Vilniuje, Gedimino prospekto viduryje „Gobis/Lauko ekspo“ paviljone Gedimino pr. 13 atidaryta Elvyros Petraitienės Deivių paroda. Jos keraminės Deivės, įpratusios gyventi prie Merkinės pušyno kaligrafiškai tvarkinguose Elvyros gėlių darželiuose, atkeliavo į Vilnių. Ir žvelgia į visus nuostabos kupinom akim tarsi saulėm.
Jei norime, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai švęstų mūsų protėvių puoselėtas ir mūsų atgaivintas šventes, kad mūsų apeigos ir tikėjimas būtų gyvas, kad gyvuotų Romuva ir senoji religija, visų pirma turime pasirūpinti simboliais. Jie mus sutelkia, sujungia, susieja su praeitimi, žeme ir protėviais.
Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės turi turėti ką nors apčiuopiamo, ką gali pamatyti, paliesti, paglostyti… Kaip savo kūdikį. Reikalingos Deivės ir jų atvaizdai.
Taip, kaip iš gilės išauga ąžuolas, taip ir iš žemės tamsos ir dangaus paukščių raibumo atgyja senųjų mūsų Dievų pavidalai. Kaip vėlės prabyla iš liepos išdrožtų kanklių balsu, taip ir senieji Dievai siunčia ženklus, kylančius iš žemės gelmių, jos syvų – molio ir smėlio.
Jų vis daugėja, atsikuria senosios šventvietės, įžiebiami vis nauji aukurai. Drožiami, lipdomi, piešiami, tapomi ir mūsų Dievai bei Deivės. Jau galime jų pavidalus lyginti, vertinti.
„Aš nulipdžiau Aušrinę. Kai gimė anūkė Gedilė, pamačiau, kad jos akys – tokios pačios kaip Aušrinės“ – pasakoja Elvyra.
Elvyros Deivės labai žemiškos, jos tvirtai laikosi įsikibusios žemės mirgėjimų. Nuglostytos, išmargintos vingeliais, taškeliais, jos įkūnija Marijos Gimbutienės aprašytas Didžiąsias Deives.
Deivė – Paukštė, deivė – Saulė, Deivė – Aušrinė. Jos karūnuotos kaip kad karalienės.
Pas mus namuose jos apsigyveno seniai, gal prieš penkiolika metų. „Ką jūs čia lipdote?“ – paklausėme kartą apsilankę pas Elvyrą. „Ai, čia tokie balvonėliai“, – atsakė Elvyra. „Taigi čia Deivės!“ – sušukome sykiu su Jonu. Tamsios – kaip Kali ar Durga, žemės juodumo, lietuviškos žemės juodumo. Tai Žemyna. Su varpom, apjuosusiom deivišką stotą. Tai buvo pirmoji Deivė. Ji ir dabar gyvena mano kambaryje. Kita įsikūrusi Jono Trinkūno šventkampyje. Elvyra ją padovanojo Jonui įšventinimo į Krivius proga. Greitai bus dešimtmetis, kai ji ramiai, patogiai sėdi krėsle, taip kaip senosios Egipto ir graikų deivės, kaip ir lietuviškų liaudies dainų Deivė-megelė, sėdinti aukso krėsle.
Šias Deives sukūrė menininkė profesionalė. Tai jos viso gyvenimo įdirbis. Elvyra sugebėjo sujungti tradicinį ir profesionalųjį meną. Tai labai vaisinga dermė. Tai Darna, pažadinusi Deives.
Paroda veiks iki lapkričio vidurio.
Elvyra Teresė Petraitienė
gimė Panevėžyje 1940 m. Keramiką studijavo Vilniaus dailės institute. Parodose dalyvauja nuo 1970 m. Nuo 1980 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Dirba monumentaliosios ir autorinės keramikos srityse. Priklauso Vilniaus Romuvos bendrijai.
Interjero darbų yra Obninske (Pamaskvė), Glazove (vidurio Uralas), Baku (Azerbaidžanas), Narvoje (Estija), Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Pasvalyje, Rokiškyje, Dovainonyse, Juodupėje, Pakruojyje, Radviliškyje, Alytuje, Šakiuose.
Svarbesnės personalinės parodos: 1995, 1998 ir 2004 m. jos darbai eksponuoti Merkinės informacijos centre.
Pietų Prancūzijoje, Langedoke:
1993 m. Bedarieux Maison des Arts,
1994 m. Castelnau le Lez galerijoje,
1995 m. Lunas galerijoje,
1996 m. Montpellier galerijoje,
1997 m. Joncels galerijoje.
Šiuo metu gyvena netoli Merkinės, Varėnos raj., Maksimonių kaime, „Vienaragių šilo“ sodyboje.
Elvyros Teresės Petraitienės Deivės:
Visos Deivės moterų veidais. Gal nesužmoginkime Dievų – mes to neverti. Užtenka kad juodaskverniai sapalioja, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Toks žmogaus sudievinimas pastato kitus gyvūnus ir augalus į labai nelygią padėtį. Dievas sukūrė visa, kas gyva, ir mes turime mylėti visas Gamtos apraiškas.
Kokie ismintingi ir dailus darbai. Formos, siluetai ir spalvos – nerealios! Izvelgiu juose musu prigimtine pagoniskaja tradicija. Pagarba autorei.
jeigu pasidomėtumėte archeologija, didžiosios deivės atvaizdai būtent ir yra nėščios moters pavidalu, dažnai su kauke arba tiesiog be įžiūrimų veido kontūrų, tarsi beveidė, bet vis dėlto moteris 🙂
Kur čia Lietuvoj rado tokių atvaizdų?
tai kalba eina ne apie konkrečiai Lietuvą, bet apskritai apie indoeuropiečių kultūrą 🙂 Yra akemninės bobos vadinamos.
O jeigu apie Lietuvą, ar visiškai neįdomu, kodėl tų atvaizdų nerasta? Ar tai tik proga padaryti kaip graikų, kaip Egipto, kaip indoeuropiečių, kaip „sarmatų“, kaip „senosios Europos“…
Atsiminkite, kad mūsų atvaizdai slypi MŪSŲ vaizduotėje. Menininkai juos iš ten gali ištraukti. Ačiū.
Toli gražu neaišku man, kas ten ištraukiama, ir išvis ar verta traukti. Tiesa, yra dar atvaizdai ugnies ar žaibo pavidalu, ir lipdyti nieko nereikia, kažkada šie tiko, bet juk „kūryba“ toks neabejotinai šventas reikalas, tai kaip čia nepripaišysi nosies ir ausų. O klausimas tai visiškai rimtas. Nepatikėsiu, kad Lietuvoje būta kokios nors dabos lipdyti balvonus, kol nebus surastas bent vienas. Ir istoriniai šaltiniai jų kaip sutarę nemato. Ar tai neatrodo verta apmąstymo?
Net ir jei būtų nebuve tradicijo lipdyti, tai niekas dabar nedraudžia lipdyti ir įkūnyti savo vaizdinius menininkamas ir amatininkams. Gal nepainiokime maksla su mokslu.
Jonai, aš ne tik paveiksliukius žiūrėjau, bet ir aptariamą straipsnį perskaičiau:
„Jei norime, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai švęstų mūsų protėvių puoselėtas ir mūsų atgaivintas šventes, kad mūsų apeigos ir tikėjimas būtų gyvas, kad gyvuotų Romuva ir senoji religija, visų pirma turime pasirūpinti simboliais. Jie mus sutelkia, sujungia, susieja su praeitimi, žeme ir protėviais. Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės turi turėti ką nors apčiuopiamo, ką gali pamatyti, paliesti, paglostyti… Kaip savo kūdikį. Reikalingos Deivės ir jų atvaizdai.“
Turėtų būti aišku, kad kaip tik tai ginčiju, o ne į lipdytojų teises kėsinuosi.
Kodėl ieškome kažkokių atvaizdų iš praeities – buvo/nebuvo?
Autorė yra menininkė – kūrėja.
Idant pažadinti Deives, reikia jas miegančias rasti. Šiuo atveju tik kūryba.
Galima būtų diskutuoti ar reikalingi atvaizdai, jei taip, kokie jie turi būti, nes Dievybės atvaizde telpa ne tik atvaizdas. Kai “kuriama” tik pagal vieno žmogaus subjektyvų supratimą, matom karikatūriškus pavyzdžius, kaip antai Kulionių “Perkūną” (nepyk, Jonai, bet tai baisu!) ar Žemaitijoje pastatytą “rūpintojėlį” su realistiniu falu… Neužtenka tik noro su/kurti, bet reikia jausti ir atsakomybę statant tokius “paminklus”.
Luotinykai, tiek istoriniai šaltiniai, tiek archeologija, tiek vėlesni atsitiktiniai radiniai byloja buvus senąją religinę plastiką, tik šioji buvo sunaikinta, o jos vietoj paduoti kitos religijos atvaizdai – tiesiogine prasme stabmeldystė.
