G.Radvilavičiūtė. Apie problemas, retoriką ir Queen (2)

Giedra Radvilavičiūtė, www.satenai.lt

G.Radvilavičiūtė, 15min.lt nuotr.

G.Radvilavičiūtė, 15min.lt nuotr.

Na taip man dar nebuvo… Kad nuoširdžiai užsinorėčiau ginti kalbininkus! Juolab nuo rašytojų. Pasitaikydavo atvirkščiai, mat mano eksšeimoje vyras buvo kalbininkas, o aš tarsi tapau rašytoja. Sako, jei žmona valgo bulvinius blynus, tai vyras ilgainiui pamėgsta miltinius. Atsimenu, jis juokaudavo: „Jei lituanistas kalbininkas nepajėgus tapti lingvistu ir daryti mokslą, tai jis užsiima kalbos kultūra.“ Matant kai kuriuos – vaizduoklių ir pan. – kalbos gryninimo atvejus, tenka sutikti, kad tas teiginys ne iš piršto laužtas. Kažkodėl vien netikusius, natūraliai neprigyjančius, o ne puikius taisymus selektyviai pateikia normintojų kritikuotojai. Tai yra retorikos priemonė.

Parašyti pastabas apie knygų redagavimo ir kalbos gryninimo problemas paskatino viena internetinė vaizdo konferencija, keletas straipsnių „Lietuvos ryte“: G.Juocevičiūtės „Laisvos minties kastravimas – įprasta praktika Lietuvoje“ (2011 01 02); T.Vaisetos interviu su kalbininke L. Vaicekauskiene „Mes manipuliuojame visuomene…“ (2011 01 26); kolektyvinis VLKK atsakymas „Ar taisyklinga kalba nėra vertybė?“ (2011 01 27); A. Užkalnio „Kalbos vartotojo laiškas kalbos reguliavimo talibanui“ (2011 01 29); K. Sabaliauskaitės „Aš už Pegasą…“ (2011 02 01). Pastarajame rašoma: „Tad diskusija iš tiesų aktuali, ypač Knygų mugei artėjant. Galbūt išdrįs garsiai prabilti ir kiti lietuvių rašytojai. O gal jiems mazochistiškai miela matyti savuosius tekstus nuolat prievartaujamus kalbos „normintojų“?“

Pretekstas padiskutuoti su aistringais kalbininkų oponentais atsirado matant paviršutiniškumą, daugelio dalykų suplakimą į vieną, agresijos ir arogancijos pergalę prieš argumentus. Nors stilių aš mėgstu, net Selo. Visi straipsniai parašyti į vieną dūdą, „Europos balsas kalba į Lietuvą“ tonu.

Nesuvokiu, kaip pagrįstai piktinantis kolektyviniu VLKK atsakymu kartu leidžiama sau kalbėti visų Lietuvos rašytojų vardu. Ir kaip gyvenant laisvoje Britanijoje, nuolat grįžtant į laisvą Lietuvą sąmonėje gali būti gajus sovietinis kompleksas, kad čia rašytojai kažko nedrįsta daryti. Iki šiol šia tema nesu pareiškusi nuomonės dėl to, kad nesu niekaip nukentėjusi nuo kalbininkų, ypač redaktorių. Nesijaučiu, kaip, matyt, turėčiau, „nuolat prievartaujama mazochistė“. Gal esu išimtis, gal storaodė arba gyvenu kitoje respublikoje. Pasidalysiu patirtimi. Neatsimenu pirmąją ir antrąją knygą redagavusių moterų pavardžių, nes darbas vyko greitai, be emocijų. O trečiąją knygą redagavusiai Audrei Kubiliūtei reikėtų labai padėkoti, dėl tokių redaktorių „kaltės“ rašytojų knygos pasidaro geresnės, nekalbu jau apie mokslininkų straipsnius ir knygas. Yra ką redaguoti net geriausio rašytojo kūryboje, tekstas mėgsta trečią akį. Prisimenu čia R. Rastausko sąmojį. Jei geriausio Lietuvos tenisininko pavardė Berankis, tai geriausio Lietuvos rašytojo kokia? Teisingai, Beraštis.

Atsiunčia redaktorė į kompiuterį ištaisytą mano tekstą, siūloma žodį broma keisti tarpuvarte, o žodį prasinešti (rogėmis) – pralėkti, praskristi. Na tai kas? Nu tai kas? Atsakau: „Palikti, kaip yra.“ Kitu atveju: „Sutinku.“ Dar klausiau, atsimenu, kaip lietuviškomis raidėmis rašyti bliat ar blet. Vėliau korektorė neapsižiūrėjo, aš – irgi, ir tas žodis linksmai įvairavo. Mano knygose yra ir daugiau keiksmažodžių, rusiškų, angliškų, nemažai žargono, rusiškos-lietuviškos šnekos, nes veikėjai gyvena aplink stotį, ne „Panoramoje“ (turiu omenyje ne prekybos centrą). Dabar net panižo sužinoti, kaip, dėl ko ir kiek dėl mano kūrybos „kalbos reguliavimo talibanas“ nubaudė „Šatėnus“ ir „Baltas lankas“. Pasitaikius progai paklausiu.

Keliuose minėtuose rašytojų-kalbos grynintojų oponentų straipsniuose painiojami dalykai: nekompetentingas redagavimas su redagavimu apskritai ir buki redagavimo atvejai – su norminimo būtinybe. Redaktorių net ir geriausiose leidyklose pasitaiko kvailų, kaip Rašytojų sąjungoje pasitaiko grafomanų. Bet ar imsime teigti, kad romanai ir apsakymai nereikalingi? Pateikti pavyzdžius, kompromituojant redagavimą, kaip redaktorė liepė rašyti pavardę Adrianas Vanas de Velde, „medicinišką“ A. Zurbos atvejį, M. Ivaškevičiaus teksto papildymą deminutyvais yra tas pats, kas pateikti pavyzdį iš K. Sabaliauskaitės romano, kuriame yra su baroko epocha nesutampančių dalykų, ir dėl to sukompromituoti gerą knygą „Silva Rerum“. Paveikios, bet „metonimiškos“ – kai dalis pateikiama vietoj visumos – detalės man primena pasakojimą apie Staliną, – jis buvo geras žmogus, nes pavežė sunkiai malkas nešančią senutę, vienąkart, kaime. Beje, oi, kaip Mariui pritariu dėl deminutyvų! Kavytė, mėsytė, žuvytė, Lietuvėlė, sniegelis, butukas ir pinigėliai. Poetė Ilzė Butkutė šią lietuvių šnekamosios kalbos problemą įvardijo „7 meno dienose“ vienu žodžiu – „fakofiukas“. Galingoji VLKK savaitraštį nuožmiai nubaudė? (Kiek litukų?)

Karalienės kalba. 1953 metų Kalėdos

Karalienės kalba. 1953 metų Kalėdos

Painiojama ar neskiriama oficialiosios ir šnekamosios, meninės kalbos veikimo erdvė. Įdomiausia, kad ir rašytojų, ir kalbininkų. K. Sabaliauskaitės straipsnyje minimas, kaip ji sako, juokingas atvejis iš praeitų metų Knygų mugės. Man jis irgi juokingas, tik kitaip. Kalbos komisijos atstovas rengiasi įteikti prizą rašytojui (-ai) už taisyklingiausią kalbą. Kristina sako šalia sėdinčiai kitai nominantei Paulinai Pukytei: „O, tai gal tau?“ Argumentas – Paulina yra Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtoja. Na čia nesuderinami dalykai – kaip apatinės kelnės mylintis ar naktiniai paplūdimyje. Rašytojos toliau stebisi, kad prizą gauna M. Jonutis… nors jo knygoje teksto yra labai nedaug. Taisyklingiausias tekstas gali būti ir keleto lapų iliustruotoje knygoje, lygiai kaip į literatūros istoriją galima patekti parašant vieną eilėraštį.

Prizo rašytojui už taisyklingiausią kalbą intencija, ko gero, atkeliavo iš sovietmečio. Tada literatūra negalėjo būti neidėjinė ir jai būdavo sugalvojama misijų, viena iš nekalčiausių – puoselėti gimtąją kalbą. Bet dabar, kai romanistika tampa žurnalistika, manau, toks prizas vėl tampa aktualus. Rašytoja D. Kalinauskaitė sako, kad jį reikėtų teikti ne už taisyklingiausią, bet už meniškiausią kalbą.

Dėl manipuliavimo raiškos laisve ir apskritai laisve kalbant apie kūrybą. G. Juocevičiūtė, prisistatanti kaip Azijos studijų specialistė, įspūdingą kelionių patirtį turinti žurnalistė (nors tai nieko bendra neturi su kalbos pojūčiu), kalba apie pas mus, jos manymu, įprastą laisvos minties kastravimą. Ji pateikė konkrečius „Tyto albos“ redagavimo pavyzdžius, praleisdama puikią progą jų nepateikti. Aišku, be konteksto, iš pabirų žodžių neįmanoma suvokti klaidų dydžio. Bet garbė redaktorei Palmirai, bandžiusiai surinkti „Ramiajame vandenyne išsibarsčiusios Honkongo gamtos“ trupinius. Moterėle straipsnyje vadinama redaktorė dar kaltinta bendrojo išsilavinimo neturėjimu, nes nežinojo, kad Katie Melua daina, „karaliavusi „topuose“, yra daina. Na čia, kaip sakoma, no comment. Panašiais atvejais gal „padėkime vieni kitiems, bet ne ant vienas kito…“

G. Juocevičiūtė, parašiusi su bendraautoriu daugybę straipsnių, teigia, kad „įkvėpimo pagautas rašytojas gali be jokio sąžinės graužimo nuskristi į dausas arba nugrybauti į lankas“… Palmira ir Lolita Varanavičiene, na leiskite kitą kartą autorei tai daryti, a?..

Suradau įdomų dėsnį – nelaisvi rašydami knygas pas mus labiausiai jaučiasi: a) žurnalistai; b) ilgai gyvenę ar gyvenantys ne Lietuvoje; c) nestudijavę (kokios nors) kalbos akademiniu lygiu. Ketverius metus turėjau patirties (žurnalistinės – taip pat) svetur. Kalbantis ne gimtąja kalba aktualizuojamas susikalbėjimo lygmuo, nors ir būtų kalbamasi labai aukštu lygiu, apie subtilias problemas ir siaurą sritį. Profesorė V. Kelertienė ir literatūros kritikė a. a. G. Maziliauskienė turėjo sukūrusios teoriją, kad kitos kalbos išmokti puikiai neįmanoma, jei į natūralią jos terpę nepakliūvi anksčiau, nei tau sukanka 12–14 metų. Jos galėdavo sklandžiai angliškai kalbantį imigrantą nustatyti per kelias minutes vien iš the vartojimo paklaidų. Žurnalizmas nuo literatūros skiriasi, nors ir kaip tai kam nepatinka. J. Brodskis sakė, kad eilėraštis yra lingvistinis įvykis. Proza, net ir dokumentinė, irgi, jei grojama visais kalbos registrais. Žmogui, kuris kasdien kalba dviem, trimis kalbomis daugelį metų, kokio nors priešdėlio keitimas lietuvių kalboje ima atrodyti nereikalingas priekabiavimas. Kaip ir prašymas pateikti tekste angliškos dainos vertimą. Kam? Praguglinsim, transleitorius išvers, nereiktų parintis.

Pagrįstai kyla vienas klausimas. Jei rašytojai moka angliškai (ir ne tik), yra seniai integravęsi į aukštos kultūros vakarietiškos šalies gyvenimą, tiesiog verda jame, kaip galima suprasti iš įdomių straipsnių apie Italiją, Britaniją etc., o čia „nuolat iš institucijų įbaugintų redaktorių patiria nuožmų redagavimą“, tai kokio velnio čia spausdintis? „O gal jiems mazochistiškai miela matyti savuosius tekstus nuolat prievartaujamus kalbos „normintojų“?“ Jei turėčiau neprovincialią (ne lituanistės) specialybę, mokėčiau taip gerai anglų kalbą, kad net žinočiau „Oxford English Dictionary“, „Merriam-Webster“ sudarymo principus ir net dinamiką, saugočiau savo rašytojos talentą integruodamasi į vakarietišką – visų pirma rašto – kultūrą. Neužsiiminėčiau nuolatos vakarietiškos šalies ir Lietuvos realijų lyginimu. Nesukčiau sau galvos dėl beviltiškai atsilikusios – …klimatu, kulinarija, rengimosi stiliumi, meno vadyba bei paminklais, aptarnavimo kultūra, literatūra, sūrių gamyba, espreso kavos virimu ir cepelinais – homofobiškos netolerantiškos antisemitinės Lietuvos. Juolab kad ir honorarus čia net geriausių knygų autoriams iš kai kurių leidėjų tenka išlupti su advokatais. O gal čia veikia banalus sovietinio kaimiečio kompleksas – geriau atrodyti provincijoje pirmam… nei būti vienu iš porcelianinių saulėgrąžos sėklelių „Tate“?

Man atrodo, kad didžiausias Lietuvos pažeidumas dabar darosi jos pažeidumo akcentavimas su pasimėgavimu spaudoje kasdien – pradedant kaklaraiščių ir sanitarinių mazgų tėvynėje netobulumu, baigiant prezidentės „lemtingomis klaidomis“, daromomis nuo ryto iki vakaro Rytuose ir Vakaruose.

Kai žiauriai sąmojingas improvizatorius Algis Greitai gaudo paslaptingąjį vandalą Solomoną, grafičiais puošiantį Vilniaus baroką, jis nesupranta, kad gaudo save – televizijos eterio ir interneto Solomoną, kuriuo seka dideli ir maži „le broniai“. Turiu omenyje jo keiksmažodžius, pridengtus pypt, užsitęsusį humorą žemiau juostos, grabinėjimosi imitavimą laidose ir panašius dalykus. Gyvenimas eteryje be stabdžių – visų pirma kalbinių – po kurio laiko atidaro vartelius kitiems dalykams. Žymus choreografas vienoje iš žiūrimiausių laidų kreipiasi į šokėją: tavo dupcė labai graži, bet ja visko neužsėsi. Vėliau ateina ir kita stadija. Kai po šokio paprašyta pakelti koją šokėja atsisako tai daryti ne ant parketo, tas pat choreografas klausia: o kas yra? gal tau „moteriškos dienos“? Tokiais atvejais imu bijoti televizoriaus kambaryje net kaip baldo. Algio Greitai angliški intarpai primena sovietmečio ukolą, Romką, zapojų, kryšką ir davaj, neva teikusius kalbai laisvumo, natūralumo ir paaugliško šaunumo. „Ponas N. laimės rinkimus? Unbelievable…“ Na bet svetimybės – stafai, dylai, topai, draivai, frykai – yra tik banalūs, lengviausiai pastebimi lūzeriai, palyginti su kitais svetimos kalbos veikimo būdais.

Dar būtų galima prisiminti kalbininkės L. Vaicekauskienės interviu paliestą kalbos prestižą ar plėstis, kaip žargonas (jei jis neatlieka ir kitų funkcijų meniniame tekste) bukina, nes vienas žodis cool ar ge-e-eras atsakant (ir mąstant kartu) pakeičia mažiausiai keletą vertinimo variantų. Nelįsdama daugiau į psicholingvistiką dar prisiminsiu Algio Greitai ir jo kolegos kurtą dviejų kalbajobių parodiją internete. Visi žinome, jei trūksta inteligencijos ar ramios intelekto jėgos, tai oponentas vaizduojamas su fiziniu trūkumu.
Pvz., sugedusiais dantimis. Man bus pasakyta, kad parodijuojant galima daryti bet ką. Taip, daug ką, bet visada yra lygio ženklai ir tie ženklai sumenkina tai, kuo žaviuosi, – neįtikėtiną A. Ramanausko gebėjimą persikūnyti, žaibišką reakciją, šaržavimo tikslumą, šelmio įtaigą… Vaikai pionierių stovyklose priešus ištepdavo dantų pasta. Kai kurie dienraščiai pateikdavo „fotošopu“ apdorotas savo oponentų nuotraukas, pvz., žvairų. K. Sabaliauskaitė apie Knygų mugėje prizo įteikti (!) pasirodžiusį kalbininką rašo: „Kostiumuotas tipelis gestapininko, atsiprašau, kalbos inspektoriaus žvilgsniu…“ Na rašytoja, rašanti elegantiškus straipsnius apie vakarietišką stilių ir mentalitetą, turbūt geriau žino, ar čia nėra argumentas ad hominem.

Unbelievable… Negi aš, G. Radvilavičė-Subačė, nebūdama kalbininkė, pereisiu prie norminimo ir anglų kalbos pavojų ir „pavojų“. Lietuvių kalba, ištvėrusi carą, ištvers, žinoma, ir kartais neprotingus VLKK nurodymus, ir anglų kalbos įtaką, ir norminimą. Bet…

Mane irgi piktina kirčiavimo norma Anà, Astà (gal ir mazdà). Šnekamojoje kalboje kaip kirčiavau šių žodžių pirmąsias a nuo seno (kai dar mazdų nebuvo), taip ir kirčiuosiu. Tačiau bet kokia kalba yra sistema. Jei daikto paskirtį, rūšį nurodo neveikiamosios rūšies dalyvis ir mūsų nepiktina rašomasis stalas, tai turėtų nepiktinti ir aktyvinamas (aktyvinamasis) reagentas. Kodėl anksčiau šie pavadinimai įvairavo – nežinau, turėtų atsakyti kalbos normintojai, nes žmonės buvo pripratę. Taip, „numelioruoti“ atrodo diktoriai televizoriaus ekrane namie ant sofos sėdintiems rašytojams, bet, manau, gerai, kad iš viešojoje erdvėje dirbančių žmonių, kurių instrumentas yra kalba, reikalaujama kalbėti taisyklingai. Oficialių asmenų oficialiosios kalbos painiojimas su šnekamąja ar žargonu, nors ir kaip tai kurtų kalbos ekspresyvumą, kalbėtoją daro prasčiokišką ir verčia skeptiškai vertinti jo teiginius. Vakarų šalys yra tolerantiškos kalbai, tačiau pasaulyje daug kartų su nuostaba kartojamas V. Putino pasiryžimas priešus „zamočit’ v sortire“. Atrodo, tik Rusijoje buvo nustebta mažiau, nes prezidentas kalbėjo svajakams. Nežinau, ar JAV Kongrese politikas, sakydamas kalbą, gali sakyti: I am gonna, o rašte, pritardamas kam nors, parašyti: Yea. Jei dabar turėčiau šalia pašnekovą kokį Solomoną, tai jis man paprieštarautų sakydamas, kad A. Mockus (Kolumbijoje jį vadina Mokus) parodė studentams subinę, tapo Bogotos meru ir net dabar tebėra labai populiarus (žinoma, ne vien dėl to). Pacituosiu čia – tyčia – Aldoną Pupkį: „Pirmasis, sugalvojęs metaforą gilus dangus, buvo genijus, visi pakartoję – epigonai.“

Anglų kalba sunkiasi į lietuvių nepastebimai, ir ne tik ją turtindama, bet ir darydama monotonišką, nelogišką, sustabarėjusią. Dažniausiai įpykę dėl redagavimo autoriai, ypač žurnalistai, kaip tik šitų klaidų nemini savo straipsniuose, o gal net nepastebi. Sunku dabar jau rasti kokiame portale abstrakto vienaskaitą: paskirtas aukštas kompetencijas turintis specialistas; valstybių praktikos, įmonių pardavimų apimtys, rizikos ir pelnai. Rinkos, ekonomikos, demokratijos, įtakos, tvarkos. Pedagogė rašo: „Dirbdama su neįgaliaisiais įgijau visai kitokių patirčių.“ Toliau… Savanorė: „Su skurdu susidurdavau kasdien veidas į veidą.“ „Delfi“: „Tačiau maisto kainos ir maisto stygius vis dėlto suveikė tarsi gaidukas, ir dabartinė padėtis primena užburtą ratą.“ „Lietuvos rytas“: „Po dešimties metų gyvenimo gatvėje T. Williamsas gavo antrą progą, kuri pamažu pakeis viską.“ „Garsus iliuzionistas D. Blaine’as tapo tėvu po to, kai siaučiant pūgai buvo priverstas skubiai vežti gimdyti pradėjusią sužadėtinę į ligoninę.“ „Seimo narys P. Gražulis jo inicijuotas pataisas prieš „homoseksualumo propagavimą“ pasmerkusį Europos Parlamentą paragino persvarstyti rezoliuciją.“ „Rekordiškai sumažėjo darbo vietų.“ „Dainininkė dramatiškai sulieknėjo.“ Bla bla bla. Kasdien, kaip sako kai kurie JAV lietuviai, turiu gerą laiką tai skaitydama. Blogi vertimai, kurių viešojoje erdvėje apstu, kalbai įtakos turi, žinoma, netiesiogiai. Bet turi. Minėtas juokingas po to, kai jau seniai gyvena. Daugybė kitų atvejų – viena vertus, kita vertus kas antroj pastraipoj, kai „niekas nesivarto“. Šiuo atveju tyliai kerštauju anglų kalbai ir sakau: „On the one hand, on the second hand…“

On the second hand, gaila, kad sausuoliai kaktusai redaktoriai, kalbos normintojai ir šiaip kalbininkai neturi tokio ginklo kaip rašytojai – iškalbos ir stiliaus. Seniai jau būtų įsilieję į diskusiją kita nuomone, tai visada sveika. Pavarę būtų rašytojams grakščiai, ne talibaniškai, su visomis jų kompetencijomis ir patirtimis (toliau – pavyzdžiai iš minėtų G. Juocevičiūtės, A. Užkalnio, K. Sabaliauskaitės straipsnių): „suverenių tautos galių įkvėpti“, „nepakeičiamumu įsitikinę biurokratai“, „pridususi valdiška kontorėlė“, „įžūli demagogija“, „anuometis pristovėtų kabinetų tvaikas“, „išmėsinėtos knygos nugula į lentynas“, „sekta“, „siauro akiračio filologijos maniakės“, „skaitalai“, „banditai“, „susireikšminusios filologės, be jokios gėdos kniausto ir pjausto… tekstus… iš pasąmoningo pavydo“, „bestuburiai autoriai“. (Į šitą plejadą specialiai įmečiau ir laukinio internauto nuomonę… Atspėkite kuri! Nupirksiu bilietą į filmą „Karaliaus kalba“.)

Na, o dabar ką? Atsirašo VLKK kolektyviai, vienu trumpu atsakymu, pilka partijos vedamojo kalba. Nei galios, nei įtaigos, nei įvaizdžio. Net penkių „agitpropo“ retorikos taisyklių nėra, kurias išmanė kiekvienas „gramatnas“ bolševikas. Anuometiniu sovietiniu tvaiku kaltinami kalbininkai šių taisyklių galėtų pasimokyti iš rašytojų ir žurnalistų, kartais gyvenančių ir Vakaruose.

Pirma taisyklė – visus duomenis supaprastinti iki gero ir blogo. Antra – diskredituoti oponentą parodijomis. Trečia – taip manipuliuoti auditorijos pripažįstamais dalykais, kad juos būtų galima panaudoti savo tikslais. Ketvirta – savo požiūrį pateikti taip, kad tai atrodytų visų nuomonė. Penkta – tai nuolat kartoti žiniasklaidoje. Bingo!.. Kol rašiau šitas pastabas, sako, „Lietuvos ryte“ pasirodė dar vienas A. Užkalnio straipsnis apie talibaną. Kaip juokauja Algis Greitai, soriukas, į tą nebereaguosiu. Tiesiog nebespėju šio žurnalisto tekstų skaityti: kak ne ostanovit’ beguščevo bizona, tak ne ostanovit’ pojuščevo Kobzona.

Atiduodama tekstą „Šatėnams“ paprašiau redaktorės dar kartą patikrinti angliškus žodžius. Tą kalbą moku blogai, galėjau palikti klaidų. Esu įsitikinusi, kad trečia akis visada praverčia. Neabejoju, kad, kaltindama Komisiją in corpore anglų kalbos nemokėjimu, „vaikui gėdą darančiomis klaidomis“ žodyje Queen, K. Sabaliauskaitė pasitikrino, ar tai nebuvo korektūros klaida, antrą kartą palikta „Lietuvos ryto“ redaktorės ar korektorės. Būna, tos apmaudžios klaidos įsibrauna… Kaip atsitiko vienoje vietoje pačiai Kristinai straipsnyje apie „Aš už Pegasą…“ kalbant apie žodynus – „Mirriam-Webster“.

Politiškai korektiški žmonės sako – pasikeitėm nuomonėmis. Ne mokslinėmis, ne kietai argumentuotomis, familiariai, eseistiškai… Žiemą, tamsiais tamsios Lietuvos vakarais, mąstydama apie daug ką, tebespėlioju… Na kas vis dėlto kaltas, kad Lietuvoje pastaraisiais metais taip baisiai suklestėjo esė? Be penkių minučių (tiksliau – be penkių dienų) Nacionalinės premijos laureatas RoRa sako, kad Vytautas Landsbergis.

Kategorijos: Kalba, Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: