžina Vilniaus

 1939 m. rugsėjį Anglijos pasiuntinys Kaune Tomas Hildebrantas Prestonas jau turėjo savo vyriausybės notą, skelbiančią karą Lietuvai, jeigu ši būtų ėjusi atsiimti savo sostinės – Vilniaus (pažymėtina, kad sovietams užpuolus Lenkiją, britai jiems karo nepaskelbė, o Lietuvai būtų skelbę?) – vis tas Anglijos noras strategiškai svarbią Lietuvos teritoriją išsaugoti Lenkijai, o šią pasidalijus didiesiems kaimynams, regis, jau – Raudonajai armijai. Didžioji Britanija  buvo lojali Stalino kariaunos atsiradimui Lietuvoje 1939 ir 1940 metais, nors sutartyje su Lenkija buvo įsipareigojusi ginti ir Lietuvą. Tačiau Vilniaus krašto atsiėmimas nereiškė jokio Lietuvos agresyvumo Lenkijos atžvilgiu, o tik neteisybės Lietuvai atstatymas, kurią 1920-1923 m. sukūrė  Lenkija ir Antantės valstybės.

Kaip rutuliojosi 1939 m. rugpjūčio pabaigos įvykiai Lietuvoje? Užsienio reikalų ministras Urbšys dar nuo gegužės mėnesio gydėsi Šveicarijoje, o grįžęs į Lietuvą rugpjūčio 29 d. išvyko į Kačerginę atostogauti. Užsienio reikalams vadovavo prolenkiškasis Kazys Bizauskas. Ambasadorius Vokietijoje Škirpa rugsėjo 1d. į URM  pasiuntė telegramą, kurioje siūlė „nedelsiant mobilizuoti ginkluotąsias pajėgas ir sutelkti kariuomenę į tinkamas neutralitetui ginti pozicijas“[4]. Kariuomenės vadas Stasys Raštikis irgi siūlęs paskelbti mobilizaciją, tačiau „Prezidentas tam siūlymui paprieštaravęs, nes ją paskelbus, susidarysiąs įspūdis, kad Lietuva atsisako neutralumo ir ruošiasi kariauti.“[5]- rašo Aleksandras Merkelis. Ši mobilizacija neturėjo jokio agresyvaus tikslo, o galėjo būti skirta ginti neutralumą, tuo atveju, jei kuri bent iš kariaujančių šalių pultų viena kitą per Lietuvos teritoriją. Šiuo požiūriu Smetona pasielgė  lengvapėdiškai ir neatsakingai. Juolab, kad kai karas tarp Vokietijos ir Lenkijos jau buvo prasidėjęs, iškilo klausimas dėl Vilniaus krašto, kurio  gyventojų Lenkija jau negalėjo apginti nuo rusų ar vokiečių antplūdžio. Vilniaus likimu pirmasis susirūpino  ambasadorius Maskvoje Ladas Natkevičius, rugsėjo 3 d. į URM atsiuntęs telegramą: „Vilniaus rakto reikia ieškoti Berlyne.“[6] Galima teigti, kad mūsų pasiuntiniui kažkas buvo žinoma iš Molotovo–Ribentropo slaptojo protokolo, kuriame, kaip dabar žinome, Lietuva buvo priskirta Vokietijos įtakai. Pasiuntinys Vokietijoje, Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas  Kazys Škirpa,  rugsėjo 5 d. ir 8 d. atsiuntė l. e. p. užsienio reikalų ministrui Bizauskui pasiūlymus kaip elgtis Vilniaus susigrąžinimo reikalu kai Lenkija jau yra atsidūrusi ties katastrofa. „Lyg nujausdamas, kad priešininkai apšmeiš mano koncepciją Vilniui vaduoti primesdami man pasidavimą kokiai nors vokiečių įtakai ar net tai, kad tą savo planą pateikiau su svetimos šalies žinia, prieš jam pasiekiant Kauną sąmoningai su niekuo nesitariau, nei iš vokiečių, nei iš lietuvių.“[7]- rašo pasiuntinys Vokietijoje

Čia verta pacituoti keletą citatų iš Škirpos Vilniaus susigrąžinimo plano: „…Esu linkęs manyti, jog mūsų Vyriausybė vis dar neturi nuomonės, kaip pasielgti Vilniaus klausimu. Ši aplinkybė verčia mane, kaip Lietuvos pasiuntinį ir turintį šiokią tokią karo patirtį, dar daugiau susirūpinti tuo, kad per ilgai galvodami nepraleistume progos sureguliuoti Vilniaus problemą taip, kaip tinka mums patiems. Bet jei vokiečiai, persekiodami atsitraukiančius iš Vilniaus-Gardino srities lenkus, atsiųstų į minėtą sritį nors keletą sustiprintų patrulių (jei šios srities neužimtume), […] tuomet netektume laisvės  išspręsti Vilniaus problemą taip, kaip mes patys norime. […] Savarankiškam mūsų žygiui į Vilnių dabar yra palankios sąlygos, juolab kad iš Sovietų Rusijos ta kryptimi, atrodo, jokio kariuomenės koncentravimo kol kas nepastebėta. […] Laikau savo pareiga pasiūlyti Vyriausybei baigti trypčioti vietoje bei diskutuoti ir pavesti ginkluotosioms pajėgoms pereiti administracijos liniją, kai tik bus gauta radijo žinia, jog vokiečiai apsupo Lenkijos sostinę, sutriuškinę Vyslos gynybos liniją ties Varšuva.“[8]