Nežinau kas ta plastika, tačiau, Jolanta, aš prašau nurodyti vieną (tik vieną) LIETUVIŠKĄ vaizduojamosios paskirties (ne papuošalą) radinį. Arba bent vieną istorinį šaltinį, kuris liudytų apie kokį nors pagamintą atvaizdą Lietuvoje. Net neprašau, kad būtų matyti jo apeiginis vartojimas. Taigi prašau: BENT VIENĄ atvaizdą arba BENT VIENĄ liudijimą.
Štai vienas: http://www.aruodai.lt/paieska/vaizdas.php?VId=823
Lietuvišką.
Pradžiai paimk Prūsišką: http://test.svs.lt/images/vilnius/daile2009-2/daile2009_2_023.jpg
Pabaigai turbūt irgi bus prūsiškas?
Jonai, man irgi gražu, nors tai dar ne baltai, nors labai arti:)
O man gražu nors Tu ką. O ką gi Tu?
Luotinykai,
plastika pavadinau religinę skulptūrą. O pvz., štai tik keletas: J. Dlugošas, nurodo, kad įvedant krikščionybę, Lietuvoje buvo naikinami dievų paveikslai ir stabai (J. Dlugosz, Opera omnia, XII, Krakow, 1877, p.466, 471-473; XIII, p. 159, 160-161). XIX a. pradžioje Šiaulių aps. nusausinant tvenkinį, rasta 12 auksinių pagoniškų dievukų, kurių kiekvienas buvo skirtingos išvaizdos: vieni su didelėmis nosimis, kiti – su ragais, treti panašūs į žalčius su žmogaus galva, ketvirti moters pavidalo ir t.t.(D. Poška, Raštai, 1959, p. 413). Poška buvo pasiryžęs užstatyti savo dvarą arba pasiskolinti pinigų, kad tuos dievukus nupirkti, bet pavėlavo, nes anksčiau už jį nupirko pirkliai ir sulydė….1860 m. netoli Užvenčio ant Perkunkalnio kalnelio buvo rasta bronzinė dievo stovylėlė, manoma, garbinta kaip Divyčio atvaizdas – iš baimės, kad rastas pagoniškas stabas, nuskandinta ežere (K. Būga, Rinktiniai raštai, I, p. 149). Švininė statulėlė buvo rasta Kaune 1782 m. kunigo namuose, sunaikinta – jos bei kitų panašių radinių aprašus pateikė A. Kirkoras rusų leidinyje 1857 m.(leidinio pavadinimas ilgas ir rusiškas, tad nevarginsiu) ir t.t. Jei dar reikia įrodymų – Rikojoto ąžuolas su trijų dievų atvaizdais Nadruvoje, Vaidevučio vėliava, etc. – tai niekam įtarimų nekeliantys faktai. Tiesą sakant, jei kitose senosiose religijose buvo atvaizdai, kodėl baltai galėjo būti išimtis? (šiuo atveju nederėtų išskirti konkrečiai tik lietuvių)
Kita vertus, tikram tikėjimui Dievo atvaizdo nereikia, tačiau ne visiems ir ne visada to užtenka
Geri pavyzdžiai Jolanta. Taip tikrai vaizduotei ir tikram tikėjimui ir monitoriaus ir klaviatūros nereikia, bet kažkaip be to neapsieiname ar ne?
Keblu, pasirodo, su šaltiniais. Tokių “šaltinių” pilna apie lietuviškus raštus, kuriuos pelės sugraužę. Ir kokių tik statulėlių nesimėtė Lietuvoje naujaisiais laikais. O Grunau pasakojimą apie tą PRŪSIŠKĄ vėliavą negi iš tikrųjų laikai istoriniu šaltiniu šaltiniu?
Taigi, mums lieka vienintelis Dlugošas. Deja, man vienintelis prieinamas Dlugošas yra BRMŠ. Tiesa, aš ten nerandu žodžio “paveikslai”, bet yra “stabai”, ir laimei, Dlugošas tuos “stabus” išvardija:
“Tačiau karalius Vladislovas įsakė barbarų akivaizdoje užgesinti UGNĮ, kurią jie laikė amžina ir kurią sostinėje Vilniuje, šalies širdyje, prižiūrėjo ir rūpestingai malkomis kurstė žynys, jų kalba vadinamas Znicz (nuolankiai dievybę maldaujantiems ir norintiems sužinoti ateitį jis duodavo neva pačios dievybės jam pakuždėtus atsakymus). Karalius liepė išgriauti ŠVENTOVĘ ir AUKURĄ, kur jie atnašaudavo aukas, iškirsti ir nuniokoti GIRIAS bei MIŠKELIUS, jų laikomus neliečiamais, ir, negana to, išžudyti ir išnaikinti GYVATES bei ŽALČIUS, kurie, kiekvienuose namuose buvo laikomi tarsi dievai namų globėjai. Barbarai tik liejo ašaras ir raudojo, žiūrėdami, kaip naikinami, griaunami ir gujami netikrieji dievai bei dievybės, nes murmėti prieš karaliaus valdžią jie neišdrįso. O kai, sunaikinus STABUS (žr. aukščiau) ir atsikračius jų…”
Panašius “stabus” liudija ir kiti tikri istoriniai šaltiniai. Būčiau dėkingas, jei pacituotum, kur Dlugošas mini “paveikslus”. O dėl išimčių, tai antai Tacitas mini germanų gentį, nenaudojančią atvaizdų; kodėl taip “turėtų” būti?
Jonai,
monitorius ir klaviatūra – tarpusavio bendravimo priemonė, bet ne religija:)
Religare – vėl sujungti, vėl surišti…. www tipologiškai ir funkciškai tapatus reikalas. Čia kaip ir religijoje turime reikalą su hardu ir softu. Taip klaviatūra ir LCD – hardas, o ryšiai, idėjos, veikmė – softas. Jolanta susisiek su manimi be klaviatūros ir kitų mygtukų.. nepavyks… tad, kai kam ir skulptūros reikalingos.
Jonai, norint susisiekti dar yra toks aparatas – kojos, o bendravimui -kalba. Juk buvo tokie dar neseni ir šiuo požiūriu tikrai neblogesni laikai, pameni? 🙂
Tau skulptūros kaip klaviatūros mygtukai? keista mintis… O be Dievo atvaizdo neįmanoma su Juo bendrauti? Vis tik manau, kad konkretus įvaizdinimas nebūtinas, bet kitiems gal taip reikia, taigi irgi nieko blogo
Su Dievu irgi galima bendrauti kojomis, bet tik kai kūna išneša jomis į priekį…
tai pats tiesiausias kelias dievopi:) bet mes kalbėjom ne apie tai
Luotinyke,
kritiškas žvilgsnis dar niekam nepakenkė, tačiau ir jis turi ribas:) Negaliu dabar pacituoti to lenkiškojo Dlugošo veikalo, nes neturiu po ranka, tačiau apie stabų naikinimą, kur minimi konkretūs atvaizdai (tiesa, detaliai neaprašomi, nes toks veiksmas buvo traktuojamas kaip patekimas į “velnio”, demono pinkles) nemažai galima rasti jėzuitų ataskaitose ir kitur tuose pačiuose BRMŠ tomuose. Ir kodėl manoma, kad tiek Būga, tiek Poška, tiek Kirkoras apie buvusius radinius romantiško polėkio prieblandoj tik prisvajojo? Juolab Kirkoras, kuriam tokios tautinės “godos” neturėjo būti aktualios? Aišku, keistoka, kad šiandienos archeologai nieko panašaus neranda, tačiau ar viskas jau taip ir iškasinėta? anaiptol…O ką randa ir kur ką padeda juodieji archeologai, sužinoti beviltiška.
Dėl Tacito – anas gi mini, kad aesčiai nešiojo šerno formos pakabukus. Tai irgi išmislas? Taip, buvo ir yra genčių, kurios neturėjo/neturi Dievo atvaizdų ir tai nieko keista.
„Luotinyke, kritiškas žvilgsnis dar niekam nepakenkė, tačiau ir jis turi ribas“
Mūsų ginče tai lemtingas klausimas. Mini tuos paveikslus vienintelis rimtas istorinis šaltinis, ar nemini? Drebi man Opera Omnia su puslapiais, o net nežinia kas ten rašoma. O aš tuosyk pasitikėsiu, kad Dlugošo kas reikalinga sudėta į BRMŠ, kur jokių „paveikslų“. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitus šaltinius (kaip sakai – jėzuitų), nes nemenkai juos esu išvartęs. Drįstu teigti, kad jokie paveikslai ten irgi neminimi. Ir vėl, tačiau, būčiau dėkingas, jeigu nurodytum tokią vietą su „paveikslais“, ir aš būčiau apsirikęs.
„Dėl Tacito – anas gi mini, kad aesčiai nešiojo šerno formos pakabukus. Tai irgi išmislas? Taip, buvo ir yra genčių, kurios neturėjo/neturi Dievo atvaizdų ir tai nieko keista.“
Kam taip toli eiti – yra lietuviškų papuošalų su žalčiais, bet juk met ne apie tai. O kad nieko keista, tai iš aš sakau, net jei prūsai tuo apeiginius atvaizdus ir būtų naudoję, nors ir tai neįrodyta, tai nieko nesako apie mus, lietuvius.
Jėzuitai mini stabus, o konkrečių puslapių tikrai dabar nenurodysiu, nes tai jau darbas, o laiko tam neturiu. Tačiau jei pats sakaisi jėzuitų raštus visomis pusėmis išvartęs, tai Tamstai geriau žinot 🙂 Ašen neteigiu kategoriškai, kad tikrai tikrai buvo/statė, tik mintiju, kad galėjo būti, nes tai irgi nieko keista. Juolab priimant domėn kad ir tai, jog dėl kokių priežasčių vėliausiai krikštytoje Žemaitijoje taip paplito krikščioniška skulptūra? Pvz., Lenkijos mokslininkai liaudies skulptūros (o taip pat ir joms skirtų paminklų) paplitimą nuo XVIII a. sieja ne tik su jėzuitų veikla (tai nuginčyti sunku), bet ir senuoju neužmirštu pagoniškųjų dievybių kultu (X- XI a. Sviatovito atvaizdai ir kt.). Viena vertus, Jėzuitai šventųjų kultą propagavo daugelyje šalių, kita vertus, tik kai kurių iš jų kaimo kultūroje tas kultas itin “suliepsnojo”. Kiek šiame procese yra analogijų ir kiek skirtumų gali atsakyti tik labai išsamus tyrimas, tačiau jam atlikti labai trūksta patikimų duomenų, kurių nebuvimo priežastys, manau, pakanakamai aiškios.
„Jėzuitai mini stabus, o konkrečių puslapių tikrai dabar nenurodysiu, nes tai jau darbas, o laiko tam neturiu. Tačiau jei pats sakaisi jėzuitų raštus visomis pusėmis išvartęs, tai Tamstai geriau žinot 🙂 Ašen neteigiu kategoriškai, kad tikrai tikrai buvo/statė, tik mintiju, kad galėjo būti, nes tai irgi nieko keista. Juolab priimant domėn kad ir tai, jog dėl kokių priežasčių vėliausiai krikštytoje Žemaitijoje taip paplito krikščioniška skulptūra?“
Va čia jau tiksliau, Dlugošas irgi mini stabus, ir net juos išvardija, bet ten nėra paveikslų. „Idolum“ yra apibendrintas pavadinimas „netikriems“, nevertiems garbinimo dalykams. Pretorijus, perpasakodamas apie apeigas Žemaičiuose, irgi mini stabus (idolum), bet paskui matai kas tie stabai yra: kartis, ožkos kailis ir žolių kuokštas.
Vien iš neradimo aš dar nedaryčiau jokių išvadų, sakyčiau, gal buvo, gal ne. Bet kai prie to prisideda gana nuodugnūs šventų dalykų aprašymai (pvz. Prahiškio), tai ten irgi niekas nemato jokių paveikslų, bet pastebi ugnį, aukurus, šventus miškus, žalčius. Tiesa, neaišku, kokiai rūšiai priskirti tą geležinį kūjį, bet tai tikrai ne Dievo atvaizdas, nebent ženklas. Strijkovskis (jeigu jau laikysime šaltiniu – kuo prastesnis už Grunau) irgi nurodo tokį „Perkūno stabą“ – „titnago akmenį didelį, iš kurio kunigai ugnį skeldavo, rankoj laikydami“. Abibendrintai: mano išvada greičiau iš to kas šaltiniuose yra, o ne ko nėra. O vėliau kas tik nori paplito – ir polkos su valsais – ir kodėl?
Beje, Luotinykai, prisiminiau dar vieną faktą – Trakų Galvės ežere buvo rastos berots 2 akmeninės galvos, saugomos Trakuose. Manoma, kad ir pats ežero pavadinimas kilęs nuo “galva”. Tik nesuprantama, kodėl apie tai nerašoma (ar nežinau?), tik rodė trumpą siužetą per LTV (iš čia ir informacija, nes pati jų nečiupinėjau).
Parašyk alkui – Jolanta – bus siansacija (lietuviškai – šiansakija – šiandienos sakija arba – šiensacija (šien-sakija)- jei žinia nepatikima 🙂
Mielai, tačiau žinios labai vėjų išmėtytos (čia ašen apie Galvės galvas), o tai ką galiu argi įdomu?
Kaži ar jos vertos didesnio dėmesio dailės, ar juolab apeiginiu požiūriu: http://www.museums.lt/Zurnalas/2004%271/balcytienes.htm Nebent kas nepatingėtų jų pagaminimo laiką nustatyti (o gal nustatė), nes pasirodys dar iš kokio XIXa. vaikiški bandymai. Ta galva ir yra berods visas „kūrinys“, o ne jo dalis. Akmuo iš šonų neapdorotas, paliktas kaip buvo, tik nosis burna ir akys paryškinti. Bet gal žinovai tiksliau pasakytų.
Labai įdomu ir labai labai reikia. Juk turi Galių.
O, nepatingėjai pasiknisti, dėkui! Kad tik galva gal nieko keisto – gal buvo tvirtinama ar guldyta/statyta? (kaip galimos analogijos -gyvūnų kaukolės).
Tikrai gaila, kad nėra tyrinėjimų (ar vis tik yra, bet nežinom?), gal būtų bent kiek ir šviesiau…
Dailės požiūriu tokių apibendrintų dievybių atvaizdų rasta ir Vakarų slavų žemėse, ir pas keltus, jau nekalbant apie Baltijos regiono neolito laikų stilizuotus žmogaus atvaizdus, nes buvo svarbu ne konkretūs bruožai, o idėja (tai akivaizdžiai matyti ir Šventosios stulpe, ir akmeninėse bobose, kurių ne tik Prūsijoje rasta)
Apibendrinta – nereiškia netašyta ar negrabu. Mes daugmaž galime įsivaizduoti, kokių meistrų būta mūsų kraštuose kad ir iš papuošalų. Tokios išdailos daiktas galėtų balaži iš kokių laikų, ar visai nesenas, bet nerimtas bandymas. Bet galima būtų kalbėti, jeigu būtų nustatytas laikas.
Beje, dėl metalo ir akmens meistrų “lygio” – kad tai skirtingi dalykai akivaizdžiai galima matyti Airijos keltų mene: kaip metalo meistrai jie žinomi nuo seniausių laikų ir šis bruožas atsiskleidžia tiek metalo dirbinių, tiek akmens paminklų ornamentikoje, tačiau žmonių ir gyvūnų figūros vaizduojamos apibendrintai, lakoniškai (vienas iš chrestomatinių pvz.- Gundestrupo katilas). Taigi, juvelyrikos ir akmens “stabo” stilistikos skirtumai nėra tuometinio meistriškumo lygio rodmuo, tai visai kiti dalykai
Apibendrinimas, lakoniškumas ir simboliškumas meistriškumo “lygio” nerodo. Arba mes ne ten ieškome meistriškumo.
Jonai, taigi apie tai ir porinu:) gaila, kad čion negalima abrozdėlių įdėt, būtų aiškiau apie ką diskutuojam..
O, visiems kalbėtojams spalvotus ženkliukus davei, dėkui!
Kokių abrozdelių. Ką turi omenyje?
Na, kai kalbam apie konkrečius dalykus, būtų galima įkelti paveikslėlius, ne tik internetines nuorodas.
Ateik į alkas.lt talkininkus – viusomeninę redkolegiją ir kilok čia viską, kad tauta matytų. Reikia mums daugiau talkos, kad bernardinus.lt pasivytumėme.
“Apibendrinta – nereiškia netašyta ar negrabu”. Tik iš dalies sutinku, nes neretai apibendrinimas turi negrabumo, kurį mes šiandien priskiriame mėgėjų, ligonių, etc., kitaip dar vadinama “naiviajam” menui. Beje, tokio formos negrabumo apstu ir XIX a., ir šiuolaikinėje lenkų liaudies skulptūroje (jo yra ir lietuvių šventųjų skulptūrose), tačiau to nesiejame su XX a. technologijomis – paskirtis ir idėja kita nei nurodytos juvelyrikos. Beje, man tas negrabumas kaip tik gražus, nes nuoširdus
Jolanta, tai parašysi apie galvas? Noriu konkrečiai sutarti.
Taigi sakau raidėmis – nieko konkretaus nežinau, mano ariamos kiek kitos vagos… Apie Trakų galvas gal ką aiškesnio archeologai galėtų paporint? Tikrai būtų naudingiau, pakalbink
Gaila, teks pačiam kažką suklijuoti jei archeologų neatkapstysiu iš kultūrinių sluoksnių.
Galima būtų pradėti nuo šio straipsnio (pats jo neskaičiau):
Budvydas U. Galvės ežero akmeninės galvos: Trakų žemė. – 2008, Nr. 1.
Na, o mano nuomone, vargu ką iš to išpešim. Bandymas, mano kuklia nuomone, prastuoliškas, nei apie kokią meistrystę ar išbaigtumą (kaip anų bobų) nėra ką kalbėti. „Abibendrinta“, švelniai tariant, čia yra todėl, kad tik taip išėjo.
Jūs ieškote Deivių atvaizdų. Tai reikškia, kad arba nesuvokiate kas yra Deivės, arba manote Jos buvo tik praeityje, arba duodate suprasti, kad Deivės yra tik ‘menininko’ vaizduotės vaisius…………
Luotnykui ir, žinoma, visiems besidomintiems: Liaudies kultūroje Nr.5 2010m. yra Aleksandro Stabrausko poleminis straipsnis apie akmeninę antropomorfinę figūrėlę, atrastą Žagarėje 1989 m. Be to, visi neblogai žinome gintarines žmogaus formos(o tai atskiru atveju ir Dievo)figūrėles, aprašytas daugelio Lietuvos archeologų, apie jas užsimena ir minimo straipsnio autoriu.
Nemanau, kad atvaizdo ieškojimas yra Dievo, Deivės nesuvokimas. Neįmanoma būtų ginčytis, kad dvasios perkėlimas į medžiagą, jos suvokimas per formą, yra tam tikras suvokimo apribojimas. Bet kartu taip sukuriama galimybė tai Dvasiai, Galiai, Dievui gana konkrečiai veikti žmogaus mintį. Manau Inija Trinkūnienė tą ir sako: “Šiuolaikiniame pasaulyje žmonės turi turėti ką nors apčiuopiamo, ką gali pamatyti, paliesti, paglostyti. Kaip savo kūdikį. Reikalingos Deivės ir jų atvaizdai.”
Manau, kad daugeliui žmonių reikalingi konkretūs simboliai, kad, matydami juos, dažniau prisimintų esmę.
Aš irgi taip manau, Dalia.
http://img266.imageshack.us/img266/1189/akmuo.jpg
Sunku čia ką ir pasakyti: „Savo išvadas pateikė ir archeologė, habilituota daktarė Rimutė Rimantienė: „Tai rieduliukas, kokių Lietuvoje neaptinkama ir dirbinių iš jų nerandama. Jis galėjo būti atsivežtas iš Pietų.“ Savo išvaizda ir dydžiu nelabai ne itin tinkąs apeigiam, viešam vartojimui.
Žinau, aišku, tuos Lietuvos plote rastus dirbinius, bet jie labai seni ir jų jokių būdu negalima vadinti lietuviškai, o kaži dar ar baltiškais. Juo labiau būtų keista, jei visi naujesni, tarkime kokio IX-XIII a. būtų dingę be pėdsako.
Teiginiai apie šiuolaikinį pasaulį atrodo nelabai rimtai. Viena gaji padermė, plūste tą šiuolaikinį pasaulį užplūdusi, kaip tik nevartoja jokių dievų atvaizdų.
Luotinykai,
taip, gintarinės žmonių figūrėlės, kaip ir Šventosios antropomorfinis stulpas priklauso neolitui, tagi, dar ne baltams. Tačiau ar nekeista, kad visi iki šiol rasti radiniai, kaip šis bei Kaune Perkūno name rasta, manoma, Perkūno statulėlė (kai kurių žinovų nuomone – žvakidė), archeologų nuomone yra atvežtiniai? Įdomi situacija: XX a. pradžios duomenis apie rastas ir sunaikintas skulptūrėles traktuojame kaip romantikų išmislus, o atrandami ar piešiniuose užfiksuoti pavyzdžiai “nurašomi” kaip importas.
Kirba mintis, kad jei rastume ką nors panašaus į Sviatovito akmeninį stulpą irgi būtų priskirta Rytams ar Pietums? Kita vertus, nereikia pamiršti kokia buvo Lietuvos teritorija IX-XIII a., todėl dabartinių kaimynų žemėse rasti pavyzdžiai taip pat turėtų ne mažiau rūpėti.
„Tačiau ar nekeista, kad visi iki šiol rasti radiniai, kaip šis bei Kaune Perkūno name rasta, manoma, Perkūno statulėlė (kai kurių žinovų nuomone – žvakidė), archeologų nuomone yra atvežtiniai?“
Man neatrodo keista, kadangi turiu neblogą vaizdą iš istorinių šaltinių, koks tų šventų dalykų įdaiktinimas buvo. Jei negana viduramžių šaltinių, tai yra nemažai vėlyvesnių aprašymų, kai dar buvo žmonėse gyvas senasis tikėjimas. Antai įprasta namie buvo kokiam šventam kampe turėti tam tikrą puodą su žeme, kur galėjo ir žalčiai laikytis. Bet koks atvaizdas tų jėzuitų (ar kitų) tikrai būtų buvęs pastebėtas ir būtų pasidžiaugta jo sunaikinimu.
Luotininkai, atvaizdų tradicija ne tik, kad žinoma iš istorinės tradicijos, prabylančios apie oficialiąją lietuvių religiją: ant Pajautos, Kukovaičio ir kitų “Palemonidų” kapų buvo statomi mediniai stulpai, kurie gyvojoje tradicijoje žinomi kaip stogastulpiai, koplytstulpiai, krikštai ar kryžiai. Menotyrininkai yra jau seniai iškapstę šią temą. Yra žinoma augybė statulėlių, kurių nepavyko identifikuoti kaip žinomų šventųjų, jie paprastai būdavo kanoniniai: išvada – liaudies memorialiniai paminklai išsivystę iš pagoniškosios plastikos, statyti ant kapų buvo su mirusiųjų atvaizdais, protėviais. Prie jų buvo atliekamos apeigos. Strijkovskis pvz. mini titnaginį Perkūno stabą, skėlusį kibirkštis ir tt…
Kitavertus 21 a. beviltiška kalbėti pie tokį islamišką tradicionalizmą pagrįstą abejotinom mokslinm interpretacijom, tokia religija kuri tiko feodalinei valstybei – jokiu būdu netiks šiuolaikinei visuomenei, dėl to iš principo mes turime iš savo tradicijos atsirinkti tai kas gyva, aktualu ir progresyvu. Dievų avaizdų neturėjimas yra nesusipratimas ir gėda pagoniškame pasaulyje, pnš. kaip krikščionys kurie stengėsi suniokoti antikos kultūros pavelda ir meną.
Kalba apie atvaizdus. „Didžiulis akmuo“ – ne atvaizdas, koplytstulpis – ne atvaizdas, kūjis – ne atvaizdas, apskritai, „stabas“ – ne atvaizdas, dar apskričiau, ŽENKLAS – ne atvaizdas.
Apie Pajautos ir Kukavaičio „stabus“. Tai yra dalis pasakojimo apie Švenataragį. Argumentas niekam tikęs, nes kaip tik prieš atvaizdų mėgėjus. Sakmė, nors jokiu būdu nėra istorinis šaltinis, „mena“ tokių atvaizdų, tiksliau žmonių sudievinimo tokiais atvaizdais galimybę, tačiau matome, kad nei Šventaragis, nei Skirmantas jokių stabų nebestato. Pasakojimo, t.y. Šventaragio požiūriu, tokių stabų ir nebereikia statyti.
Apie koplytstulpių išsivystymą iš atvaizdų su nosimi ir ausimis prašyčiau nuorodos.
„Kitavertus 21 a. beviltiška kalbėti pie tokį islamišką tradicionalizmą pagrįstą abejotinom mokslinm interpretacijom, tokia religija kuri tiko feodalinei valstybei – jokiu būdu netiks šiuolaikinei visuomenei, dėl to iš principo mes turime iš savo tradicijos atsirinkti tai kas gyva, aktualu ir progresyvu. Dievų avaizdų neturėjimas yra nesusipratimas ir gėda pagoniškame pasaulyje, pnš. kaip krikščionys kurie stengėsi suniokoti antikos kultūros pavelda ir meną.“
Į tai labai lengva atsakyti: dievų atvaizdų neturėjimas nėra nei nesusipratimas, nei gėda, ir nieko bendra neturi su tuo kaip krikščionys stengėsi suniokoti antikos paveldą. Atvaizdai nėra nei aktualu, nei progresyvu, nei tai, ką galima būtų atsirinkti (nes nėra) iš lietuviškos tradicijos.
“Savo išvaizda ir dydžiu nelabai ne itin tinkąs apeigiam, viešam vartojimui”.
Luotinykai, ar tas kunigas, kuris laiko mišias (viešas procesas), ką jis turi rankose, turi būti didelių gabaritų ar dar koks ten?
“Tačiau ar nekeista, kad visi iki šiol rasti radiniai, kaip šis bei Kaune Perkūno name rasta, manoma, Perkūno statulėlė (kai kurių žinovų nuomone – žvakidė), archeologų nuomone yra atvežtiniai?”
Jolanta, R. Rimantienė šiuo atveju omeny turėjo tik medžiagą, akmenį, o ne skulptūrėlę…