B.Genzelis. Istorinė sąmonė: formavimosi veiksniai (4)

Bronislovas Genzelis, www.alkas.lt

Bronislovas Genzelis

Bronislovas Genzelis

Istorinė sąmonė – žmogaus vertybinė orien­tacija. Ji – tautos, valstybės egzistencijos pamatas, kurį kai kurios užsienio ir vidaus jėgos nuolat bando išklibinti, idant toje erdvėje plėtotų savo interesus. Istorinio mąsty­mo nebrandumas, nesugebėjimas per asmeni­nius ar grupinius interesus matyti visumos nei­giamai atsiliepia visuomenės egzistencijai. Istorija – žmonijos atmintis, ji reiškiasi žmonėse ir per žmones. Blėstant atminčiai, deformuojasi istorinė sąmonė, nyksta prisirišimas prie savo tautos, savo valstybės.

Norint sunaikinti tautą, reikia priversti ją užmiršti savo istoriją, įdiegti menkavertiškumo kompleksą. Todėl okupantai visada siekia naikinti praeitį (prisiminkime turkus-seldžiukus, hitlerininkus, sionistus), kad ateinančioms kar­toms niekas neprimintų, jog jie įsikūrė sveti­moje teritorijoje, kad įteisintų pavergimą. Vadinasi, istorijos falsifikavimas (šaltinių klasto­jimas, tendencingas įvykių nušvietimas) prik­lauso nuo suinteresuotumo: viena yra tikri įvy­kiai, visai kas kita – kokius norima matyti juos buvus. Todėl mėginama „ištrinti“ iš isto­rinės atminties kokius nors įvykius arba net epochas.

Kartais tų „trynėjų“ vaidmenį vaidina abe­jingi žmonės, kurie, be asmeninių interesų, dau­giau nieko nemato: stovi gražioje vietoje sena pilis, taip ir knieti jos vietoje pastatyti praš­matnią vilą; siauros senamiesčio gatvelės – ko­dėl jų vietoje nenutiesus modernios magistra­les? Žodžiu, per siaurą buitį nesugebama įžvelgti dalyko esmės. Be to, ne visi įvykiai visiems vienodai malonūs. Tūlas trokštų kai ką pamiršti, dėl to tyliai naikina praeities pėdsa­kus. Tiek abejingųjų praeičiai, tiek tylių grio­vėjų elgesys žmonijai padarė ne mažiau žalos negu sąmoningas kultūros niokojimas.

Kiekviena karta išdėsto savo požiūrį į isto­riją, įvertina pirmtakų veiklą. Nuo visuomenės sąmoningumo priklauso istorijos šaltinių publi­kavimas, praeities tyrinėjimas (aprašomi įvykiai, formuluojamos istoriosofinės koncepcijos), žo­džiu, atminties atgaivinimas. Istorinę sąmonę formuoja istorinės žinios apie tautos, valstybės praeitį.

Grožinė literatūra, pati būdama istorinio mąstymo padarinys, kartu ugdo jį. Kuo silpnes­nė istorinė sąmonė, tuo mažiau domimasi isto­rija (rašytojai ir poetai vengia rašyti apie pra­eitį). Rašytojai, poetai geba sužadinti istorinę sąmonę labiau negu profesionalūs istorikai. Žmogaus troškimą pažinti savo ištakas sugestionuoja ne tik istoriniai faktai, bet ir jo pasaulėjauta, pasaulėžiūra. Antra vertus, kūri­nių istorine tematika buvimą lemia ir vi­suomenės poreikis.

Viešoji nuomonė – žmogaus išsiskyrimo iš kitų gyvų būtybių prielaida. Ji – neatskiriama žmogiškos egzistencijos dalis. Pakeisti viešąją nuomonę labai sudėtingas da­lykas: ją palaiko tradicija ir gyvenamo meto interesų supratimas. Bendra tendencija nustel­bia detales. Viešoji nuomonė koreguoja tyri­nėtojų veiksmus bei koncepcijas. Dažnai apie praeitį sprendžiama ne iš autentiškų istorinių šaltinių, o iš populiarios literatūros. Rašytojo sukurtas istorinio herojaus portretas neretai už­gožia tikrąjį jo veidą. Tik kruopšti šaltinių analizė ir jų skelbimas pajėgia sugriauti įsigalėju­sias pažiūras.

Istorinė sąmonė yra viešosios nuomonės komponentas, atsiradęs vėlesnėje raidos stadi­joje. Viešoji nuomonė nėra adekvati visų so­cialinių grupių požiūriui, juo labiau nėra jų suma. Ji netapati oficialiajai nuomonei, kuri yra sąlygota įvairių institucijų (bažnyčios, vals­tybinio aparato ir t. t.) veiklos.

Iš visuotinės istorijos matome, kad vieno politinio  junginio susidarymas stimuliuoja kitą. Sakysim, egzistuoja galinga agresyvi valstybė. Tada jos kaimynai atsiduria prieš alternatyvą: arba  susivienyti ir bendromis  pastangomis apsiginti  nuo agresoriaus, arba pavieniui tapti aukomis (apsisprendimą nulemia  perspektyvų  suvokimas). Pirmuoju  atveju  susidaro sąlygos susiformuoti   naujam politiniam junginiui, kuris  bus  pajėgus ne  tik sutriuškinti potencialų  priešą, bet ir sukelti grėsmę naujiems kaimynams. Antruoju  atveju nugalėtasis, užuot sunykęs, taptų supervalstybe. Žodžiu, vienytis ar kantriai paklusti likimui priklauso nuo visuo­menės sąmoningumo. Užsienio jėgos paprastai kišasi į vidaus reikalus, kai jaučiamas vidinis supuvimas (vidaus rietenos, sutrikusi jėgų pusiausvyra ir t. t.). Valstybės, siekiančios savo ilgaamžiškumo, palaiko istorinius tyrimus, savo kultūros plėtotę. Čia ypač svarbų vaidmenį turi atlikti mokyklos. Istorinę atmintį labiausiai fiksuoja mokyklos.

Istorija – objektyvus procesas, lemiamas daugybės įvairių faktorių. Ji – žmogaus saviraiška. Asmenybės „išjudina“ istorinę sąmonę, atkreipia kitų žmonių dėmesį į jos buvimą, nes daugelis ne visada ieško faktų tarpusavio ryšių. Pakanka vienam kitam į juos reaguoti, ir kitiems jie taps savaime suprantamais dalykais: anksčiau tiesiog apie tai nesusimąstydavę. Daugelį teiginių žmonės priima a priori (jie įdiegiami viešosios nuomonės, ,,įrodytų” teorijų), nes individas nepajėgus patikrinti kiekvieną teiginį, juo labiau suvokti visumą. Tam reikia detalaus svarstymo, intereso ir empirinių faktų žinojimo.

Terminui ,,aukščiau” suteikiamos įvairios prasmės: vieniems –,,tokia Dievo valia”, kitiems – „eilinis žmogus – menka būtybė didžiųjų rankose“. Kas tie ,,didieji”? Dažnai jais laikomi įvairūs engėjai. Nesuvokus istorinės perspektyvos, formuojasi menkavertiškumo kompleksai mažoje tautoje – „mes maži, todėl  turime priklausyti kuriam nors kaimynui – reikia sugebėti išsirinkti „gerą“ didelėje tautoje – „mūsų liaudis anarchiška, jai reikia nuolatinio botago (vado), be jo mes nesugebėsime  tvarkytis“ ir t. t. Žodžiu, ryški teologinio (ne  istoriško) mąstymo apraiška:  „Nuo manęs niekas nepriklauso, istoriniai įvykiai iš anksto nulemti“ (Dievo ar kitokio išrinktojo). Toks tikėjimas ugdo pesimizmą ir neveiklumą. Vargu  ar kas aukosis už  idėjas, būdamas tikras, kad jos be perspektyvos.  Kas gi  dirbs tautos, valstybės labui,  jeigu manys, kad  ji neišvengiamai žus?  Kiekviena  kova  paremta tikėjimu sėkme,  nors  tam  tikrame istorijos  tarpsnyje tiek  kiekvienas  žmogus, tiek visuomenė gali egzistuoti be perspektyvų,  tai  yra, rūpintis tik kasdiene duona, tuo tarpu tikrai  civilizuota  visuomenė negali  funkcionuoti nesiorientuodama  į ateitį.  Žinoma,  tai  dar reiškia, kad visi jos  nariai  kiekvienu  momentu galvoja tik apie  ją.

Pasaulėžiūrai transformavusis į racionalistinę stadiją, susiformuoja istorijos mokslas, ku­ris kaupia ir analizuoja faktus. Istorijos moks­las sutvirtina istorinę sąmonę: jis – istorinio sąmonėjimo vystymosi rezultatas.

Tik analitiškai vertinant praeitį suvokiama, kad dabartinis žmogus yra sugestionuotas praeities ir kad visi įvykiai turi vidinę logiką. Toks požiūris leidžia ne tik geriau suprasti praeitį, dabartį, bet ir prognozuoti ateitį. Iš istorijos mokomasi. Kodėl ir kaip buvo veikiama? Kaip mes turime elgtis? Tai – susiję klausimai.

Istorinis žmogus veikia ir analizuoja savo veiklą, nors ir ne visuomet tiksliai formuluoja išvadas. Žmogaus nepatenkina esatis, jis nuolat bando pakeisti savo gyvenimo sąlygas ir įprasminti savo veiklą. Šiuos dalykus pirma užfiksavo mitologija, vėliau jie įgavo mokslinių hipotezių pavidalą.

Istorinė sąmonė ir istorinė atmintis – susiję dalykai: istorinė sąmonė remiasi istorine atmintimi, antra vertus, istorinė sąmonė gaivina istorinę atmintį. Ji formuluoja (ir koreguoja)  koncepcijas, verčiančias ieškoti naujų faktų (raustis atmintyje). Istorine sąmone paremta dabartinio žmogaus egzistencija. Ji impulsuoja žmogų veikti, atskleidžia veiklos galimybes, įtikina, kad žmonės ne tik turi pareigas patys sau, bet ir ateinančioms kartoms. Civilizuotas žmogus suvokia, kad istorija prasideda ne nuo jo; jis pats – tik istorijos kūdikis.

Žodžiu, istorinis mąstymas, viena vertus, ugdo žmogaus pasitikėjimą savo jėgomis, o antra vertus, parodo tos veiklos ribas, padeda skirti įgyvendinimą nuo nerealių troškimų, tai yra, orientuoja žmogų racionaliai veiklai. Tačiau ir utopija nėra pastovus dydis: kas šiandien yra graži svajonė, ryt gali tapti realių siekimų objektu. Istorinė sąmonė yra civilizacijos tapsmas, iš jos numatoma įvykių eiga. Nenumatydamas perspektyvų, žmogus pasmerktas neveiklumui ir susitaikėliškumui, o tai veda visuomenę į stagnaciją ir politinį bei moralinį bankrotą.

„Užmirštama” ir sąmonin­gai, dažnai ideologiniais sumetimais sukūrus hipotezę, kad pirmtakų elgesys prieštaraująs dabartiniams interesams, vaizduojama, kad to, apie ką nekalbama, nėra buvę. Taip kyla prieš­taravimų tarp objektyvaus prado ir subjekty­vaus vertinimo, labai priklausančio nuo inte­resų, polinkių, pagaliau ir galutinių veiksmo rezultatų. Okupantai visada stengiasi iš okupuotų tautų sąmonės ištrinti jų istorinę atmintį. Tokiais lietuvybės puoselėjimo simboliais tapo senieji kunigaikščiai Mindaugas, Gediminas, Kęstutis, Vytautas. Lietuvybės šaukliais – Martynas Mažvydas, Mykalojus Daukša, Tautinio Atgimimo – Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius. Jų vardų iš lietuvių atminties nepajėgė išbraukti jokie okupantų tarnai. Dabar gi siekiama apjuodinti ir mūsų amžininką Justiną Marcinkevičių, mokiusį tautą skanduoti “Lie-tu-va”.

Skaudu, kad tautos naikinimo bacila įsiveisė mūsų Švietimo ir mokslo ministerijoje ir jos įtakoje esančiose institucijose, kad tai, ko nepavyko padaryti okupantams, daro savi. Ir tai daro tuo metu, kada kai kurie mūsų kaimynai bando įtikinti save, kad lietuvių tauta neturinti perspektyvų. Į šį chorą įsilieja aukščiausi mūsų valstybės pareigūnai.

Prieš mirtį žinomiausia mūsų kultūros veikėja akademikė Vanda Zaborskaitė 2010 grodžio 7 d. rašė: „Bernardinuose“ neseniai pasirodė svarbus Vytauto Toleikio, žinomo pedagogo, straipsnis „Mokykloje reikalingi tik radikalūs pokyčiai“, kuriam jis teigia, jog mokykla neugdo tautinio identiteto ir neduoda lietuvių kultūros visumos vaizdo. Kaip vieną iš priežasčių jis nurodo mokyklą (kaip beveik ir visą humanitarinę bendruomenę) apėmusią demitologozavimo ir deherojizacijos aistrą. Negalima su tuo nesutikti. Dabar mada ir geru tonu tapo kuo bjauriau kalbėti apie savo  istoriją ir kultūrą“, konstatuoja Vanda Zaborskaitė. Ir nuo savęs pridursiu: už tokią valdininkų nuostatą juoda dėmė krenta visai dabartinei vyriausybei. Bet mes suprantame, kad jos valdymas laikinas, todėl turime dirbti. O dirbti turime ką.

Lietuvos istorijos už mus niekas neparašys. Joje esama daugybė baltų dėmių (jų visuomet ir bus). Istorinė atmintis  ne tik  neišblėso bet ir plėtojosi juodžiausių okupacijų metais. Viskas turi iškilti tautos atmintyje.

Okupacijos metais įvairiose Lietuvos vietose moksleiviai kabinėjo trispalves, būrėsi į slaptus būrelius. Visa tai turi likti tautos atmintyje. Ne viską surasime archyvuose, bet galime surasti ne vieną tų įvykių dalyvį. Reikia užrašyti jų prisiminimus. Šių darbų niekas geriau už jus neatliks. Tikiuosi, apie tai pasirodys ne viena monografija, bus parašytos knygos.

Pranešimas skaitytas konferencijoje „Lietuva kelyje į tarptautinį pripažinimą“, 2011 02 11 d., Vilniuje.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , .

4 komentarai

  1. Antanas Kinčius:

    Ką padarysi- “einam į Europą”…

  2. Arvydas:

    Neblogai….kiek man žinoma , kažkokie projektai ŠVIETIMO ministerijos stalčiuose sumesti, pasikeitė ES požiūris į nacionalinį tapatumą, …tikėkimės , kad viskas bus gerai..sunkiausia kai kuriems …. pradėt i mąstyti.

  3. uosis:

    Iš kur mūsų kalboje atsirado kreipinys “ponas”,tai pvz. kiek mes remiamės istorija.Gerbiamas Filosofe dėkoju Jums už energiją givinančią tautos syvus.

  4. Atgalinis pranešimas: Seime bus apžvelgtas Lietuvos kelias į tarptautinį pripažinimą « Alkas.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: