www.alkas.lt
Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba lapkričio 3 d. kreipėsi į prezidentę D. Grybauskaitę, Seimo pirmininkę I. Degutienę ir premjerą A. Kubilių. Pareiškime “Dėl bandymų užtvenkti upes” sąjūdininkai atkreipia dėmesį į pavojų, kurį Lietuvos gamtai ir kultūros paveldui kelia verslo ir finansų magnatų siekiai didinti hidroelektrinėse gaminamos elektros energijos kiekį.
Pareiškime sakoma: “Lietuvos kai kurie verslo ir finansų magnatai, politikai ir valstybės tarnautojai veržiasi statyti hidroelektrines. Siekiama iki 2020 metų hidroelektrinių suminę įrengtąją galią padidinti iki 250 MW, t.y. padvigubinti lyginant su dabartiniais hidroelektrinių (įskaitant Kauno HE) pajėgumais ir tokią nuostatą įteisinti rengiamame Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, pagal kurį numatoma pasiekti, kad elektra iš atsinaujinančių šaltinių iki 2020 metų sudarytų nemažiau 20 proc.
Mokslininkai, gamtos mylėtojai, kraštovaizdžio ir istorijos saugotojai daug kartų raštais ir žodžiais bandė aiškinti, kad įrengti papildomai 125 MW galių praktiškai neįmanoma netvenkiant didžiųjų Lietuvos upių Nemuno ir Neries. Jeigu bandytume šiuos hidroenergetikos plėtros planus realizuoti plėtodami mažųjų hidroelektrinių tinklą, tai reikštų, kad turėtume be esamų 83 mažųjų hidroelektrinių įrengti dar apie 400 naujų. Tai reikštų, kad reiktų pastatyti kelis šimtus naujų užtvankų, užtvindyti virš 20 tūkstančių ha (virš 200 kv. km!) išskirtine biologine įvairove ir kultūrine verte pasižyminčių upių slėnių ir galutinai užblokuoti dar likusius žuvų migracijos kelius.
Tiek vieno, tiek kito varianto neįmanoma realizuoti nepažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo, Vandens įstatymo, Europos Sąjungos Bendrosios vandens politikos direktyvos ir Lietuvos tarptautinių įsipareigojimų dėl migruojančių gyvūnų apsaugos.
Padvigubinus hidroelektrinių įrengtąją galią ir papildomai įrengus 125 MW suminės galios hidroturbinų, gaunamas papildomos elektros kiekis sudarytų tik tris procentus Lietuvos poreikių. Kadangi elektros pavidalu mes sunaudojame apie 16 proc. energijos, tas reiškia, kad sunaikinus beveik visas dar likusias natūralias upes ar jų ruožus mūsų energetinė nepriklausomybė padidėtų tik 0,6 procento!
Primename, kad 2004 03 30 metais LR Seimas priėmė LR Vandens įstatymo pataisas, draudžiančias statyti užtvankas ant Nemuno ir kitų ekologiniu bei kultūriniu požiūriais vertingų upių.
Atkreipiame dėmesį, kad vykdant totalinę melioraciją ant Lietuvos upių jau pastatyta beveik 1200 užtvankų, kad ekologiniu požiūriu prarastų upių baseinai jau dabar sudaro per 80 procentų Lietuvos teritorijos.
Yra daug šiuolaikiškesnių ir žymiai mažesnį neigiamą poveikį gamtai darančių atsinaujinančių energijos šaltinių. Pavyzdžiui, viena šiuolaikiška 5,5MW vėjo jėgainė jūroje gali išgelbėti nuo užtvindymo ir sunaikinimo apie 1200 ha upių slėnių bei žemės ūkio naudmenų. 125 MW elektros energijos pagaminimui reikėtų apie 20 tokių jėgainių, kurios išgelbėtų apie 20 tūkst. ha upių slėnių bei žemės ūkio naudmenų.
Balandžio pabaigoje LR Seime vykusiame seminare „Lietuvos proveržis saulės energetikos srityje“ dalyvavę mokslininkai, politikai ir verslininkai vieningai sutarė, kad būtina plėtoti saulės energetikos sektorių šalyje. Anot jų, Lietuva galėtų ne tik pati apsirūpinti energija, bet ir užsidirbti eksportuodama ją į užsienio šalis. Lietuvos bendrovė „Baltic Solar Energy“ jau 2011 m. pradžioje planuoja pradėti plataus spektro saulės modulių gamybą. Apie 95 procentus produkcijos tiekimui jau sudarytos ir pasirašytos sutartys su JAV Kalifornijos valstija, Vokietija ir Ispanija.
Atkreipiame dėmesį, kad Vyriausybės patvirtintoje Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje, atsinaujinančiai elektros energijai yra suformuluotas net didesnis uždavinys (21 proc.), tačiau pagal atliktus specialistų skaičiavimus jį planuojama pasiekti bendrąją hidroelektrinių įrengtąją galią iki 2020 metų padidinus ne iki 250 MW, o tik iki 141 MW. Tokį augimą galima užtikrinti nestatant naujų užtvankų, o tik modernizavus esamas hidroturbinas ir įrengus naujas modernias hidroturbinas ant esamų užtvankų.
Masinis upių užtvenkimas valstybės požiūriu visai nereikalingas norint įgyvendinti nacionalinius atsinaujinančios energetikos plėtros planus, tačiau upių užtvenkimas taps ekologine katastrofa ir amžiams sunaikins Lietuvos gamtą, kraštovaizdį, istorijos paminklus. Ateities kartos mums už tai neatleis.
Prašome padėti išsaugoti Lietuvos gamtą, kraštovaizdį, istorijos paminklus ir neleisti statyti naujų hidroelektrinių, o energetikos plėtrą orientuoti į naujausių elektros energijos gamybos technologijų įsisavinimą.”