Šeštadienis, 5 liepos, 2025
  • Saulės arkliukai
    • Diskusijos
    • Gyvoji tradicija
    • Etninės kultūros paveldas
    • Kultūros teorijų labirintai
    • Iš mokslo tyrimų
    • Ugdytojai ir ugdytiniai
    • Profesijos
    • Subkultūros
    • Kitos kultūros
    • Kūryba
    • Mes skaitome knygas
    • Margos pievos: renginiai
    • Keliauk lėtai: tėvynės pažinimas
    • Praktiniai patarimai
    • Iš mados istorijos
    • Mados tinklarastininkas
    • Fotogalerijos
    • Redakcija
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
Alkas.lt
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai
No Result
View All Result
Alkas.lt
No Result
View All Result
Pradžia Kultūra

M. Nargėlaitė. Apie Ugnies reikšmę atgimimui

Miglė Nargėlaitė, www.alkas.lt
2010-10-15 22:11:43
6
Aukojimas
Aukojimas

Mūsų protėviai niekada netikėjo mirtimi. Gyvenimą jie suvokė kaip amžinai ratu besikartojantį gimimo – mirties ciklą, kuris mirtį padarydavo nerealia, neegzistuojančia. Mirtis tebuvo iliuzija, akimirkai nutraukianti realų gyvenimą. O pats gyvenimas buvo amžinas.

Šį įvaizdį protėviai išreiškė svarbiausiuoju simboliu – svastika. Svastika – tai ratu besisukantis kryžius užlenktais galais. Patį simbolį paaiškinti nėra taip jau sunku. Svastika, šiaip jau reiškianti Ugnį, iš tiesų susideda iš kelių simbolių, susijungusių į vieną.

Pirmiausia tai kryžius sudarytas iš keturių vienodo ilgio galų. Kryžius vienodais galais vadinamas taikiuoju kryžiumi, nes ant jo neįmanoma prikalti žmogaus. Kiekvienas kryžiaus galas apeliuoja į keturias pasaulio puses. Kiekviena tų pasaulio pusių yra tarsi nuoroda į visus kitus pasaulyje vykstančius procesus, kurie taip pat kartojasi ratu. Šiaurė – tai kartu ir žiemos simbolis, rytai – pavasario, pietūs – vasaros, o vakarai – rudens. Lygiai taip pat kiekvienai šių pusių galima priskirti ir kitus periodiškai besikartojančius virsmus: nakties, ryto, dienos ir vakaro; mirties, gimimo, brandos ir senatvės ir pan. Kiekvienas iš šių virsmų priskiriamas kiekvienam taikiojo kryžiaus galui.

Taikusis kryžius pavirto svastika, nes reikėjo parodyti, jog visi šie virsmai periodiškai kartojasi, t.y. sukasi ratu. Todėl kiekvienas iš galų užlinko į tą pačią pusę, pavirsdamas svastika – Ugnies, Saulės simboliu.

Svastika žymi amžiną gyvenimą, nuolatinį atgimimą. Kartais svastika sudaryta iš žalčių. Žaltys, kaip požemių dievybės, atgimimo simbolis, tik pabrėžia šią svastikos reikšmę – amžinai besikartojantį gyvenimą. Tačiau nereikia pamiršti, kas svastika taip pat žymi ir Ugnį. Kodėl?

Atsakyti į šį klausimą nėra taip jau sudėtinga. Ugniai buvo skiriama ypatinga pagarba. Ji buvo visos bendruomenės stiprybės simbolis. Buvo manoma, kad užgesus Amžinajai Ugniai visą tautą ištiks nelaimės. Ugnis buvo lyg tautos širdis, neleidžianti užgesti jos gyvybei. Būtent Ugnis laiduodavo amžiną atgimimų ciklą, grįžimą į gyvenimą. Ugnies užgesinimas būtent ir reiškė tą tikrąją mirtį, kai po mirties nebeįmanoma atgimti, nes būtent Ugnis buvo tas faktorius, leidžiantis sielai įsikūnyti iš naujo.

Misionieriai rašė, jog lietuviai buvo bebaimiai kovose, lyg visai nebijotų mirties, ir ypač aršiai gynė šventyklas, kuriose rusėjo Amžina Ugnis.

Tokį elgesį labai paprasta paaiškinti. Lietuviai be baimės puldavo į kovą, nes žinojo, kad net jei mirtų, atgimtų. Jie jautėsi nemirtingi. Tačiau Ugnį gynė ypač aršiai, nes suvokė, jog tik nuo jos priklauso, ar atgimti bus įmanoma. Visa tai išreikšta vienu vieninteliu simboliu – svastika. Po svastikos ženklu žmonėms buvo garantuojamas nemirtingumas.

Belieka atsakyti į vieną klausimą – kodėl būtent Ugnis garantuoja tą nemirtingumą, atgimimą? Norint atsakyti į šį klausimą pirmiausia reikia išsiaiškinti, kaip senovės žmonės suvokė pačią Ugnies stichiją.

Pirmykštėje bendruomenėje, kur Ugnis garantavo išlikimą, šilumą ir maistą, susiformavo požiūris, jog Ugnis yra Žemės Motinos išraiška. Būtent toks požiūris į Ugnį išliko ir vėlesniais amžiais. Ugnis – tai Žemės Motinos širdis, palaikanti savo vaikų gyvybę. Nežinia iš kur senovės žmonės tai sužinojo, tačiau šiuolaikinis mokslas įrodė, kad jie buvo teisūs. Žemė, pasak astronomų, susiformavo nuo Saulės atskilus tam tikroms dulkėms, kurios vėliau dėl trinties jėgos susijungė į rutulį. Taigi Žemė iš tiesų yra Saulės duktė, kaip pasakoja mitai. Žemės branduolys karštas lyg  Saulė. Tai iš motinos Saulės paveldėta Žemės širdis. Ši širdis, palaikanti Žemės Motinos gyvybę, kartu palaiko ir visų Žemės gyventojų gyvybes, taigi ir žmonių bendruomenės, visos tautos gyvybę.

Šeimos židinio Ugnis palaikė tos šeimos ir giminės gyvybę. Ji užtikrindavo, kad šeimoje būtų darna ir ramybė, todėl buvo ypač gerbiama ir puoselėjama. Šios Ugnies įžiebimą lietuviai laikė labai svarbiu, ypatingu. Ugnies įžiebimo metu šeimoje viešpataudavo susikaupimas. Ryte, kai šeimininkė įpūsdavo Ugnį, jai buvo teikiama ypatinga pagarba. Buvo tariamos įvairios maldos, Ugnis buvo maitinama. Šeimos židinys buvo viso šeimyninio gyvenimo centras, apie kurį sukdavosi visos šeimos apeigos. Tai lyg nuosava šeimos saulė, aplink kurią skriedavo visas žmonių gyvenimas. Ugnyje, buvo tikima, gyvena ir protėvių vėlės, kas dar kartą pabrėžia, jog visas pomirtinis pasaulis ir atgimimas taip pat sukasi aplink Amžinąją Ugnį.

Vaidilutės, kurios saugodavo Amžinąją Ugnį, iš tiesų taip pat, kaip ir bet kuri namų šeimininkė, saugodavo šeimos židinį. Tik ta šeima jau susidarydavo ne iš tos konkrečios giminės narių, bet iš visos tautos. Aukuruose ir šventovėse liepsnojanti Ugnis – tai didelės dieviškosios šeimos židinio liepsna, kurios galva buvo dievas Perkūnas. P Dundulienė knygoje „Ugnis senovės lietuvių pasaulėjautoje“ rašo: „Svastika daugiausia reiškė pagonių žaibo dievo galybę ir žmonių atsidavimą jo globai“. Šioje dieviškoje šeimoje, kurios galva yra Perkūnas, apvaisinęs Žemę Motiną, iš kurios įsčių ir gimė visa gyvybė, žmonės ir visa tauta yra Perkūno vaikai, atsiduodantys jo globai per Ugnį.

Senovės germanų šventikės, saugojusios Ugnį kaip ir lietuvių vaidilutės, buvo suvokiamos kaip žaibo dievo Donaro žmonos. Jų įšventinimas buvo labai panašus į vestuvių apeigas. Buvo tikima, kad šventikė išteka už Donaro, o į jos kūną įsilieja deivės Žemės siela. Senovės tikėjimams būdavo ypač būdingas dievų įsikūnijimas į šventikus. Būtent todėl, kad jau yra ištekėjusios už dievo Donaro, šventikės turėdavo saugoti savo skaistybę ir prižiūrėti Amžinąją Ugnį – visos tautos šeimos židinį, nuo kurio priklausė visos tautos gyvybė ir gerovė. Galima daryti išvadą, kad skaisčios lietuvių vaidilutės taip pat buvo tautos šeimos židinio globėjos, Žemės Motinos įsikūnijimas ir Perkūno žmonos.

Kad visa tauta buvo laikoma didele šeima įrodo dar ir lietuvių liaudies dainos, kuriose mergelės vadinamos seserimis, o berneliai – broleliais. Netgi galima numanyti, kad būtent iš čia krikščionys pasisavino vienos didelės žmonijos šeimos idėją, kaip ir daugelį kitų pagonių tikėjimų bei švenčių, pritaikydami jas savo tikėjimui.

Ugnis, buvo manoma, turi apvalymo, atnaujinimo galią. Būtent todėl mirusieji buvo deginami. Mirtis trumpam nutraukia gyvenimą tam, kad žmogus apsivalytų Ugnyje ir, jos padedamas, vėl atgimtų. Kadangi Ugnis buvo suvokiama kaip Žemės Motinos širdis, būtent į tą mylinčios Motinos širdį buvo pasiunčiami mirusieji, kad ten apsivalytų ir vėl grįžtų į gyvenimą jau geresni, teisingesni žmonės.

Ugnyje taip pat buvo deginami nusikaltėliai, kad apsivalytų ir grįžtų į gyvenimą geresni. Apie tai žinių pateikia Erazmas Stela, Lukas Davidas, Simonas Grunau ir Matas Pretorijus. Jie rašė apie XVI a. Karaliaus Vaidevučio ir jo brolio, žynio Brutenio, įstatymus, kuriuose buvo numatytos ir bausmės Ugnimi. Buvo numatyta Ugnies bausmė visiems priešams, taip pat nepaklusniems savo bendruomenės nariams. Ugnimi turėjo būti naikinami visi kaimynai, kurie šmeižė ir niekino Lietuvą.  Ši Ugnies bausmė iš tiesų yra tarsi paslauga visokio plauko blogiečiams ir nusikaltėliams, nes šventa Ugnis turėjo galios apvalyti sielą. Svarbiausios senovės pagonio vertybės buvo gerumas, Darna, dora, bičiulystė, pagarba gamtai. Šių savybių neturintieji buvo laikomi nedorais, užterštos sielos žmonėmis, kuriems apsivalyti ir grįžti į doros kelią gali padėti tik apsivalymas Ugnimi ir atgimimas iš naujo. Mirtis anaiptol nebuvo suvokiama kaip didžiausia bausmė.

Padėjusi apsivalyti Ugnis būtinai padėdavo ir atgimti iš naujo, grįžti į gyvenimą. Tai įrodo mitinio paukščio Fenikso įvaizdis. Maždaug kas trisdešimt metų paukštis Feniksas, egiptiečių vadinamas Bennu, būdavo paaukojamas ant laužo, kurį pats ir sukraudavo iš sausų šakų. Visiškai sudegęs, po trijų dienų paukštis prisikeldavo iš pelenų atjaunėjęs. Taigi senas, ligotas paukštis susidegindavo tam, kad vėl atgimtų jaunas ir sveikas. Vaidevučio ir Brutenio įstatymuose taip pat buvo leidžiama pasielgti ir žmogui. Įstatymas leido ligotam žmogui susideginti, kad neužkrautų savęs šeimos nariams. Tačiau tai nebuvo suvokiama kaip nusižudymas. Susideginimas – tai apsivalymas nuo ligos ir senatvės, atjaunėjimas. Juk, kol liepsnoja Amžinoji Ugnis, žmonės yra nemirtingi lyg dievai. Galų gale juk jie yra dievų palikuonys – Perkūno ir Žemynos sąjungos vaikai.

Šitaip atsinaujindavo ne tik paukštis Feniksas, bet ir kai kurie dievai. Pavyzdžiui, egiptiečių dievas Ozyris savo priešininko buvo sukapotas į mažus gabalėlius. Jo žmona Izidė surinko jo kūno dalis ir sukrovė į vieną vietą. Po kiek laiko Ozyris prisikėlė naujam gyvenimui. Šis pavyzdys nurodo, jog dievams taip pat reikėdavo atsinaujinti, jie, kaip ir Feniksas, mirdavo ir vėl atgimdavo. Graikų mituose pasakojama apie Persefonę, kuri nužengė į Hado karalystę, t.y. mirė, bet kiekvieną pavasarį sugrįžta į žemę prikelti gamtos, taigi atgimsta kartu su gamta pavasarį, ir vėl miršta, nusinešdama į požemio karalystę šilumą bei žemės gyvybingumą.

Lietuvoje buvo tikima, jog mirusieji namus ir artimuosius lankydavo iki pat Vėlinių, o po to, kai papuotaudavo kartu su šeima prie Vėlinių vakarienės, jau nebegrįždavo. Nebegrįždavo todėl, kad iškeliaudavo ruoštis naujam atgimimui. To laikotarpio iki Vėlinių, kai mirusiojo vėlės dar būdavo arti artimųjų, reikėdavo būtent artimiesiems, kad apsiprastų su mintimi, jog jiems brangus žmogus palieka juos ir ruošiasi naujam gyvenimui. Šis laikas, kad ir kiek jo būtų likę iki Vėlinių, būdavo skirtas adaptacijai, susitaikymui ir atsisveikinimui. Artimieji dar palikdavo savo brangiausiam žmogui lėkštę prie vakarienės stalo, dar pakviesdavo jo vėlę kartu pabūti, pabendrauti, tačiau po Vėlinių puotos, paskutinės atsisveikinimo vakarienės, Vėlė išeidavo į naują gyvenimą, grįždavo į Žemės Motinos įsčias, kad vėl atgimtų.

Po žiemos, mirties laiko, kai Vėlės ramiai ilsėdavosi ir apsivalydavo, ateidavo pavasaris – atgimimo laikas, kai per Jorės šventę Perkūnas vėl apvaisindavo Žemę Motiną ir gimdavo nauja gyvybė. Ši šventė būdavo ypač mėgstama, nes dabar žmonės švęsdavo savo artimųjų grįžimą į gyvenimą – atgimimą, švęsdavo mirties nebuvimą. Šios šventės metu buvo  ypatingai gerbiama Ugnis, kuri ir padeda apsivaliusiai sielai vėl išvysti šį pasaulį. Žmonės atgimdavo per Ugnį taip, kaip paukštis Feniksas.

Taigi Svastika – Ugnies ženklas – įkūnija savyje amžino gyvenimo, besikartojančių pasaulio ciklų prasmę. Ji ne tik nurodo žmogaus atsidavimą dievui Perkūnui, bet kartu reiškia, kad savo širdyje jis saugo tautos dvasią, Amžiną Ugnį, reiškiančią jo meilę tautai ir tikėjimą amžinu žmogaus nemirtingumu. Nors šiais laikais jau nebegalime saugoti Amžinos Ugnies aukuruose, galime ją svastikos pavidalu saugoti savo širdyse kaip atsidavimą ir meilę savo tautai bei tikėjimą Perkūno galybe.

Spausdinti 🖨

Nėra susijusių.

Siūlomi vaizdo įrašai:

ALKO TURINYS

Pastabos 6

  1. Arvydas says:
    15 metų ago

    Vis dėlto nemirtingumą, atstoja kita nemirtingumo apraiška – amžinumas.Baltramiejus Anglas apie 1190 – 1250 veikale Apie daiktų savybes, sudarytame maždaug 1240m.aprašydamas Livonijoje kaip ir visose baltų žemėse vyravusį mirusiųjų deginimo paprotį teigė, kad per deginimo ritualą , tikėtasi patekti į kitą pasaulį…..pateks į džiaugsmo ir amžino gyvenimo tėvyne. Liudijimas taiko tiesiai į įdėjos centrą – dievai yra amžinybės ir nemirtingumo tiekėjai, jų pasaulis amžinas, ir žmogus ar tarkime, netgi daiktas gali įgauti amžinumo ir nemirtingumo kokybę.Dievų pasaulis lietuviams buvo ne tik gerovės, globos , saugos, bet amžinojo gyvenimo šaltinis. Nemirtingumas / asmeninis / buvo garantuojamas dievų amžinybe. Mirtiesritualai privalėjo būti atlikti, tačiau ir jie patys vieni atpalaiduodavo žmogaus sielą. Paskui mirusysis dar turėdavo įveikti kliūtį – kopti į aukštą kalną, link dievų pasaukio, šilumos, pavasario, amžinybės šaltinio, kur žiemoja paukščiai,ir kur gyvena dangaus dievai.
    Sakmės ir pasakos pasitelkia turimas išraiškos priemones.Tačiau “amžinybė ” lietuvių religijoje – buvo suvokiama kaip dievų buvimo būdas, prie kurio žmogus galėjo priartėti ir jame dalyvauti /žemėje – regėdamas amžinąją ugnį, aukodamas ir budamas dievų akivaizdajo, o teisingai ir darnoje su dievais nugyvenęs savo gyvenimą, galėjo tikėtis amžinojo/
    Pavyzdžiui , apie senuosius lietuvius 1582 m. Motiejus Strijkovskis liudija : ” Ten lietuvių kunigai pagonių papročiu savo dievams aukas už mirusiųjų kunigaikščių vėles atnašavo / nes tvirtai tikėjo ir sielos nemirtingumą, ir paskutinį teismą, ir priskėlimą iš numirusiųjų /, ir amžinoji ugnis be paliovės dieną naktį kūrenosi. Čia M. Strijkovskis gal ir pats nenuvokia, kad jo apibūdinime asmeninis nemirtingumas siejamas būtent su amžinąja ugnimi;bet tai ir suprantama, juk ištakos tapačios. Nemirtingumas – tai dalyvamimas amžinybėje, bet ne tapatus jai, o kylantis iš jos pačios – amžinybės, kaip amžinybės kyla ir amžinoji ugnis. Ji ir perveda mirusiuosius.

    Atsakyti
  2. Kemblys says:
    15 metų ago

    Straipsnis prasideda: “Mūsų protėviai niekada NETIKĖJO mirtimi. Gyvenimą jie SUVOKĖ…”

    Lengva vėjus pilstyti apie mirusius protėvius. Tuoj nusivažiuosite apie protėvių SAPNUS, SVAJONES ir kaip jie APGIRTĘ MATĖ PASAULĮ…

    Atsakyti
  3. Andrej Popov says:
    13 metų ago

    geras apibudinimas

    Atsakyti
  4. Ilona says:
    11 metų ago

    Ačiū!

    Atsakyti
  5. Audrius says:
    11 metų ago

    HM… O jei nebesinori atgimti? Ar yra variantų (apart budizmo)?

    Atsakyti

Parašykite komentarą Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Naujienos

Šiauliai
Kultūra

Šiauliai kvies jungtis į šventinę bendrystę

2025 07 05
A. Stulginskiui skirta paroda
Istorija

Istorinėje Prezidentūroje atidaroma A. Stulginskiui skirta paroda

2025 07 05
Baltijos esperantininkų dienos Kaune | Lietuvos esperantininkų sąjungos nuotr.
Kalba

Baltijos esperantininkų dienos Kaune

2025 07 05
„Tautiška giesmė aplink pasaulį“ | Facebook nuotr.
Kultūra

„Tautiška giesmė“ sekmadienį skambės visoje Lietuvoje: skelbia giedojimo vietų sąrašą

2025 07 05
Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir tautiškos giesmės diena kviečia į Kernavę | Rengėjų nuotr.
Istorija

Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir tautiškos giesmės diena kviečia į Kernavę

2025 07 05
šiauliai„Saulės žiedas“ 2025.
Etninė kultūra

Tarptautinė folkloro šventė „Saulės žiedas“ Šiauliuose tęsiasi – miestas alsuoja pasaulio folkloro ritmais

2025 07 05
Vilniaus koncertų ir sporto rūmai | Paveldo komisijos nuotr.
Architektūra

Valstybės išlaidos auga, o Sporto rūmų ateitis – vis dar be sprendimo

2025 07 05
Apytalaukio dvaro rūmai | Wikipedia.org nuotr.
Architektūra

Paveldo komisija nepritarė Apytalaukio dvaro išbraukimui iš Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų sąrašo

2025 07 05

SKAITYTOJŲ PASTABOS

  • Ruslanas Bortnikas, Vadimas Gerasimovičius apie Ukraina gali nugalėti Rusiją net be JAV: pagrindinis vaidmuo tenka Europai
  • Aleksandras Dubinskis apie Hagoje – istoriškai jautrus NATO viršūnių susitikimas: dėmesio centre – Ukraina, Irano krizė ir Trampo grįžimas
  • Saimonas Cipis apie Valstybės išlaidos auga, o Sporto rūmų ateitis – vis dar be sprendimo
  • Apie PL-LT sieną apie Ukraina gali nugalėti Rusiją net be JAV: pagrindinis vaidmuo tenka Europai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI

  • Kaip karštomis naktimis užtikrinti kokybišką miegą?
  • Traškias bulvyčių spirales lengvai pagaminsite namuose
  • Jei tapote kibernetinių sukčių auka
  • Šiauliai kvies jungtis į šventinę bendrystę

Kiti Straipsniai

Algirdas Svidinskas

Mirė garsus etninės kultūros puoselėtojas Algirdas Svidinskas

2025 06 19
Joninių Garsovaizdžiai Rumšiškėse | R. Žaltausko nuotr.

Joninių naktis Rumšiškėse: kai šnabžda žolynai, tyvuliuoja vanduo ir šoka ugnis

2025 06 18
Alfonsas Lingis (1933–2025)

Mirė garsus JAV lietuvių filosofas Alfonsas Lingis

2025 05 10
Gaisras

Gaisruose žuvusių ir sužalotų žmonių šiemet mažiau

2025 05 09
Popiežius Pranciškus | Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Mirė Katalikų Bažnyčios vadovas Chorchė Marijus Bergoljas (Popiežius Pranciškus)

2025 04 21
Algimantas Čekuolis

Mirė ilgametis žurnalistas, rašytojas Algimantas Čekuolis

2025 04 04
Sigitas Kregždė (1930–2025)

Sigitui Kregždei atminti

2025 03 16
Liucija Grąžina Drąsutienė (1937–2025)

Netekome pianistės, profesorės Liucijos Drąsutienės

2025 03 08
Benjaminas Kondratas

Mirė žinomas kraštotyrininkas, lituanistas Benjaminas Kondratas

2025 03 06
Konstantinas Algirdas Aleksynas

Mirė tautosakininkas Konstantas Algirdas Aleksynas

2025 03 06

Skaitytojų nuomonės:

  • Ruslanas Bortnikas, Vadimas Gerasimovičius apie Ukraina gali nugalėti Rusiją net be JAV: pagrindinis vaidmuo tenka Europai
  • Aleksandras Dubinskis apie Hagoje – istoriškai jautrus NATO viršūnių susitikimas: dėmesio centre – Ukraina, Irano krizė ir Trampo grįžimas
  • Saimonas Cipis apie Valstybės išlaidos auga, o Sporto rūmų ateitis – vis dar be sprendimo
  • Apie PL-LT sieną apie Ukraina gali nugalėti Rusiją net be JAV: pagrindinis vaidmuo tenka Europai
  • Rimgaudui apie Istorinėje Prezidentūroje atidaroma A. Stulginskiui skirta paroda
 
 
 
 
 
Kitas straipsnis
Kastytis Aleknavičius | asmeninė nuotr.

Istorija apie amžiną keliautoją

Sekite mus Feisbuke

Naujienos | Nuomonių ratas | Kultūra
Visuomenė | Gamta ir žmogus | Mokslas
Skaitiniai | VideoAlkas | Visi rašiniai | Paremkite Alką
 Pradžia

Alkas.lt su Jūsų parama – už lietuvišką Lietuvą!

 fs22 mods | ket testai | Farming Simulator 25 mods | Inbank vartojimo paskolos | FS25 | fs25 mods | DARBO SKELBIMAI | lėktuvų bilietai

 

© 2011 Alkas.lt - Visos teisės saugomos. | Svetainę kūrė - Studija 4D

  • Saulės arkliukai
  • Renginiai
  • Reklama
  • Turinys
  • Apie Alkas.lt
  • Paremkite Alką
No Result
View All Result
  • Naujienos
    • Lietuvoje
    • Baltų žemėse
    • Užsienyje
  • Nuomonių ratas
    • Lietuvos kelias
    • Lietuvos kūrėjai
    • Sekmadienio sakmė
    • Akiračiai
    • Lietuvos repolonizacijai – ne!
    • Moksleivių mintys
  • Kultūra
    • Etninė kultūra
    • Mes baltai
    • Kalba
    • Religija
    • Istorija
    • Kultūros paveldas
    • Menas
    • Architektūra
    • Literatūra
    • Kultūros politika
    • Šventės
  • Visuomenė
    • Pilietinė visuomenė
    • Politika ir ekonomika
    • Švietimas
    • Žmonės
    • Užsienio lietuviai
    • Ukrainos balsas
    • Žiniasklaida
    • Laiškai Alkui
    • Pareiškimai
  • Gamta ir žmogus
    • Gamta ir ekologija
    • Šventvietės
    • Energetika
    • Sveikata
    • Psichologija
    • Kelionės
    • Kylam
    • Įvairenybės
  • Mokslas
    • Mokslo naujienos
    • Technika ir technologijos
    • Astronomija ir kosmonautika
    • Mokslo darbai
  • Skaitiniai
    • Žinyčia
    • Lituanistikos klasika
    • Prieškario skaitiniai
    • Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos
    • Grožinė kūryba
  • Visi rašiniai