Vienur jis vadinamas Tannenbergu, kitur – Grunwaldu, dar kitur – Dombruvno mūšiu. Lietuviai gi išsivertė į Žalią girią – Žalgirį. Kaip bepavadintum – tai buvo reikšmingas viduramžių mūšis, ankstesnių istorikų nepelnytai menkinamas, dabartinių tyrinėtojų prilyginamas Kulikovo ir kitiems garsiems Europos mūšiams.
Pernai paminėjus Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį, atrodė, kad apie jį maža ką tegalima ir pridėti – viskas jau išsakyta, sudėliota į lentynas. Bet istorija nuostabi tuo, kad, sukdama savo ratą, sudaro progų mūsų sąmonei kitomis akimis ar kitu rakursu pažvelgti į senus ir, atrodo, labai gerai žinomus įvykius. Kaip tik šis naujas žvilgsnis ir leidžia kitoje šviesoje pamatyti vieną ar kitą reiškinį, įvykį. Tokiu nauju žvilgsniu drįsčiau pavadinti netrukus pasirodysiantį gausiai iliustuotą albumą „Žalgirio mūšis – tautų mūšis“, kurį išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Albumas unikalus, nes į tuometinę epochą ir patį mūšį pažvelgta trijų tautų – lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių – specialistų akimis: Lietuvai atstovauja Alfredas Bumblauskas, Baltarusijai – Ihar Marzaliuk, Ukrainai – Boris Čerkas. Pateikę plačią objektyvią mūšio prielaidų, jo eigos ir vertinimų apžvalgą, šie autoriai nedaro konkrečių išvadų, neperša savo nuomonės, leidžia tai padaryti patiems skaitytojams. O tai taip pat galima pavadinti šios knygos naujove.
Kodėl pasirinkti šių tautų mokslininkai? Todėl, kad 1410-aisiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos sudėtyje buvo dalis dabartinės Baltarusijos ir Ukrainos žemių, taigi LDK kariuomenėje prieš Vokiečių ordiną kovėsi lietuviai, baltarusiai ir ukrainai.
Dabar jau visiems aišku, kad tai buvo didelis mūšis, ir iš tikro abiejose kariaujančiose stovyklose būta tikro tautų katilo. Lenkijos karalystės ir LDK sąjunginėje kariuomenėje, be lenkų ir lietuvių, būta ir Rusios žemių karių (jau minėtų baltarusių ir ukrainų), taip pat vasalų ar sąjungininkų – totorių, moldavų, samdinių – čekų ir moravų. Samdiniai ir svečiai tokiu tautų katilu darė ir Vokiečių ordino kariuomenę. Joje buvo vengrų, tų pačių čekų ir moravų, Vakarų Europos riterių iš įvairių vokiečių kunigaikštijų, Burgundijos ir Prancūzijos. Tad siekis šią bataliją parodyti supaprastintai – kaip vokiečių ir lenkų, o juo labiau germanų ir slavų pasaulių mūšį – labai tolimas nuo tikrovės. Juk ne paslaptis, kad sąjungininkų kariuomenėje turėjo būti vokiečių iš Lenkijos miestų, o lietuvių giminaičių prūsų būta Vokiečių ordino kariuomenėje.
Prisiminimai apie Žalgirį tarnavo besiformuojančių moderniųjų tautų idėjiniams poreikiams, o kartais net imperiniams tikslams. Rusijoje XIX amžiuje iš Žalgirio dažniausiai buvo atsimenami tik Smolensko pulkai. Jų pakako ir Stalinui, kuris, rengdamasis karui su Vokietija, pradėjo plačiai eksploatuoti Žalgirio temą kaip Europos Rytų konflikto su Vakarais ištakas. Tačiau visais šiais atvejais būdavo užmirštama (arba sąmoningai nutylima), kokiai valstybei šie pulkai priklausė. Juk XV amžiuje Smolenskas tuo metu minimas kaip LDK priešakinė pilis – ir jis nebuvo nei Rusijos (tokios tuo metu dar apskritai neebuvo), nei Maskvos valstybės (iš kurios vėliau radosi Rusija) dalis. Jei LDK ir buvo prisimenama, ji buvo minima tik kaip rusų valstybė, atsisakant įžvelgti ne tik lietuvių, bet ir ukrainų bei baltarusių protėvių vaidmenį šioje valstybėje, o juo labiau mūšyje.
Tendencijos menkinti LDK vaidmenį būta ir lenkų istoriografijoje. Dabar joje jau nebekartojamas Henryko Sienkiewicziaus vaizdinys iš jo romano „Kryžiuočiai“ (1900 m.), išpopuliarintas Aleksandro Fordo to paties pavadinimo filme (1960 m.), apie meškenas dėvinčius ir kuokomis besikaunančius lietuvius.
Gana gajų įsivaizdavimą apie Vytauto vadovaujamų lietuvių pabėgimą iš kovos lauko dar XX amžiaus septintajame dešimtmetyje paneigė švedų istorikas Svenas Ekdahlis, tarp kitų istorinių šaltinių pateikęs to meto istorinį dokumentą – 1413 m. laišką, kontūro rašytą didžiajam magistrui, kuriame tiesiai šviesiai kalbama apie klastingą lietuvių bėgimą Žalgirio mūšyje ir tuo bėgimu susiviliojusius Ordino riterius. Laiške rašoma: „Kiekvienas juk nori vytis ir mano, kad mūšis laimėtas, bet nežino, kad jis jau pusiau pralaimėtas“. Laiške komtūras pataria didžiajam magistrui nesusigunduti priešo vijimu, o likti savo eilėse: „Jeigu vėliava ar eilė supras tą mintį, tai žmonės taip greitai nežus. {…} Todėl griežčiausiai įsakykite savo vadams, kad jie laikytųsi šio nurodymo, nes per kautynes dažnai taip būna, kad vejamasi 20 ar 30 žmonių, bet jie tai daro norėdami suardyti mūsų eiles. Tikėdamiesi naudos, tuo pasidarome daug žalos“. Taigi S. Ekdahlis reabilituoja lietuvių traukimąsi, įvardindamas jį vykusiu manevru. Mintį apie lietuvių manevrą dar labiau sustiprina aplinkybė, kad lietuvių kariuomenė dalyvavo finalinėse mūšio kautynėse, o vėliau ir trofėjų dalybose.
Panašiai kaip rusų istoriografai, Žalgirio mūšį vertino ir baltarusių tyrėjai. Bet Iharo Marzaliuko pateikiama medžiaga, nušviečianti plačią mūšio vertinimų pamoramą, aprašanti svarbiausius dabartinės Baltarusijos ir Lenkijos centrus, tuo metu priklaususius Lietuvos Didžiajai Kunigaikštijai, išsklaido miglas, objektyviai parodo tikrąją mūšio eigą ir tuometinių rusėnų, tai yra dabartinių baltarusių ir ukrainų protėvių, vaidmenį.
Istorikas plačiai aprašo LDK kariuomenės ginkluotę ir šarvuotę – priešingai kai kurių istorikų bandymams sumenkinti lietuvių ginklus ir šarvus, I. Marzaliukas tvirtina, kad jie maža kuo tesiskyrė arba visiškai nesiskyrė nuo kryžiuočių riterių, gal tik jų būta mažiau.
Anot mokslininko, gana tolimi nuo tikrovės tvirtinimai, kad dabartinių baltarusių protėviai suvaidino pagrindinį vaidmenį Žalgirio kautynėse. Tačiau šis vaidmuo mūšyje tikrai žymus, ypač vertinant trijų Smolensko pulkų kovingumą, ir sumenkinti jų nuopelnus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ir Lenkijos Karūnos pergalėje neverta.
Kiek geranoriškiau mūšis vertintas ukrainų istoriografijoje. Borisas Čerkasas teigia, kad LDK ir ypač didžiojo kunigaikščio Vytauto įtaka ukrainams buvo dižiulė, visa Vytauto veikla per šmtmečius buvo laikoma sektinu pavyzdžiu. Ukrainų politinėje ir karinėje tradicijoje Vytautas nebuvo pamirštas ir XVIII amžiuje. Žymėdami sienas Zaporožės kazokai laikėsi tokio kriterijaus: „Iki Juodosios jūros tiek, kiek kunigaikščio Vytauto žirgas buvo nujojęs“.
Štai kaip Žalgirio pergalės svarbą apibūdina istorijos profesorius Alfredas Bumblauskas: „Po Vytauto mirties dešimties metų suirutė ir pilietinis karas tarp Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos ir šiaip vedė prie grėsmingos LDK skilimo perspektyvos – į „rusėniškąją“ (Švitrigailos) ir „lenkiškąją“ (Žygimanto Kęstutaičio). Vadinasi, tokia situacija juo labiau galėjo realizuotis Žalgiryje pralaimėjusioje silpnoje LDK, kurios tolesnė perspektyva – būti padalintai tarp Maskvos ir Krokuvos. Tokiu atveju LDK taptų ne moderniųjų tautų lopšiu, o istoriniu epizodu, nes lietuvius ištiktų prūsų likimas. Toks pat likimas ištiktų ir latvius bei estus, nes seniau pripažinta, kad vokiškąją kolonizaciją į Livoniją stabdė Žemaitijos Palangos-Šventosios pleištas. Jei taip, šiandien turėtume Kaliningrado sritį ne nuo Balgos iki Tilžės, o nuo Gdansko iki Talino. Šioje fantasmagoriškoje vietoje gal ir baikime. Verčiau pasidžiaukime, kad Žalgiris parodė tautų solidarumo prasmę, tapo ne vienai ir jų atspirtimi optimistinei egzistencijai“.
Taigi albumas „Žalgirio mūšis – tautų mūšis“ atsirado vaisingai bendradarbiaujant trijų tautų – lietuvių, baltarusių ir ukrainų – istorikams. Tikiuosi, kad tai bus sektinas pavyzdys visiems tyrinėtojams, prikeliantiems iš nebūties mūsų ir kitų tautų istorinius klodus, grąžinantiems žmonėms neiškreiptą istorinę atmintį. Ir ne tik tyrinėtojams. Tokio bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo turėtų pasimokyti ir mūsų politikai, kurie drabsto purvais kitas tautas, ieško bet kokio preteksto parodyti „didžiojo brolio“ viršenybę prieš tautines mažumas, rodo kryptį, kuria tautinių mažumų atstovai, nors ir nuo neatmenamų laikų gyvenę Lietuvoje, turėtų pasitraukti iš savo gimtinės.
“/…/ mūsų politikai, kurie drabsto purvais kitas tautas /…/”
Nesupratau paskutinės pastraipos. Kas čia ką ir kur drabsto? Mūsų politikai drabsto purvais Lietuvos baltarusius ir ukrainiečius?