Pažadintos Deivės (59)

DeivėVilniuje, Gedimino prospekto viduryje „Gobis/Lauko ekspo“ paviljone Gedimino pr. 13 atidaryta Elvyros Petraitienės Deivių paroda. Jos keraminės Deivės, įpratusios gyventi prie Merkinės pušyno kaligrafiškai tvarkinguose Elvyros gėlių darželiuose, atkeliavo į Vilnių. Ir žvelgia į visus nuostabos kupinom akim tarsi saulėm.

Jei norime, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai švęstų mūsų protėvių puoselėtas ir mūsų atgaivintas šventes, kad mūsų apeigos ir tikėjimas būtų gyvas, kad gyvuotų Romuva ir senoji religija, visų pirma turime pasirūpinti simboliais. Jie mus sutelkia, sujungia, susieja su praeitimi, žeme ir protėviais.

Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės turi turėti ką nors apčiuopiamo, ką gali pamatyti, paliesti, paglostyti… Kaip savo kūdikį. Reikalingos Deivės ir jų atvaizdai.

Taip, kaip iš gilės išauga ąžuolas, taip ir iš žemės tamsos ir dangaus paukščių raibumo atgyja senųjų mūsų Dievų pavidalai. Kaip vėlės prabyla iš liepos išdrožtų kanklių balsu, taip ir senieji Dievai siunčia ženklus, kylančius iš žemės gelmių, jos syvų – molio ir smėlio.

Jų vis daugėja, atsikuria senosios šventvietės, įžiebiami vis nauji aukurai. Drožiami, lipdomi, piešiami, tapomi ir mūsų Dievai bei Deivės. Jau galime jų pavidalus lyginti, vertinti.

„Aš nulipdžiau Aušrinę. Kai gimė anūkė Gedilė, pamačiau, kad jos akys – tokios pačios kaip Aušrinės“ – pasakoja Elvyra.

Elvyros Deivės labai žemiškos, jos tvirtai laikosi įsikibusios žemės mirgėjimų. Nuglostytos, išmargintos vingeliais, taškeliais, jos įkūnija Marijos  Gimbutienės aprašytas Didžiąsias Deives.

Deivė – Paukštė, deivė – Saulė, Deivė – Aušrinė. Jos karūnuotos kaip kad karalienės.

Pas mus namuose jos apsigyveno seniai, gal prieš penkiolika metų. „Ką jūs čia lipdote?“ – paklausėme kartą apsilankę pas Elvyrą. „Ai, čia tokie balvonėliai“, – atsakė Elvyra. „Taigi čia Deivės!“ – sušukome sykiu su Jonu. Tamsios – kaip Kali ar Durga, žemės juodumo, lietuviškos žemės juodumo. Tai Žemyna. Su varpom, apjuosusiom deivišką stotą. Tai buvo pirmoji Deivė. Ji ir dabar gyvena mano kambaryje. Kita įsikūrusi Jono Trinkūno šventkampyje. Elvyra ją padovanojo Jonui įšventinimo į Krivius proga. Greitai bus dešimtmetis, kai ji ramiai, patogiai sėdi krėsle, taip kaip senosios Egipto ir graikų deivės, kaip ir lietuviškų liaudies dainų Deivė-megelė, sėdinti aukso krėsle.

Šias Deives sukūrė menininkė profesionalė. Tai jos viso gyvenimo įdirbis. Elvyra sugebėjo sujungti tradicinį ir profesionalųjį meną. Tai labai vaisinga dermė. Tai Darna, pažadinusi Deives.

Paroda veiks iki lapkričio vidurio.

Elvyra Teresė Petraitienė

gimė Panevėžyje 1940 m. Keramiką studijavo Vilniaus dailės institute. Parodose dalyvauja nuo 1970 m. Nuo 1980 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Dirba monumentaliosios ir autorinės keramikos srityse. Priklauso Vilniaus Romuvos bendrijai.

Interjero darbų yra Obninske (Pamaskvė), Glazove (vidurio Uralas), Baku (Azerbaidžanas), Narvoje (Estija), Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Pasvalyje, Rokiškyje, Dovainonyse, Juodupėje, Pakruojyje, Radviliškyje, Alytuje, Šakiuose.

Svarbesnės personalinės parodos: 1995, 1998 ir 2004 m. jos darbai eksponuoti Merkinės informacijos centre.
Pietų Prancūzijoje, Langedoke:
1993 m. Bedarieux Maison des Arts,
1994 m. Castelnau le Lez galerijoje,
1995 m. Lunas galerijoje,
1996 m. Montpellier galerijoje,
1997 m. Joncels galerijoje.

Šiuo metu gyvena netoli Merkinės, Varėnos raj., Maksimonių kaime, „Vienaragių šilo“ sodyboje.

Elvyros Teresės Petraitienės Deivės:

 

Kategorijos: Mes baltai, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *