V.Rutkūnas. Lietuvių laimės kelias (I) (12)

Valdas Rutkūnas, www.alkas.lt
Valdas Rutkūnas, Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Valdas Rutkūnas, Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Prieš tūkstantį metų lietuviai stojo ginti savo nepriklausomybės ir dvasinės laisvės. 400 metų mūsų protėviai sugebėjo atlaikyti psichologines atakas ir didžiosios Europos kariuomenę, kardu ir plėšimu platinusią krikščionybę. Visos Europos tautos jau daug šimtmečių buvo palaužtos – niekur krikščionybė neatėjo taikiai. O mes lietuviai sugebėjome kelis šimtus metų atidėti krikščionybės invaziją.

Sunku net įsivaizduoti, kokios jėgos reikėjo šimtmečius atlaikyti žymiai gausesnių užpuolikų antpuolį. Tai yra fenomenas ir pasauliniu mastu. Viena aišku – senoji lietuviška dvasia tikrai buvo stipresnė už brukamą krikščionišką religiją, todėl ir atsilaikėme 400 metų.

Įsigalėjus krikščionybei, buvo naikinama tautinė dvasinė kultūra – kertami šventi miškai, griaunamos šventyklos, skandinami aukurai, deginami žiniuoniai. Prasidėjo juodasis 500 metų lakotarpis su nauja lietuviams neregėta vergove – baudžiava. Tautos vertybių naujiesiems valdovams nereikėjo: ponai greit pamiršo gimtąją kalbą, statėsi rūmus, gyveno prabangų gyvenimą, pralošdavo net mužikus.  Kituose, aukštabokščiuose rūmuose, šeimininkavo ir mirusia kalba svetimas apeigas atliko šventikai tamsiais rūbais.  Jei ką ir skelbdavo lietuviams suprantama kalba, tai buvo šiurpios legendos apie smėlynuose vykusias žudynes ir nesuprantami aiškinimai, kad vienas nužudytas asmuo atpirks visų nuodėmes ir nusikaltimus. Bet tautai, sugrūstai į bakūžes, girdomai dvarų ir vienuolynų bravoruose pagamintu sąmonę kvaišinančiu skystalu, žymiai labiau rūpėjo žydintys lietuviški sodai, banguojantys javai, aprengiantys linai, gydantys žolynai, šildantys miškai, saulėtekio kalneliai ir gaivus šaltinių vanduo, dvasią palaikydavo skambančios dainos, visus sujungiantys laimės rateliai ir džiaugsmo šokiai.

Besibaigiant tamsiajam pustūkstantmečiui, pasaulyje pradėjo pūsti gaivinantys vėjai. Žmonėms Lietuvoje buvo grąžinta  žemė. Okupantai dėjo konvulsiškas pastangas smaugti tautiškumą, atėmė lietuvišką raštą. Atsirado jaunimo iš diduomenės, kurie  atsisakė brangaus svaigulio ir nuėjo pas liaudį, išmoko lietuvių kalbą, pradėjo gilintis į tautinės dvasios lobynus: Teodoras Narbutas ir Simonas Daukantas atrado iš naujo galingą tautos dvasią, Liudvikas Jucevičius ir Jonas Basanavičius pradėjo rinkti pasakas ir legendas, Liudvikas Rėza, Simonas Stanevičius ir Antanas Juška užrašinėjo liaudies dainas,  Vincas Kudirka, Jonas Šliūpas, Martynas Jankus organizavo lietuvišką spaudą ir knygleidybą. Tautinimo darbą dirbo vis daugiau inteligentijos.

Tik tautiška dvasia žmonėms davė tiek jėgos, kad XX a. pradžioje buvo nusimestas daugiašimtmetinis svetimų pavergėjų jungas ir atkurta nepriklausoma Lietuva. Tačiau tautinę sąmonę skandino nematomos jėgos – valdžia ir aukštuomenė atsisuko į Vakarus, į betautiškumą. Buvo brukama „aukštesnė“ kultūra: liaudies dainas užsimota pakeisti chorinėmis ir operinėmis; gyvąją kultūrą – teatru; kaimišką austinę drobę – fabrikine medžiaga. Mokyklose ir kariuomenėje dvasią okupavo kapelionai. Klerikalizmas taip viską gniaužė, kad natūraliai atsirado atoveiksmis: Vladas Putvinskis įkūrė tautinę-karinę Šaulių sąjungą, įrengė Graužikų alkakalnį su iki šių dienų išlikusiu didžiausiu Lietuvos aukuru. Antanui Smetonai, remiamam tautos, užteko ryžto nuversti klerikalinę valdžią ir vykdyti tautininkų politiką. Šimtai tautinės dvasios šviesuolių kibo į tautiškumo išsaugojimo darbą: fonografu užrašytos archajinės dainos, Balys Buračas su foto aparatu išvaikščiojo Lietuvą, išsaugodamas etnografinius vaizdus. Buvo kaupiami tautosakos archyvai, leidžiami leidiniai. Žmonės jautė – viso to dar prireiks mūsų ainiams…

XX amžius – industrinės revoliucijos, Žemės turtų beatodairiško eikvojimo, gamtos siaubimo ir pavojingų naikinimo technologijų išsipūtimo metas, atnešęs labiausiai naikinančius karus, griovimus ir neapykantą. Žmonija pradėjo skmabinti pavojaus varpais.

Lietuva antrąją šimtmečio pusę sutiko vėl pavergta rytinių kaimynų, kurių pagrindinis siekis buvo sunaikinti tautiškumą. Buvo išplėtotas prieškario Lietuvoje pradėtas kosmopolitinis kultūros modelis: žmonės suskirstyti į  sustingusius žiūrovus ir linksminančius artistus. Negyvosios kultūros plitimo rezultatas – žmonių nusivylimas ir atsipalaidavimo ieškojimas svaigaluose. Bažnytinę ideologiją pakeitė kompartinė, – tauta pradėjo dusti, tautiškumas nykti sparčiau negu bet kada.

Tačiau, kaip visada,- spaudžiant spyruoklę ji duoda didelį atoveiksmį ir išsprūsta. 7 dešimtmetyje, partkomams praradus budrumą, studentai,  jaunuoliai, pagauti kažkokios vidinės jėgos ir nuojautos,  tūkstančiais plūstelėjo į melioracijos naikinamus kaimus. Per trisdešimt metų buvo įvykdytas milžiniškas žygdarbis – savo laisvalaikio ir išteklių sąskaita tūkstančiai šviesuolių perėjo visą Lietuvą ir iš mūsų senolių surinko, užfiksavo milijonus vienetų tautos dvasinių vertybių! Šis neįkainojamas darbas buvo padarytas tuo metu, kai tauta jau buvo nusisukusi nuo savo kultūros, ją prisiminė tik patys seniausi kaimo žmonės. Šitas žygdarbis yra vertas, kad  būtų visiems žinomas, aukso raidėmis iškaltas tautos istorijoje, vertas būti tautos išminties vadovėliuose.

Kai komunistų partija apsižiūrėjo, koks platus tautinių vertybių gelbėjimas, jau buvo nebeįmanoma sustabdyti tautos atsigavimo. Pradėjo masiškai kurtis folkloro ansamblai, kurių išmintingi vadovai ir supratingi nariai gerai žinojo auksinę taisyklę: kiekvieną koncertą turi atsverti gyvas dainavimas ir šokiai vakaronėje; tautos kultūrą reikia išsaugoti rengiant kalendorinių švenčių metinį ratą; asmeninėse, šeimos šventėse turi būti liaudies dainų, šokių, ratelių.

Su liaudies dainomis ir tautine dvasia įvykdyta ir dainuojanti revoliucija. Atrodė, kad atėjo tautos klestėjimo metas… Netrukus teko skaudžiai nusivilti. Ūkio suardymą geriausiai parodo eilinis kaimo griovimas: valstiečių rankomis statyti pastatai buvo suardyti, plytos parduotos už kapeikas, o naujai statybai po kelerių metų jau prisireikė šimtų tūkstančių litų. Sceninė kultūra tapo neregėtai išpūsta: jei anksčiau į provincijos centrą užklysdavo koks estrados kolektyvas, tai buvo metų įvykis, dabar visi buvo tiesiog užversti šou pramone, o gyvąją kultūrą pribaigė daugiakanalinė televizija.

Dvasinę monopoliją mokykloje, kariuomenėje atgavo kunigai, visuomenė buvo pabrėžtinai suskirstyta į tikinčius ir netikinčius – suskaičiavus nustatytas beveik šimtaprocentinis krikščioniškumas. Tautinių jėgų pastangomis buvo priimtas Etninės kultūros globos pagrindų  įstatymas , numatantis etninės kultūros mokymą, tačiau visus  20 nepriklausomybės metų mokykloje neatsirado etninės kultūros pamokos.

Atsisukus į vakarus, tautiškumas daugumai pasirodė tiesiog juokingas. Prasidėjęs dar tarybiniais laikais daiktiškumas dabar suklestėjo. Žmonių pasąmonė buvo užpildyta reklamos vaizdiniais. Tiesiog nepadoru buvo turėti kokių tautinių idėjų. Toks būvis privedė prie milžiniško alkoholizmo, narkomanijos, savižudybių augimo ir masinės jaunimo emigracijos. Naujieji ekonominiai pabėgeliai matė rojų vakaruose, tačiau negalėjo numatyti, kad vergovė atsėlins iš paskos. Bankų paskolos ir palūkanų kilpa laukė tiek Lietuvoje, tiek ir išsvajotuose vakaruose. Turi  naujoje baudžiavoje dirbti kaip arklys  troškulį malšindamas šiuolaikinėse smuklėse tam, kad prieš draugus galėtum pasirodyti naujasne mašina, išmaniuoju telefonu, poilsiu užsieniuose – trumpai pasidemonstruoti ir vėl pulti į šiuolaikinę vergovę. Mintis sukurti šeimą, turėti vaikų galutinai  numarina dėžė – naujasis žudikas kambario kampe arba baksnojamas panosėje. Tauta naikinama niekada per tūkstantmečius  neregėta sparta.

Sarkastiška būtų pasiguosti, kad tokiame nusmukime esame ne vieni. Ši savęs naikinimo epidemija užkrėtė visą pasaulį. Pasaulinis lygiavimasis į amerikonišką gyvenimo būdą,  pragaištinga klimato kaita veda į žmonijos susinaikinimą, nes vien Žemės išteklių tokiam gerbūviui pasiekti reiktų kelis kartus daugiau, negu yra mūsų planetoje – ištekliai senka lygiai taip kaip dykumų smėlis užpila derlingos žemės plotus neregėtu greičiu. Žmonija pradeda skaičiuoti jau nebe tūkstantmečius ar šimtmečius, o dešimtis ar net kelis metus iki susinaikinimo.

XXI amžius pasiektas su niūriomis prognozėmis. Bet žmonės, turėdami savisaugos jausmą, ieško išeities. Pasauliniu mastu kilo didžiulis judėjimas už Žemės, žmonijos ir tautų išsaugojimą. Kokybiškesnio ir saugesnio žmogaus gyvenimo užtikrinimo modelių ieškojimui pajungti moksliniai institutai, įvairios vyriausybinės ir visuomeninės organizacijos, daromos apklausos, tyrimai. Išmokta moksliškai nustatyti, kas lemia gyvenimo kokybę, fizinę ir psichinę sveikatą, žmonių tarpusavio ryšius, žmogaus santykį su gamta. Kaip iš gausybės rago pasipylė mokslinių tyrimų atsakymai. Dėlto 2009 metais priimtas Pasaulinis Laimės Manifestas. Mokslininkai nustatė, ko trūksta šiuolaikiniam pasauliui.

Dabar turiu sustoti.

Žemė yra Saulėgrįžos taške. Mūsų protėviai visuomet žinojo, koks svarbus šis metas. Kaip svarbu šiomis dienomis nusiteikti gėriui, laimingam gyvenimui, pasisemti jėgų, kad galėtum prasmingai išgyventi ateinančius metus, kad pasaulį sugebėtumėme išsaugoti ir išpuoselėti. Be galo svarbu šiuo metu ir savo artimus įkvėpti, suteikti jiems jėgų ir vilties, pranešti gerą viltingą žinią.

Šiandien aš turiu tą gerąją žinią tautai.

Tai, kad mes vieninteliai Europoje keturis šimtmečius sugebėjome išlaikyti tautos nepriklausomybę prieš kryžiuočių ekspansiją; tai kad mūsų tūkstančiai kraštotytrininkų sugebėjo surinkti tautines vertybes tuo metu, kai jau Europa nebeturėjo ką rinkti; tai, kad Lietuvoje labiausiai išvystytas tradicinės lietuviškos-baltiškos kultūros gaivinimo judėjimas, mus pakelia į išskirtines pozicijas, nes šiuolaikiniai mokslo laimėjimai žmonių gyvenimo kokybės srityje ir paskelbtas Pasaulinis Laimės Manifestas rodo, kad žmonija, norėdama išlikti ir užsitikrinti laimingą gyvenimą, turi atsisakyti  naikinančių nuostatų ir susigrąžinti vertybes būtent tokias, dėl kokių ir kovojo mūsų tauta!  

Tai, ką tauta jautė, o šviesuoliai vedini nuojautos surinko ir išsaugojo, tampa neįkainojamomis vertybėmis pasaulio išlikimui dabar!

Neketinu savo tautą pavadinti išrinktąja tauta, tačiau tai, ką mes išsaugojome, teikia mums išskirtinę padėtį ir … išskirtinę misiją.

Lietuvoje dabar susidarė nepaprasta padėtis: nemažas būrys šviesuolių, perėmusių tradiciją iš senolių, tapo gyvaisiais senosios tradicijos tesėjais, atgaivintojais ir mokytojais. Jie yra tikrieji tautos žyniai – didžiausias tautos turtas. Didelė dalis lietuvių: vyresnių klasių moksleivių, studentijos, jaunimo, sugebėjo atsiriboti nuo kvaišalų, „kambarinių žudikų“ epidemijos, turi nuostatą, kad pinigai ir daiktai nėra didžiausios vertybės. Šie jaunuoliai turi užsidegimo, jėgos, sveikos nuovokos ir gilinasi į tautos senąsias vertybes, taiko jas savo gyvenimui.

Lietuviškos kultūros vertingumo jausmą sutvirtinus tradicinėmis ir šiuolaikinėmis žiniomis, vedini, mokomi tautos žynių ir turėdami jėgos ir galių, šviesusis tautinis jaunimas gali ne tik sustabdyti tautos naikinimą, bet ir sugrąžinti lietuviams gyvenimo kokybę, eiti priešakinėse mūsų Žemės išsaugotojų gretose.

Kategorijos: Naujienos, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>