J.Marcinkevičius, 2010 11 23 | J.Vaiškūno nuotr.
Paskutinė poeto Justino Marcinkevičiaus kalba, pasakyta 2010 lapkričio 23 d. Mokslų akademijos salėje Visuomeniniame diskusijų forume „Tauta, piliečiai, valstybė“.
Labą vakarą visiems.
Šiandieninio pokalbio organizatoriai suformulavo savo pagrindinį, ir galima tarti, vienareikšmį klausimą: „Ar esame savo valstybės šeimininkai?“
Bet vienareikšmiškai į jį atsakyti sunku. Sunku ne tik mums, bet ir daugeliui demokratinėmis besiskelbiančių valstybių.
Aš tikriausiai labai primityviai suprantu šeimininko teises ir pareigas. Kaimietiškai.
Šeimininkas tai yra dažniausiai tėvas – pirmas keldamasis, paskutinis guldavo. Sužiūrėdavo galvijus ir žmones. Priklausomai nuo oro iš ryto paskirstydavo darbus ir pats dirbdavo – prie stalo raikydavo duoną ar bardavo besiriejančius vaikus – visą laiką būdavo užimtas.
Tikro šeimininko nėra ir negali būti.
Galvojame apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją. Apie poziciją ir opoziciją. Bandome įteigti, kad partijos ir yra šeimininkas, kad jos girdi ir mato, organizuoja ir vadovauja.
Tačiau šiandien Lietuvoje jau nėra kiek reikšmingesnės grupuotės ar sambūrio, kuris tvirtintų, įrodinėtų, teigtų, pats būtų įsitikinęs, kad šalyje viskas gerai, kad esame aprūpinti ir apsirūpinę politinėmis, socialinėmis, kultūrinėmis teisėmis ir, trumpai tariant, žmogiškomis politinėmis vertybėmis.
Jeigu ir buvo kas nors šia kryptimi veikiama, kas nors ketinta veikti – tai viską sugriovė, išvartė ir sutrypė nekontroliuojama privatizacija, pusaklė laisvoji rinka ir užgriuvusi krizė, kurioje žmogiškumas, padorumas, teisingumas ir visa kita blaškosi kaip koks benamis šunėkas, taikydamasis bent šį tą nugriebti nuo prekystalio.
Tiesa sakant, šiandien ant to prekystalio jau mažai kas liko. Bet tuo aršesnės kovos dėl likučių. Kaip bebūtų gaila ir graudu šioje kovoje dalyvauja ir kultūra – savo menais, švietimu ir kitomis formomis ar pavidalais.
Ypač ryškiai matosi pažvelgus į stalą, ant kurio šiuo metu raikomas valstybės biudžetas. Ir jau iki pačių pašaknų skaudu ir gėda, kai žiniasklaida ar prokuratūra praneša apie kultūros funkcionierių ir tvarkytojų didesnę ar mažesnę saują, sugriebtą į savo kišenę. Į savo.
Sakome yra auditas, kontrolė, galiausiai teismas.
Keista – piliečiai nebijo savo teismo. Teismas nebijo savo piliečių.
Tereikia tiktai kultūros – kultūringai pakišti ir kultūringai be piktumo, be triukšmo paimti.
Taigi, kultūros reikia, ponai.
Reikia kultūros, kai spaudoje skaitai pranešimą apie tai, jog pastaraisiais metais lietuviai emigrantai pervedė į Lietuvą savo artimiesiems 2 ar 3 milijardus. Be triukšmo. Pagalvoji – gal gerai, kad yra emigrantai. Jie ženkliai padeda valstybes biudžetui.
Tiktai reikėtų šalia šito sugalvoti ir kultūringą būdą, kaip juos [pinigus] nukreipti, pavyzdžiui, į Sodros biudžetą.
O emigrantų skaičius vis didėja… Čia pat, tame pačiame spaudos leidinyje pranešama, kad šiemet, pavyzdžiui, išvyko daugiau nei 74 000 oficialiai deklaravę savo išvykimą. O kiek nedeklaruotų? Kultūringai klausiu todėl pats savęs:
– O kiek mūsų dar liko?
Ir pats išsigąstu. Sunku gąsdintis. Nereikia gąsdinti paties savęs.
Yra dar menininkai, kurie įvairiuose užsieniuose vaidina, groja, dainuoja, šoka, vieną kitą knygelę išleidžia. Honorarą gauna? Gauna. Še jums 21 PVM. Tyliai, kultūringai. Gal tarėsi su mumis? Ne, mūsų valdžia nesitaria.
Kur dingo saulėlydžio komisija? Taip dirbo, taip stengėsi, kad valstybės tarnautojų skaičius užuot sumažėjęs, ėmė ženkliai augti. Valdžia augina save, savo raumenis.
Betgi kodėl nutilo garsusis šūkis: „Visi susiveržkime diržus“? Pensininkai susiveržė. Tiksliau sakant, juos suveržė. Valdininkų, tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti.
Esame pastebėję, kad diržą susiveržti labai sunku, nes reikia arba įtraukti savo pilvą, arba kaip kitaip ieškoti priemonių suveržti jį.
Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko anas nemoka padaryti. Arba yra neįgalūs. Be to, jis užimtas valdžia. Jis yra šeimininkas.
– O kas esu aš?! – šaukiu.
– Prašom, – girdžiu atsakymą, – ko Jūs norite?
– Noriu labai nedaug. Bet pirmiausiai noriu, kad būtų sustabdytas Gedimino kalno irimas.
Iš paskutiniųjų sustabdytas. Noriu, kad būtų apgintas Donelaičio memorialas Tolminkiemyje. Noriu, kad lietuvių kalbai būtų išsaugotas, apgintas valstybinės kalbos statusas.
Pradžiai tiek.
Nežinau kaip jums, o man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Taip yra visame pasaulyje.
Dar sykį pradžiai tiek.
Ačiū Jums už dėmesį.
Justinas Marcinkevičius, 2010 11 23 | J.Vaiškūno nuotr.
Justinas Marcinkevičius, 2010 11 23 | J.Vaiškūno nuotr.
Parašykite komentarą