Katastrofijus. Vasalystės ir vasalistai (4)

Katastrofijus, www.lndp.lt/diskusijos

Vasalas

Vasalas

Vasalystė – tai vienos valstybės pavaldumas kitai. Nebūtinai politinis, ekonominis ar karinis (kaip kai kurių NVS šalių Rusijai), gali būti tiesiog moralinis, psichologinis, kultūrinis (pvz.. kai kurių Britų Sandraugos šalių UK). Bet visais atvejais, tiek senovėje, tiek dabar, jis išreiškiamas laisvai pasirenkamais simboliais (portretais ant pinigų, simbolika, užrašais, „stabais“).

Pavyzdžiui, Austrijos hercogo kepurė ant stulpo legendoje apie Vilių Telį, „Bronzinis kareivis“ Taline, demono Hanuko stabas, kasmet pastatomas Kudirkos aikštėje, lenkiški užrašai jų karo metu okupuotų teritorijų vietose Lietuvoje.

Dažnai į siuzerenus pretenduojanti valstybė potencialiam vasalui nusiunčia draugišką užuominą. Pavyzdžiui, Rusijos prezidentas Medvedevas nevyko į Ukrainos prezidento inauguraciją, o pakvietė pastarąjį apsilankyti Maskvoje.

Kas matė rumunų filmą „Michailas Drąsusis“, prisimena, kaip Transilvanijos kunigaikštis Batoris Michailui pasiūlė naudotis Batoris pavarde, kaip garantu kreditams ir politiniam pripažinimui gauti. Mainais labai nedaug – per pokylį pabučiuoti Batorio šliurę.

Panašiai 1387 m. simbolinę reikšmę turėjo Lietuvos „aukštuomenės“ (tuo metu Lietuvoje buvo tik pareigybiniai laipsniai) įšventinimas į Lenkijos bajorų šeimas.

Ar ne panašiai atrodo „Briuselio kopūstų“ iš Lietuvos pažavimai „Jevrosojuzo“ institucijose?

Taip pat galima vertinti ir „laiško su rekomendacijomis“ perdavimą Lietuvos Prezidentei jos vizito Lenkijoje metu. Nors galbūt tai dar senesnė istorija – siekia V. Adamkaus dalyvavimą Liublino unijos minėjime.

Taip pat keli pavyzdžiai iš istorijos – Vytauto duktė Sofija, Maskvos kunigaikščio žmona, norėdama parodyti savo viršenybę prieš kažkokį kitą rusų kunigaikštį, puotos metu apkaltino jį nešiojant vogtą diržą (tai tuo metu buvo didžiausias pažeminimas). Susigūžė visi. Kažkaip panašu į Lenkijos ir Izraelio  kaltinimus Lietuvai dėl įvairių „skolų“ – turtinių ir  teritorinių. Tik Maskvos „najezdą“ lydėjo konkretūs veiksmai – maža nepasirodė.

Kitas pvz., Vytautas derybose prieš Vorkslos mūšį pareikalavo Tamerlano karvedį kaldinti Vytauto atvaizdą ant Aukso Ordos monetų, nes Vytautas, atsieit, amžiumi už jį vyresnis. Vėliau atvykęs į Edyga pareikalavo Vytauto daryti tą patį – simbolio reikšmė didžiulė.

Viena Šimtamečio karo priežasčių (šalia teritorinių ir šeimyninių konfliktų) – Anglijos hercogas ėmė vartoti savo vėliavoje Prancūzijos hercogystės herbą (Lietuvos karaliai ir imperatoriai istorikų taip pat dažnai tituluojami hercogais – kunigaikščiais). Jei Prancūzija būtų tai nutylėjusi, pagal tų laikų supratimus, tai reikštų vasalystės pripažinimą.

Lenkiškos raidės Lietuvos valstybinėje kalboje ir yra Lenkijos vėliavos kampukas, lyg Anglijos vėliavos kampukas Australijos ar Naujosios Zelandijos vėliavose. Taigi „w“ – tai ne tik raidė.

Priimant vasalystę, atliekamos tarytum susidraugavimo apeigos, visad demonstruojant abipusį draugiškumą.

Klasikiniai pavyzdžiai: per Prūsijos – Prancūzijos karą 19 amžiuje, vokiečiams apsiautus Sedaną, Prancūzijos „imperatorius“ Napoleonas III nusiuntė Vokietijos kaizeriui Vilhelmui laišką, kuriame jis pavadino save Vilhelmo broliu.

Per antrą pasaulinį karą pirmas Čerčilio ir Ruzvelto susitikimas vyko JAV „kieme“ – prie Niūfaundlendo.

Normandijos hercogas, lyg pokštą, pabučiavo Prancūzijos hercogo tapkę, pakėlęs ją iki savo – stovinčio – lūpų lygio.

Aleksandras Nevskis vyko į Aukso ordą tiesiog nuvežti dovanų ir pasisvečiuoti. Bet visi tai suprato, kaip tapimą vasalu.

Taigi, tarptautiniuose santykiuose būtina vengti dviprasmiškų simbolikų, kaip Liublino unijos ir Gegužės 3 konstitucijos (kur neminima Lietuva), minėjimų.

Vasalitetas ruošiamas ir propagandos fronte.

Viduramžiais būta banaliau – misionierių veikla, „kultūros skleidimas“. Šiuo metu pasitelkiamos „istorijos“ demagogijos.

Maždaug iki 2000 metų Lietuva buvo pristatoma kaip „buvusi SSSR respublika“. Na tiek to.

Matyt iki 1955 ir Prancūzija buvo pristatoma kaip „buvusi Vokietijos žemė (Bundesland)“.

Bet rašymai, kad „Lietuva – buvusios Žečpospolitos, kuri yra šiandieninė Lenkija, dalis“, netelpa į jokius rėmus. Maža to, kad Žečpospolita buvo nors ir ne lygiateisė, bet vis dėlto sąjunga, o pačią Lenkiją nuo 17 amžiaus „valstybe“ galima vadint tik labai pritemptai. Bet ir nuo Žečpospolitos padalinimo praėjo jau 300 metų.

O ar dabar rašoma, kad „Olandija, buvusi Ispanijos dalis, o Ispanija dabar Beneliukso regiono lyderis“?

Per tą laiką Lietuvoje buvo 2 kartus vokiečiai, 1 kartą prancūzai ir 3 kartus rusai. Tai ir rašykit: „Lietuva, paaiškinimas – buvusi Prancūzijos dalis“.

Kai buvo rašoma, kad Vilnius – buv.  sąjunginės SSSR respublikos sostinė, suprantama. Nemalonu, bet faktas.

Bet kai parašo „Vilnius priklausė Lenkijai“ ir Vilniuje gyveno lenkai, tai jau virš visko. Taip, Stalingradas, Brianskas ir Rževas 1942 m. priklausė, labai panašų laiko tarpą, kaip ir Vilnius Lenkijai, Vokietijai. Ir taip pat karo metu.

Šalia 6000 metų ilgumo baltų istorijos 2 ir 18 metų – vienodas laiko tarpas. Ir vokiečiai tuo metu šiuose miestuose sudarė absoliučią gyventojų daugumą.

Bet istoriko patikslinimas -„Stalingradas, buvęs Vokietijos miestas, kuriame pagal 1942 m. gruodžio mėn. surašymą net 90 procentų gyventojų buvo vokiečiai“, Rusijoje sukeltų tik juoką.

O kaip vasalitetai paneigiami?

Pavyzdžiai: Vilius Telis numetė Austrijos hercogo kepurę, Maskvos kunigaikštis Ivanas III suplėšė totorių „laišką su rekomendacijomis“ (ko nepadarė Grybauskaitė), Jonušas Radvila praleido Moskovijos kariuomenę į Lenkiją ir padarė uniją su Švedija.

O 1920 m. Lietuvos vyriausybei užteko drąsos susodinti Lenkų karinės organizacijos (POW – Polska Organizacja Wojskowa) veikėjus į kalėjimus.

Estai nukėlė Bronzinį kareivį ir keletą valandų palaikė „autochtonus“ riaušininkus Talino uosto angare (girtus, tamsoje,  be vandens ir tualeto, kartu vyrus ir moteris).

O juk Rusija ir Lenkija (nors ir turinti panašų į Jemeno ir Birmos gyventojų skaičių bei panašų į mordvių autonomiją teritorijos dydį ir net beveik Hamburgo lygį siekiančią ekonomiką) – nesulyginami dydžiai.

Apie karinius aspektus nekalbu – 1945 m. Lenkiją įkūrė Stalinas, 1920 m. Antantė, 1815 m. Varšuvos hercogystę – Rusijos caras Aleksandras II, 1709 m. Lenkiją įkūrė Petras I, atėmęs iš švedų.

Kas buvo prieš tai, čia nenagrinėsiu, tik galiu paminėt, kad Lenkija pastoviai ir periodiškai dingsta, beveik nesigindama, iš pasaulio žemėlapio (1939 m. iš 2,5 mln. Lenkijos kareivių žuvo 45 tūkst., kiti išsilakstė ir pasidavė; Kosciuška turėjo apie 12 tūkst. sukilėlių; 1920 m. Lenkija kariavo ne su Rusija, o su viena silpna bolševikų partija.Beto, 1920 m. karą Lenkija  bolševikams pralaimėjo,  SSSR – Lenkijos siena iki 1939 m. ėjo labiau į vakarus nei Kerzono linija  – 1918 m. siena).

Ar tai vasalų norinčios turėti valstybės požymiai? Galbūt, juk ji taip galvoja susireikšminti. Ir tada bent išoriškai neatrodys mišku tarp Vokietijos ir Rusijos, oriai atrodys derybose: „aš irgi turiu vasalų“.

O ar to mums dabar reikia – pagal kalėjimo zonos supratimus, kelti ant grindų numestus daiktus ir laukti, kada apipils šlapimu ir „įrašys į gaidžius“? Matyt, tos apeigos turėtų vykti per Gegužės 3 konstitucijos minėjimo iškilmes Varšuvoje.

O iki tol pratinkimės prie „Austrijos hercogo kepurių“ iš legendos apie Vilių Telį ir „Bronzinių kareivių“ – lenkiškų iškabų. Taip pat skaitykim „Lietuvos istorikų“ ir importinius veikalus.

O kokiu būdu pasakyti norintiems į siuzerenus, kad jie klysta, nepažeidžiant įstatymų? Siūlau ne neigimu, o teigimu. Pavyzdžiui, statyti savo nuorodas, maždaug „Warschau (Generalgubernie) 400 km“. Geriausia priešais Lenkijos ambasadą. Ir tik kai persversim, galima bus su „lenkų partija“ derėtis: „jūs baigiat savo, mes baigsim savo“.

Tegu nors sužino, kad be Lenkijos, pasaulyje Lietuva turi dar bent 100 valstybių, su kuriomis ją sieja „bendra istorija ir kultūra“ (pvz., Mongolija ir Turkija). Ir kurios žymiai labiau tiktų į siuzerenus (pvz., Kanada ar Brazilija).

Gal kas turi geresnę fantaziją nei aš? Kaip galima būtų suderint pramogą ir protestą, nepažeidžiant privačios nuosavybės (iškabos – ant privačių namų, automobilių ir žemės) ir įstatymų.

Baigiant noriu pasakyti, kad silpną siuzereną (“stogą”) turėt pavojinga. Ar Lenkija gintų Lietuvą nuo Rusijos ar Vokietijos (jei pastarajai prireiktų teritorijos naujiems sąvartynams įrengti?).

Istorijos pavyzdžiai – 15 amžiaus gale Novgorodas siuzerenu pripažino Lietuvą. Tuo Novgorodas tapo, po Maskvos žygio, Maskvos dalimi. Lietuvoje pavaizdavo, kad nepastebėjo.

Ar kaip Livoniją įkalbėjo tapti Lietuvos – Lenkijos vasalu? Iš 4 galimų siuzerenų (dar Švedija, Vokietija ir Moskovija) pasirinktas silpniausias.

Rezultatas – Livonija atiteko Švedijai, po to Rusijai.

Taigi, jei draugauti, tai tik su stipriausiais, o ne su likimo broliais, kurie to net nesupranta.

Į siuzerenus siūlau Kanadą.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai.
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *