Neseniai grupė seimūnų, atlikusi Seimui pavaldžių institucijų įvertinimą, pasiūlė kai kurias jų pertvarkyti, o kai kurias visai panaikinti. Lapkričio 17 d. Seimo valdyba pritarė šios darbo grupės, kuriai vadovavo parlamento vicepirmininkas Česlovas Stankevičius, parengtiems siūlymams. Tarp tų siūlymų yra ir pasiūlymas tarpusavyje sujungti Valstybinę kultūros paveldo komisiją (VKPK) ir Etninės kultūros globos tarybą (EKGT).
Jungtinę instituciją siūloma pavadinti Valstybine kultūros paveldo taryba (VKPD). Taigi, eilinį kartą bandoma vis dar gyvą etninę kultūrą pakišti po kultūros paminklų antkapiu. Kaip aiškėja iš turimų dokumentų Č.Stankevičiaus darbo grupė ne tik kad nenagrinėjo šio „sujungimo“ pasekmių pačiai etninei kultūrai, ne tik neatliko jokio savo siūlymo ekonominio įvertinimo, tačiau neatsižvelgė net ir į už kultūros politiką atsakingo Seimo Švietimo mokslo bei kultūros komiteto sprendimą, priimtą dar šių metų birželio mėnesį. Jame nedviprasmiškai buvo pasakyta, kad toks dviejų Seimui pavaldžių institucijų sujungimas yra netikslingas.
Etninė kultūra tai ne vien grynas paveldas. Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme etninė kultūra apibrėžiama kaip iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą. Neabejotina yra tai, kad etninę kultūrą didžia dalimi sudaro gyvoji tradicija, kuri reiškiasi visose tautos gyvenimo srityse yra nuolat kintanti ir prisitaikanti prie tam tikro laikmečio visuomenės sąmonės bei poreikių.
Išskirtinė etninės kultūros reikšmė mūsų valstybei glaustai apibūdinta Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo preambulėje: Lietuvos Respublikos Seimas, suvokdamas, kad etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas; konstatuodamas, kad įvairioms lietuvių etninės kultūros formoms ir ypač jos gyvajai tradicijai gresia akivaizdus sunykimo pavojus; pripažindamas, kad tik savo etnine kultūra besiremianti tauta gali palaikyti savo visuomenės narių pilietinį brandumą, dalyvauti pasaulio civilizacijoje kaip lygiavertė partnerė, išlaikyti tokiai partnerystei ir bendradarbiavimui būtiną orumą, savarankiškumą ir savitumą, priima šį Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą.
Etninės kultūros svarbą pabrėžia net ir Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuris nustato, jog vidaus politika turi ugdyti tautinę savimonę, valstybė privalo užtikrinti lietuvių tautos etninės kultūros, kultūros savitumo ir papročių išsaugojimą, puoselėti tradicinę šeimą, švietimo sistema turi ugdyti tautinį sąmoningumą, pagarbą kitoms tautoms.
Tuo tarpu Valstybinės kultūros paveldo komisija rūpinasi kultūros paveldu, kuris apibrėžiamas paveldosaugos teisės aktais ir etninės kultūros paveldą apima tik maža dalimi, nes žymiai daugiau yra nukreipta į profesionaliosios kultūros paveldą (bažnytinį, rūmų, dvarų ir pan.). Dabartinė paveldosaugos sistema Lietuvoje iš esmės yra sukurta vien materialiųjų kultūros vertybių globai – jų apskaitai, saugojimui ir tvarkybai, siekiant tas vertybes išsaugoti be didesnių pakitimų dėl jų istorinės, estetinės ir mokslinės svarbos.
Tokiu požiūriu Kultūros paveldo komisijos veikla yra labai plati, nes peržengia etninės kultūros ribas. Tačiau pagal pagrindines veiklos kryptis Komisija apsiriboja vien Kultūros ministerijos ir Aplinkos ministerijos kuravimo sritimis. Tuo tarpu Taryba apima ne tik šias sritis, bet ir švietimo bei mokslo, žemės ūkio ir kaimo plėtros, vidaus reikalų, krašto apsaugos, net užsienio politikos sritis (siekiant užsienyje gyvenančių lietuvių tautinės savimonės išsaugojimo), o pastaraisiais metais, siekiant tarmių tradicijos išsaugojimo, pradėta intensyviau bendradarbiauti su Valstybine lietuvių kalbos komisija – kita Seimui atskaitinga institucija.
EKGT daugiausia dėmesio skiria nematerialaus kultūros paveldo apsaugai, kadangi paminklosauginės institucijos šios paveldo dalies nekuruoja, tai ir neturi kompetencijos šioje srityje.
Ekonominės naudos iš tokio sujungimo valstybė taip pat negautų. 2010 m. dėl sumažinto finansavimo EKGT ekspertai savo lėšomis vyksta į Tarybos posėdžius ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kitų regionų ir dar dirba visuomeniniais pagrindais – be atlygio. Posėdžiai nebeapmokami. Kyla klausimas – KĄ DAR KETINAMA SUTAUPYTI?
Simptomatiška yra tai, kad į EKGT savarankiškumą kėsinamasi nuo pat šios Tarybo įsteigimo 2000 m. Pagrindinis tokių kėslų kilmės židinys – Kultūros ministerijos valdininkai visą laiką žvelgiantys į EKGT kaip nepageidaujamą konkurentą, ne tik ekspertinėje kultūros veikloje bei kultūros politikos srityje, bet ir piniginių lėšų skirstymo ir perskirstymo bare. Nors EKGT ir nevaldo jokių pinigų, tačiau kartais pareikšdama savo svarią ekspertinę nuomonę, matyt, drumsčia prie pinigų kapšo pripratusių šildytis Kultūros ministerijos valdininkų ramų gyvenimą. Todėl netenka stebėtis, kad ir dabar siūlomos „reformos“ galutiniu tikslu užsibrėžtas ne tik EKGT ir VKPK sujungimas, bet ir jų įjungimas į Kultūros ministerijos pavaldumą, atimant savarankišką Seimo ir Vyriausybės kultūros politikos stratego ir patarėjo statusą.
Tikiu, kad ateis metas ir bus įvardintos pavardės tų uolių etnokultūros graužikų viešai prisistatančių etninės kultūros puoselėtojais, o patyliukais besirūpinančių kaip daugiau ir plačiau apžioti bei daugiau neišleisti iš nagų sprendimų priėmimo teisės, kaip kuo daugiau sugaudyti pro pirštus slystančių pinigų.
Atrodo, kad Seimo pirmininkės pavaduotojas bei bendrapartietis ir Lituanistikos tradicijų bei paveldo įprasminimo komisijos pirmininkas Česlovas Stankevičius neįsigilino į jam kuždamus siūlymus ir lengva ranka pasirašė po jais net nesusimąstęs, kad po Seimo koridorius vaikšto ir tie, kuriems jau seniai rūpi ne pertvarkyti, o „patvarkyti“ – pabaigti jau 20 metų vykdomą metodišką etnokultūros naikinimo akciją.
Tačiau neblėsta tikėjimas, kad ir šį kartą, etnine kultūra nuoširdžiai besirūpinantys žmonės, apsigins ir išlaikys gyvą – o ne palaidotą ir kultūros paveldo paminklu pažymėtą – savo tautos kultūros vertybių visumą.
P.S.:
Apie čia aptartus ir neaptartus dalykus lapkričio 23 d. buvo kalbama „Žinių radijo“ pokalbių ir ginčų laidoje „Raktas“.
Laidoje dalyvavo Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė, Vytauto Didžiojo universiteto Etnologijos ir folkloristikos katedros vedėjas prof. Arūnas Vaicekauskas, etnologas Jonas Vaiškūnas ir Seimo darbo grupės pasiūlymams dėl Seimui atskaitingų institucijų statuso parengti narys Vidas Gedvilas. Laidą vedė Audrys Antanaitis.
Šiuo metu yra rengiama ir ne už ilgo pasirodys Kauno INIT televizijos laida skirta šiam opiam klausimui. Sekite www.alkas.lt žinias.
100 proc. pritariu autoriaus nuomonei kad butina ginti etnine kultura kol dar nevelu.
J.Vaiškūnas parodė kritinę padėtį mūsų etnokultūros srityje. Ištikrųjų yra asmenų, sistemingai kovojančių prieš EK Globos tarybą. Tai prasidėjo, kai 1999 metais Seimas priėmėm Etninės kultūros globos įstatymą.Įstatymo priešininkai pareiškė, jog įstatymas gali būti, bet jis nebus vykdomas. Po to buvo visaip bandoma pakišti Tarybą po muziejininkų paminklu. Bet tai nėra vien tik administracinė problema, kas ką valdys. Viskas yra daug sudėtingiau. Pagal paveldo muziejinę ideologiją – etnokultūra – tai muziejus, arba numiręs dalykas. Ir tokia muziejinė nuostata gyvuoja net kai kurių folkloristų tarpe.
Tačiau programinėse EK nuostatose kalbama apie etnokultūros plėtrą. Tuo norima pasakyti, jog mūsų etninė arba tautinė kultūra yra gyva, ji gyvuoja ir už muziejaus arba archyvų sienų. Kodėl,pavyzdžiui, Vakaruose klesti Keltų kultūros gyvoji srovė, kodėl skamba keltų muzika, kaip ją vadina patys atlikėjai. Ten visai įprasta, kad folkloro muziką atlieka net simfoniniai orkestrai. Galima teigti, jog mūsų gyvajai etnokultūrai neretai kenkia sterilus muziejinis archyvinis požiūris. Bet po truputį gyvosios tradicinės kultūros puoselėtojai įsidrąsina ir kūrybiškai palaiko tradicijos plėtrą. Bet štai išlenda muziejininkų ir valdininkų mafija ir vėl viskas iš pradžios.
Mūsų pačių valioje;
ir garbingai šį mėnesį susirinkus Kaune, parinkti LEKD atstovą į Seimą Pašešupyje (marijampolėj);
arba garbingai, po Pusiaužiemio Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje, Sūdūvoj ar šiaurės Prūsijoje
(Pagėgiuos-Rusnėj) suėjus į EK Krivūlę išsirinkti atnaujintos Draugijos 5 asmenų valdžią
(liūdna patirtis, – gyva byla, kai šiais permainų sunkmečiais Vienas-Nei vienas, ESAM be pajėgos)…
http://commons.wikimedia.org/wiki/File:Lietuviu_mokslo_draugijos_suvaziavimas._Lithuanian_scholarly_assembly_1912.jpg
…kad save (veiduose lietuvių) prisimint-atpažint…
dėlei pagarbos,
dėlei garbės
Vakar gavau tokį Edmundo Širmulio laišką:
Sveikas, Jonai,
Šiandien pašiurpau, išgirdęs apie Etninės kultūros globos tarybos naikinimą.
Mėginau paskambinti į “Rakto” laidą – jokių šansų…
Gal reiktų surengti koncertą prie Seimo ir taip padėti politikams susigaudyti, kad dar yra ir tokia – etninė – kultūra.
O ne tik pinigų kultūra.
Susirinktume, kaip susirinkdavome 1991m.
Iki pasimatymo,
Edmundas
Etninė kultūra tautos Gyvybės medžio šaknys, kurios globalėjančiame pasaulyje saugo tautos tapatumą-jos gyvybingumą. Puoselėkime ir saugokime, o ne griaukime ir savo rankomis naikinkime tautos etninius pamatus. Kęstutis