Toliau Škirpa išdėsto karinių ir politinių veiksmų planą, bet iš šios citatos matome, kad Raudonosios armijos judėjimo Vilniaus kryptimi kol kas nėra ir rugsėjo 8 d. negalėjo būti, nes Vilniaus kraštą  Molotovo-Ribentropo pakte sovietai pripažino Lietuvai. Apie Vilniaus krašto ir Lietuvos priskyrimo Vokietijos įtakai, Škirpa neoficialiai  bendraudamas sužinojo tik rugsėjo 9 d., iš artimo Ribentropui  Rytų politikos specialisto dr. Bruno P. Kleisto. Žinių rinkimas per neoficialius kanalus nebuvo joks nusižengimas, o tik paprastas diplomatinio atstovo pareigos, kurią diktavo Lietuvos valstybės interesai, atlikimas. Deja šią žinią Škirpai pranešus į Kauną, vietoj padėkos nuo ministro Bizausko gavo tik piktą priekaištą. Rugsėjo 13d., paskutinį kartą Škirpa susitikęs su Kleistu iš jo išgirdo naujų žinių, jog po 3-4 dienų įvyks svarbūs kariniai ir politiniai įvykiai Lenkijoje, todėl patarė: „greit, greit žygiuoti tiesiai į Vilnių, kad nesusikomplikuotų padėtis.“[9] Nors jis tiesiogiai neatskleidė kodėl, tačiau iš raginimo „greit, greit – į Vilnių“ galima buvo laukti sovietų pajėgų invazijos į Lenkiją. Matyt, Vokietijai strateginiais sumetimais buvo svarbu, kad į Vilniaus kraštą neįsibrautų Raudonoji armija. Diplomatas Škirpa, kuriam rūpėjo Lietuvos interesai, rugsėjo 15 d. šifruota telegrama pasiuntė į Kauną paskutinį raginimą žygiuoti į Vilnių: „Kadangi sovietai nieko mums nepraneša, o patys mobilizuoja karines pajėgas. Pradeda koncentraciją ir domisi Lenkijos mažumomis, tai siūlau nebegaišti laiko – tuojau pasitarti, pranešant Berlynui dabar, o Maskvai – kai pasieksime 1920 metų sieną.“[10] Ir vėl ambasadorius iš ministro Bizausko gavo tik pastabą: „Kuo greičiausiai turit vykdyti instrukciją 469 (Gegužės 11 d. – dėl neutralumo –autor.) ir kalbantis su vokiečiais. Vakar kalbantis su P. Kleistu nesilaikėt instrukcijų įsigilindami į pavojingus klausimus […]“[11]

Pasirodo rugsėjo 5 d. generolo J. Černiaus vyriausybė nesugebėjo priimti sprendimo Vilniui vaduoti tik dėl krikščionių demokratų atstovų Ministrų Taryboje pasipriešinimo, jiems grasinant net pasitraukti iš Vyriausybės, nors Premjeras  Černius buvo pritaręs Škirpos planui. Akivaizdu, jog Vyriausybės atsistatydinimas vykstant karui būtų buvęs rizikingas žingsnis, todėl buvo palikta įvykiams rutuliotis be Lietuvos dalyvavimo. Apie situaciją koalicinėje Vyriausybėje papildo ir Vilniaus klausimo aptarimas krikščionių demokratų vadovybėje: „Vienas to pasitarimo dalyvių man vėliau patvirtino laišku, jog ir ten balsai buvo pasiskirstę pusiau. Sprendimą nežygiuoti į Vilnių nusvėręs vienas, būtent K. Bizausko balsas. […] Tai štai kaip buvo sužlugdytas Vilniaus, o tuo pačiu ir Lietuvos valstybės gelbėjimo planas. Skaitančiajam šias eilutes, tikiuosi bus dabar aišku, kam tenka atsakomybė – ne vien formali, bet ir esminė – už tą fatališką klaidą, kurios pasekmės nulėmė Lietuvos likimą.“[12]- konstatuoja pasiuntinys, įgaliotasis ministras Kazys Škirpa.

Kazio Bizausko prolenkiškos tendencijos buvo pastebimos nuo pat diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija, kurios pasireiškė ir dabar Vilniaus susigrąžinimo klausimu. Apie tai byloja Škirpos mintys: „Tačiau pažymėtina, jog apie slapčiausius Lietuvos Vyriausybės dalykus dažnai ir net greitai sužinodavo Lenkijos pasiuntinys Kaune F. Charvatas“[13] ir tai patvirtina jų ministro J. Beko (Beck) citata: “Remiantis mūsų ministerio F. Charvato pranešimais, vokiečiai išvystė intensyvią veiklą, kad paskatintų Lietuvą užimti Vilniaus kraštą“[14]. Tačiau „intensyvią veiklą“ vokiečiai pradėjo tik rugsėjo 9 d. per karo atašė E.Justą ir kariuomenės vadą Raštikį, nes ir Vokietija, ir niekas iš patriotiškai nusiteikusių lietuvių bei Lietuvos ambasadoriai Maskvoje ir Berlyne nenorėjo, kad Rytų Lietuvos žemė su sostine Vilniumi iš lenkų pereitų sovietams. Deja, l. e. p. ministro Bizausko pavestas, Turauskas  „pareikalavo, kad  mano rugsėjo 8 d. pasiūlymo nuorašą išimčiau iš pasiuntinybės slaptųjų raštų bylos ir sunaikinčiau. Aišku, to nepadariau, kad nenusikalsčiau istorijai.“[15] – rašo Škirpa apie Vilniaus vadavimo planą. Pasirodo, kad šis pasiūlymas niekad nebuvo pasiekęs Prezidentūros, nes  buvo išimtas iš Ministerijos slaptųjų raštų bylos, taigi, buvo nuslėptas nuo paties Lietuvos Prezidento – taip pats Smetona tvirtino priimdamas Škirpą. „Tai štai kokia buvo „aukštoji“ ano meto mūsų URM vadovų (Bizausko ir Turausko –autor.) politika. […] A.Smetona buvo auka kelių URM centro pareigūnų, kurie, blogai (o gal sąmoningai? – autor.) orientuodamiesi Lietuvos padėtyje, tik suklaidino patį Lietuvos valstybės Prezidentą.“[16]- užbaigia Škirpa. Kai Prezidentas susigriebė, kad viskas nepalankiai klostosi, įsakė Urbšiui nutraukti atostogas, Turauską paprašė daugiau nebekelti kojos į Prezidentūrą, o Bizauską iškvietė pasiaiškinti dėl telegramos, kurią jis, tendencingai ir neteisingai pranešdamas apie vokiečių diplomatų patarimus Kaunui, išsiuntė  Londonui ir Paryžiui (Vokietijos priešams – autor.) ir  kuri nesiderino su Lietuvos neutralumo įstatymu.

Anot Merkelio, Smetona buvo taip griežtai apsisprendęs laikytis neutralumo, kad net atsisakė priimti audiencijai Vokietijos pasiuntinį dr. Cechliną (Zechlin), turėjusį diplomatinį savo vyriausybės pavedimą, padėti Prezidentui geriau suprasti ir blaiviau įvertinti situaciją sprendžiant lemtingo žygio į Vilnių klausimą. Vadovybės susilaikymas susigrąžinti Vilnių atvėrė Raudonajai armijai vartus žygiui į Lietuvos istorinę sostinę, kad po to jau ir nepriklausomoji Lietuva iš Vokietijos įtakos zonos pereitų į Sovietų sąjungos interesų sferą.

Du vanagai drasko Lietuvos žemę

Užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui tik ką sugrąžintam iš atostogų ir Škirpai perdavus Ribentropo kvietimą atvykti į Sopotą, 1939 m. rugsėjo 21d. ambasadorius buvo priimtas Prezidento Smetonos. Prezidentas, išgirdęs informaciją apie rusų – vokiečių susitarimus dėl Vilniaus už mūsų Vyriausybės nugaros ir kokius pasiūlymus Vilniui ir Lietuvai gelbėti Škirpa buvo perdavęs URM, su ašaromis akyse paaiškino, kad jis nebuvo pilnai informuojamas apie įvykių eigą ir jo niekas taip neorientavęs kaip ambasadorius dabar, todėl Raudonosios armijos įsibrovimas į Vilniaus kraštą jį užklupo netikėtai. Škirpos pasiūlymai, kad jokiu būdu neužleistų Vilniaus sovietams, URM buvo atmesti ir liko bergždi, todėl pasiuntinys net ryžosi įteikti Prezidentui atsistatydinimo prašymą, tačiau jis nebuvo patenkintas.

Dėl mūsų vadovybės neveiksnumo, paskutiniu momentu, kai sovietai jau buvo užėmę Vilniaus kraštą, susirūpino net Ribbentropas, pakviesdamas Urbšį deryboms į Sopotą. Įvykęs Prezidentūroje pasitarimas nutarė teigiamai atsiliepti į Reicho užsienio ministro kvietimą ir įpareigojo Urbšį vykti į Sopotą. Tačiau ministras iškėlė mintį, kad nebūtų iš to daroma paslaptis, bet būtų pranešama spaudai ir Sovietų pasiuntiniui Nikolajui Pozdniakovui. Čia ir buvo gal sąmoninga, o gal tik diplomatinė Urbšio klaida,  įstūmusi Lietuvą iš Vokietijos interesų zonos į Sovietų sąjungos įtakos sferą.

Rugsėjo 22 d., išgirdęs tokią žinią iš Urbšio, Pozdniakovas žaibo greitumu ją perdavė Molotovui, o jau tą patį vakarą sužinojo ir Vokietijos pasiuntinys Kaune Cechlinas, kuris 21 val. gavo iš Reicho  atsakymą, „kad, Ribentropui pageidaujant, jis paprašytų Urbšį savo kelionę į Dancigą (Sopotą) kelias dienas atidėti. […] nežinant to pakvietimo tikslo, Lietuvos Vyriausybei kėlė didelį galvosūkį: galbūt Vokietija jau turi paruošus naują ultimatumą.“[17]- rašo Merkelis Smetonos monografijoje. Tačiau Škirpa apibūdina padėtį kitaip: „Minėtos čia J.Urbšio politinės tezės (Lietuva apsisprendė laikytis neutraliteto –autor.) nebuvo jokios realios gairės, bet paprastas sapnas, kuris kuria savo miražus, nepaisydamas momento realijų. Lietuvos ano meto padėtis ir grėsęs jai mirtinas pavojus reikalavo ne saldžių sapnų, bet realių gelbėjimosi priemonių, nors jos tam ar kitam, atitrūkusiam nuo realybės neutralumo svajotojui ir nebūtų atrodžiusios patrauklios.“[18]

Dabar visiškai aišku, kad kai Ribentropas pakvietė Urbšį į Sopotą, jis jau turėjo 1939 m. rugsėjo 20 d. paruoštą susitarimo projektą, kurio du straipsnius verta pacituoti:

„Vokietijos Reicho ir Lietuvos Respublikos Gynimosi Sutarties Metmenys.

Vokietijos Reicho Vyriausybė ir Lietuvos Vyriausybė, atsižvelgdamos bendros politinės padėties Europoje, ir kad apsaugojus visais požiūriais sutampančius abiejų kraštų interesus, sutarė kas seka:

Str.I. Lietuva randasi Vokietijos Reicho apsaugoje, nepažeidžiant jos valstybinės nepriklausomybės.

Str.II. Tos apsaugos realizavimui sudaroma tarp Vokietijos ir Lietuvos karo konvencija.“[19]

Neabejotina, jog ši sutartis būtų padariusi reikalingą poveikį Stalino ir Molotovo imperialistinėms užmačioms Lietuvos atžvilgiu dar tuomet, kai vokiečių karinės pajėgos buvo sutelktos Lenkijoje, ir Maskva apie tai puikiai žinojo, todėl tokio lietuvių – vokiečių susitarimo jie isteriškai bijojo. Apie tai Molotovas, beveik  po metų, prisipažino prof. Vincui Krėvei-Mickevičiui, kai šis 1940 m. liepos 1-osios naktį Maskvoje derėjosi su  sovietų komisaru: „ Nenuslėpsiu nuo Tamstos, kad to fakto mes buvome netikėtai užklupti ir labai, labai susirūpinę. Jeigu Lietuva būtų paklususi vokiečių vyriausybės reikalavimui ir tuo pačiu pasidariusi vokiečių sąjungininke, ji būtų tapusi toli į rytus išeinančiu vokiečių placdarmu, pradžios tašku karo atveju su mumis. Mes nebūtume galėję imtis prieš Lietuvą kokių nors priemonių, nerizikuodami karu su vokiečiais, ko mes nenorėjome. Lengviau atsidusome tik sužinoję, kad Lietuvos Vyriausybė neišdrįso paklausyti vokiečių, atsisakė ginklu užimti Vilnių ir tuo pačiu prarado vokiečių pasitikėjimą.“[20]

Neįvykus Urbšio ir Ribbentropo susitikimui Sopote, Molotovas veikė nedelsiant, jau  rugsėjo

22 d. Lietuvos pasiuntiniui Natkevičiui pareiškė, kad Sovietų sąjunga Lietuvos neužmiršianti, o Vokietijos pasiuntiniui F. Šulenburgui (Schulenburg) davė suprasti, kad Vilniaus klausimas bus sprendžiamas su bendru Pabaltijo klausimų kompleksu. Tačiau jau rugsėjo 25 d. Stalinas ir Molotovas Vokietijos pasiuntiniui pateikė kompromisinį pasiūlymą atiduoti Reichui už Lietuvą Liublino vaivadiją ir dalį Varšuvos vaivadijos ir „įsakmiai kalbėjo apie Estiją, Latviją ir Lietuvą, neminėdamas Suomijos.“[21] Šis akiplėšiškas Kremliaus reikalavimas  sunervino Reicho vadovybę, Hitleris net nurodė sukaupti pakankamai karinių jėgų Rytprūsiuose, parengtų Lietuvai užimti. Tačiau iki to neprieita, nes Sovietai pasižadėjo pateikti 500 000 tonų benzino jei Reichas atsisakys pasilikti  Lietuvą vokiečių interesų sferoje. Rugsėjo 28 d. atvykęs į Maskvą Ribentropas pasirašė su Molotovu Slaptąjį papildomąjį protokolą, kuriame nurodoma, „kad Lietuvos valstybės teritorija atitenka SSRS interesų sferai, tuo tarpu kai, iš antrosios pusės Liublino vaivadija ir dalis Varšuvos vaivadijos atitenka Vokietijos interesų sferai. Kai tik SSRS vyriausybė imsis ypatingų priemonių savo interesams apsaugoti Lietuvos teritorijoje, dabartinė Vokietijos – Lietuvos siena bus ištaisyta sienos natūralumo ir paprastumo sumetimais tuo būdu, kad Lietuvos plotas (dalis Užnemunės Dzūkijos ir Sūduva –autor.), esantis į pietų vakarus nuo linijos, atžymėtos prijungtame žemėlapyje, atiteks Vokietijai.“[22]

Tai ir buvo esminės Lietuvos neutralumo politikos pasekmės, nes šio Lietuvos neutralumo abu vanagai nepaisė, o kiekvienas žiūrėjo savo valstybės arba karo padiktuotų interesų. „Pagrindinė klaida, davusi tokį liūdną rezultatą, buvo susilaikymas nuo žygio į Vilnių. Ją gal dar būtų pavykę ištaisyti, jei nebūtų buvusi padaryta kita klaida – susilaikymas čiupti Joachimą von Ribbentropą už rankos, kurią Juozo Urbšio pakvietimu į Sopotą buvo  ištiesęs Lietuvos išgelbėjimui. Kadangi nei vieno, nei kito mes nepadarėme, tai išėjo taip, kaip sako prancūzai: „Qui ne va pas a la chasse – perd sa place!” (Kas neina į medžioklę, tas netenka savo vietos).” [..]  Urbšys, vengdamas ryžtingesnės politikos su Vokietija ir pabūgęs  susilaukti iš jos niekuo nepagrįsto ultimatumo, “pats nusitiesė raudonąjį kilimą, tik ne Sopote, o Maskvoje, kur jo laukė du ultimatumai: vienas spalio 10 d. – pasirašyti prievartos sutartį; kitas – po 8 mėnesių (1940 m. birželio 15 d.- autor.) – įleisti neribotą Raudonosios armijos karių skaičių galutiniam Lietuvos nepriklausomybės sužlugdymui. […] Elgėmės taip, lyg ne Vokietijos pagalba Lietuvai būtų buvusi reikalinga, bet Lietuvos pagalba Vokietijai. Faktas lieka faktu, kad neišnaudojome Vokietijos savo tikslams.”[23]- apibendrina Kazys Škirpa. Galima tik pabrėžti, kad Lietuvos teritorija su Vilniaus kraštu buvo reikalinga Vokietijai kaip toli į rytus išlindęs strateginis placdarmas Sovietų Sąjungos puolimui. Vadinasi, alternatyva rugsėjo 28 d. papildomam slaptajam Molotovo–Ribentropo protokolui egzistavo, net “nepažeidžiant Lietuvos valstybinės nepriklausomybės”,  jeigu  cituoti Vokietijos sutarties su Lietuva projekto tekstą. Kaip tik šito ir bijojo netekti Stalinas, tai atskleidžia Molotovo žodžiai pasakyti spalio 7 d. Urbšiui Maskvoje: “Lietuva nori išskirti save iš estų ir latvių padėties Sovietų sąjungos saugumo atžvilgiu, tačiau aš turiu pabrėžti, kad Sovietų sąjungai Lietuva yra daug svarbesnė negu Estija ir Latvija.”[24]

Prievartinė savitarpio pagalbos sutartis

Maskva ilgai negaišo – 1939 m. spalio 1 d. Urbšys pakviestas pas Molotovą prisistatyti jau spalio 3 d. Aišku, jis nevilkino išvykimo, kaip prieš dvi savaites pakviestas Ribentropo, bet kai ministras su pasiuntiniu Natkevičiumi išgirdo iš sovietų komisaro reikalavimus išdraskyti Lietuvos teritoriją tarp Sovietų ir Vokietijos ir įsileisti į Lietuvą 50 tūkstančių sovietų karių – tai jį tiesiog pritrenkė, nes turėjęs iliuzijų, kad su Maskva tartis bus lengviau. Kaip rašo Natkevičius: “Grįžęs į pasiuntinybę J. Urbšys, iš nuovargio įkritęs į fotelį, pasakė: “Patirtų neįmanomų Kremliaus reikalavimų akivaizdoje, kažin ar nebūtų buvę geriau, jei būtume paklausę K. Škirpos patarimų!”[25] Derybų metu į Molotovo reikalavimus Urbšio pasakyta pastaba, kad “yra ne kas kita, kaip Lietuvos okupacija”, susilaukė Stalino ironiškos replikos: “Iš karto panašiai kalbėjo ir Estijos užsienio reikalų ministeris, bet vėliau įsitikino, kad tai nėra okupacija, o pagalba.”[26] Tačiau Kremliaus tikslai buvo ne Lietuvos saugumas, bet jiems rūpėjo paversti Lietuvą patogiu placdarmu prieš Vokietiją.  Neturėdamas įgaliojimų galutinai spręsti Urbšys grįžo į Kauną.

Vienas “gelbėjimosi šiaudas” dar susidarė, kai po pasitarimo pas Prezidentą mėginta ieškoti Vokietijos paramos, Urbšys pasikvietė pasiuntinį dr. Cechliną, tačiau iš pokalbio suprato, kad Vokietija šiuo metu nieko negalinti padėti. Tačiau Škirpa nurodo, kad Urbšys, kaip patyręs diplomatas turėjo suprasti, kad pasiuntinio nuomonė pilnai nerodo jį akreditavusios vyriausybės nusistatymo, todėl būtų buvę išmintingiau pavesti Lietuvos pasiuntiniui Vokietijoje kreiptis į jos URM pagalbos. Net ir gavus neigiamą  atsakymą būtų atsiradęs nors aiškumas ir kaip rašo Škirpa, kad jis turėjo duomenų, jog “nacių partijoje ir karinėse Vokietijos pajėgose buvo kilusi opozicija Ribentropui, dėl padarytų didelių nuolaidų Kremliui ir Lietuvos perleidimo sovietų įtakai”. Juolab,  kad  Vokietija ir Sovietų sąjunga dar karo išvakarėse sutartimi buvo pripažinusios Vilniaus kraštą Lietuvai. Žodžiu, buvo susidariusi palanki politinė situacija, paprašyti Vokietijos pagalbos, tačiau, užuot informavusi pasiuntinį ir įgaliotąjį ministrą prie Reicho Škirpą: “kad dėčiau visas pastangas palenkiant Reicho vyriausybę pagelbėti mažam mūsų kraštui, ano meto Lietuvos Vyriausybė nusprendė sudaryti su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos paktą.”[27]

Prieš išvykstant Urbšiui į Maskvą, įvykęs pasitarimas Prezidentūroje konstatavo: “kad jei Lietuvos valstybės suverenumui grėstų pavojus, jis bus ginamas visomis priemonėmis.”[28] Tačiau faktai rodo visiškai priešingus Lietuvos  vadovybės  veiksmus: dar rugsėjo 17 d. sėkmingai įvykdyta dalinė kariuomenės mobilizacija, jau spalio 2 d., tuo pačiu delegacijos išvykimo metu, buvo paskelbta staigi demobilizacija ir įsakyta ją įvykdyti žaibiškai,  per tris dienas, o kariuomenės vadas Stasys Raštikis įtrauktas į delegaciją vykti į Maskvą, nors regis, vykstant deryboms, jis turėjo pasilikti Lietuvoje ir ruoštis ginti valstybę. Raštikis sutiko vykti į Maskvą, kaip teigia Škirpa, “nes žinojo, jog jau iš anksto numatyta ginklo nesigriebti, kad ir kokius naujus reikalavimus Kremlius keltų Lietuvai. Jo dalyvavimas delegacijoje rusų buvo suprastas, kaip dar vienas žingsnis į kapituliaciją.”[29] Prievartinių derybų metu, spalio 8 d. Urbšiui pasiūlius sutartį pasirašyti be rusų kariuomenės įgulų įvedimo į Lietuvą, Stalinas atkirto griežtu žodžiu: “Niet!” (Ne!) Tačiau  sutiko karių kiekį sumažinti iki 20 tūkstančių.

Kitas posėdis buvo numatytas spalio 10 d., todėl  Bizauskas ir Raštikis išvyko į Kauną supažindinti Lietuvos vadovybę su prievartiniais diktatoriaus Stalino reikalavimais, tačiau  delegacijos vadovui Urbšiui pasilikus Maskvoje tapo naudinga ne Lietuvai, bet sovietams – dėl to Molotovas priėjo išvados, jog jie grįš ne tuščiomis rankomis. Kaip rašo Merkelis apie istorinį Ministrų Tarybos posėdį, pirmininkaujant Prezidentui Smetonai: “Jame atskridę delegacijos nariai išsamiai nušvietė pačią derybų eigą, jų atšiaurų pobūdį ir Sovietų Sąjungos reikalavimus, nuo kurių ji neatsisakys. […] Jei sutartis bus atmesta, iš Sovietų Sąjungos greitu laiku galima tikėtis smarkios reakcijos, kuri visiškai sužlugdytų Lietuvos nepriklausomybę. Tat Vyriausybės ir buvo nutarta pasirašyti su Sovietų Sąjunga savitarpio pagalbos sutartį: iš dviejų blogybių pasirinkta mažesnioji.”[30] Škirpa Vadovybės elgesį vertina taip, kad “jokie motyvai negalėjo atpalaiduoti nei politinės, nei karinės vadovybės nuo pagal įstatymus joms priklausančios aukščiausios teisės ir pareigos griebtis ginklo prieš grėsusį tada Lietuvai išorinį pavojų iš Sovietų Rusijos, užuot kapituliavus be pasipriešinimo šūvio.”  Tuo tarpu  Molotovas nesnaudė: vietoj dviejų sutarčių – Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos – Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos, sujungė į vieną, o vietoj nuostatos, jog sovietų kariuomenė įvedama tik karo metu, atsirado 15 metų laikotarpis. Urbšiui pasipriešinus, jog tai naujos labai svarbios sąlygos, Molotovas trumpai atkirto: “Liaudies Komisarų Taryba tą projektą patvirtino ir jis toks turi pasilikti.”[31] Molotovas leido Urbšiui  nedviprasmiškai  suprasti, tarsi, Sovietų vyriausybės nutarimai jau yra privalomi Lietuvai ir nediskutuotini. Tokiomis aplinkybėmis ministrui Juozui Urbšiui 1939 m. spalio10 d. 22 val. teko  pasirašyti sutartį tokią, kokią padiktavo Viačeslavas Molotovas.

Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Kai šiandien kalbama, kad Vilnius grįžo Lietuvai, tai visiškai skamba absurdiškai, nes jis nebuvo niekur išėjęs, o buvo okupuotas Lenkijos, vėliau, 1939 m. rugsėjo mėn. buvo užimtas Raudonosios armijos ir tik didelių Lietuvos pastangų dėka derybų būdu buvo susigrąžintas.

Nors naciams ir sovietams 1939 m. rugsėjį užpuolus Lenkiją, Lietuva kilniaširdiškai internavo nuo vokiečių ir rusų bebėgančius lenkų karius, tačiau  pati Lenkija, jau būdama sumušta ir pasidalinta, visur pasaulyje pareiškė diplomatinius protestus dėl Vilniaus ir dalies Vilniaus krašto sugrąžinimo Lietuvai bei nutraukė su ja diplomatinius santykius. Vėl pasireiškė Lenkijos vyriausybės, net esančios emigracijoje, imperinės užmačios, ji ir vėl užsirišo akis vaizduodama, tarsi Lietuvos valstybės ir jos sostinės Vilniaus nebūta nuo Liublino sutarties, kaip ir 1920 metais, kai  sostinę atplėšė nuo Lietuvos.

Kas dėl Sūduvos ir Dzūkijos dalies teritorijos likimo, tai Molotovui ir Vokietijos pasiuntiniui Šulenburgui Maskvoje apsikeitus notomis, 1941 m. sausio 10 d. slaptu protokolu Sovietų vyriausybė atpirko šią teritoriją su gyventojais (aišku jų, lyg triušių, neatsiklausiusi) iš Vokietijos už 7,5 mln. aukso rublių. Taip Stalinas sustiprino savo placdarmą puolamiesiems kariniams veiksmams prieš Vokietiją ir planuotam tolimesniam žygiui iki Atlanto, o Lietuvoje įtaisė 20 tūksančių karių, išdėstytų penkiose bazėse – tikrąjį “Trojos arklį”, kad vėliau, 1940 m. Lietuvą visiškai okupuoti. 

Nugalėtojų triumviratas

1941 m. rugpjūčio 12d. Ruzvelto ir Čerčilio paskelbta Atlanto chartija Baltijos tautoms, kovojusioms dėl savo nepriklausomybės, „tapo nelyginant  Šventuoju Raštu.“[32] Atlanto chartija skelbė, kad po karo bus atkurta laisvė ir nepriklausomybė bei nebus pripažinti jokie teritoriniai pasikeitimai. Amerika ir Anglija gerbs suverenią piliečių teisę išsirinkti savo vyriausybę. Šių dorybingų nuostatų  Amerikos ir Anglijos vadovai laikėsi dar iki 1941 m. gruodžio mėnesio, kai britų užsienio reikalų ministras derėjosi Maskvoje dėl sąjungos sąlygų, tačiau jau 1942 m. balandžio mėn. nusprendė šių nuostatų nepaisyti. Prezidentas Ruzveltas pareiškė, kad „Rusijos armijos, Vokietijai žlungant įžengs į Baltijos valstybes ir nė vienas iš mūsų negali panaudoti jėgos joms iš ten išprašyti.“[33] 1943 m. gruodžio 1d. per privatų susitikimą Teherane su Stalinu, Ruzveltas šypsodamasis pasakė: „Kai rusų armijos tuos kraštus iš naujo okupuos, neketinu dėl jų ateities kariauti.“ O kai Stalinas nusišypsojęs pro ūsus pastebėjo: „Tačiau Jungtinėms Valstijoms didelis keblumas bus referendumas ir tautų apsisprendimo klausimas. Tarptautinė bendruomenė norės, kad žmonių valia būtų vienaip ar kitaip pareikšta.“ Tačiau diktatorių visiškai nuramino Ruzvelto pasakyta frazė: „Vis dėlto esu įsitikinęs, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonės balsuos už susijungimą su Sovietų Sąjunga.“[34] Nepaisant to, kad ir Maskva, 1942 m. sausio 1 d. prisijungusi prie Atlanto chartijos, nuo jos principų atsimetė, bet ir 1944 m. vasario mėn. Jaltos konferencijoje užgrobtų Pabaltijo valstybių nepriklausomybės atkūrimo reikalo trys didžiūnai net nepalietė. Na, o Čerčilis Jaltos konferencijoje pareiškė, kad „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangesnio už maršalo Stalino esybę“ ir net pranašavo: „Stalinas ves mus į kovą su skurdu, netvarka, chaosu, priespauda.“ Gal dėl to britų premjeras 1945 m., jau sutriuškinus nacistinę Vokietiją, atidavė į Stalino gulagus keletą milijonų Sovietų sąjungos pabėgėlių ir karo belaisvių atsidūrusių Vakaruose ir pasiryžusių negrįžti į „tautų vado“ rojų. Demokratijos šulai pamynė esminį jos įstatymą – teisę laisvai pasirinkti.

Epilogas

„Nes jei 1940 m. būtų buvę paskutinės Lietuvos priešaky kiti […] vis tiek lietuvių tautos ir valstybės likimas būtų buvęs toks pat.“[35]  Čia Raštikis dalinai teisus tik dėl Lietuvos likimo karo metu, tačiau jei Lietuva būtų atsiėmusi Vilniaus kraštą (tik dėl K. Bizausko pasipriešinimo J. Černiaus vyriausybė nepriėmė sprendimo žygiuoti į Vilnių), tuomet nebūtų buvę 1939 m. rugsėjo 28 d. Molotovo – Ribbentropo pakto „Papildomojo slaptojo protokolo“, o Lietuva būtų likusi Vokietijos interesų sferoje, protektoratu, tačiau po karo, sprendžiant Rytų Europos valstybių likimą, Lietuva galėjo tapti Sovietų sąjungos satelitine valstybe, kaip Vengrija, Čekoslovakija, Rumunija, nes nebūtų buvę sovietų sukurto „teisinio“ pagrindo – jos įjungimo į „sovietinių respublikų šeimą“. Visa tai būtų vertę Rooseveltą ir Churchillį lengviau apsispręsti ar suderinama su istorine JAV ir D. Britanijos garbe, sulaužant dorybingus karo meto pažadus – Atlanto chartiją, atiduoti Lietuvą, o gal ir kitas iki karo nepriklausomas Baltijos šalis,  sovietų bolševikiniam – komunistiniam viešpatavimui. Iliuzinis „teisinis“ pagrindas buvo sukurtas 1940 metais, prieš  prasidedant nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės  Sovietų sąjungos  karui, nes Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, buvo pravestas „Liaudies seimo“ rinkimų farsas ir po to sekęs Lietuvos Kominterno (Antano Sniečkaus) vadovaujamos delegacijos prašymas diktatoriui Stalinui – priimti  Lietuvos sovietinę respubliką į Sovietų Sąjungą.

Nuorodos:

[1] K. Schlogel, Atminties vietos ir sluoksniai, Kultūros barai, 2009, nr. 2, p. 8.

[2] S. and B. Webb, Soviet Comunism. A New Civilization?, London, 1935.

[3] V. Šliogeris, A.Smetona ir Lietuvos užsienio politika 1934-1938 m., Lietuvių tauta, II, 1998, p. 335.

[4] K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, Chicago –Vilnius, 1996, p. 191.

[5] Ten pat, p. 191.

[6] Ten pat, p. 192.

[7] Ten pat, p. 194.

[8] Ten pat, p. 193.

[9] Ten pat, p. 196.

[10] Ten pat, p. 198.

[11] K. Bizauskas, Pastangos, dok. I, p.10.

[12] K. Škirpa, Ten pat, p. 202.

[13] Ten pat, p. 202

[14] J. Beck, Dernier Rapport, p. 228

[15] K. Škirpa, Ten pat, p. 203.

[16] Ten pat, p. 203.

[17] A. Merkelis, Antanas Smetona, p. 536.

[18] K. Škirpa, Lietuvos nepriklausomybės sutemos, p. 227.

[19] Sutarties projektas, Akten. – Bd. 8. S. 87.

[20] V. Krėvė, Aidai, 1953, nr. 3, p. 124, 125.

[21] F. Schulenburg, Akten, Bd. 8. S.101.

[22] Rugsėjo 28 protokolas, Akten, Bd. 8, S.124.

[23] K. Škirpa, Ten pat, p. 230.

[24] J. Urbšys, Pastangos, Dok. I, Priedas 7.

[25] K. Škirpa, Ten pat, p. 250

[26] Ten pat, p. 250.

[27] Ten pat, p. 252.

[28] Ten pat, p. 248.

[29] Ten pat, p. 252.

[30] A. Merkelis, Antanas Smetona, p. 547.

[31] K. Škirpa, Ten pat, p. 257.

[32] T. Bower, Raudonasis voratinklis, Europos lietuvis, Vilnius, 2000, p. 52.

[33] Ten pat, p. 53.

[34] Ten pat, p. 54.

[35] S. Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, T. I, p. 45.