V. Mačiekus: Gy­ve­ni­mas kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jų rit­mu

Vals­ty­bi­nės Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pre­mi­jos lau­re­a­tas Ve­nan­tas Ma­čie­kus gy­ve­ni­mo ne­įsi­vaiz­duo­ja be kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jų – joms per atos­to­gas ran­da lai­ko jau be­veik pus­šim­tį me­tų. Pa­sak šio Ro­kiš­kio kraš­to gar­bės pi­lie­čio, jos lei­džia pa­žin­ti kraš­to dva­sią, tik­rą­ją is­to­ri­ją, kar­tu su se­nai­siais žmo­nė­mis ją emo­ciš­kai iš­gy­ven­ti. Žy­mu­sis kraš­to­ty­ri­nin­kas jau yra su­da­ręs ir pa­ren­gęs de­v­y­nias se­ri­jos „Lie­tu­vos vals­čiai“ mo­no­gra­fi­jas, pa­sa­ko­jan­čias apie Sin­tau­tus ir Žvirgž­dai­čius, Pa­ne­mu­nė­lį (du to­mai), Ža­ga­rę, Obe­lius ir Kriau­nas, Pla­te­lius, Tau­rag­nus, Žio­biš­kį, Šir­vin­tas, Vep­rius, ir dar ren­gia sep­ty­nias mo­nog­ra­fi­jas. Šie­met, kaip ir kas­met, da­ly­va­vo eks­pe­di­ci­jo­se, be to, va­do­va­vo eks­pe­di­ci­jai po Pa­ne­mu­nį gim­ta­ja­me Ro­kiš­kio ra­jo­ne.

Apie kraš­to­ty­rą, lo­ka­li­nius Lie­tu­vos ty­ri­mus ir žmo­gaus gy­ve­ni­mo pras­mę su 25 me­tus Vil­niaus uni­ver­si­te­to kraš­to­ty­ros klu­bui „Ra­mu­va“ va­do­va­vu­siu VU lek­to­riu­mi eko­no­mis­tu Venantu Mačiekumi kal­ba­si Dai­va Čer­vo­kie­nė.

– Kaip ta­po­te kraš­to­ty­ri­nin­ku? Ko­kios nuo­sta­tos Jus vei­kė ir ska­ti­no im­tis šio ne­leng­vo dar­bo?

– 1959 m. ru­de­nį į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą at­va­žia­vau stu­di­juo­ti eko­no­mi­kos. Stu­di­jas bai­giau 1964 m. Stu­di­juo­da­mas pra­dė­jau dirb­ti „Sig­mos“ su­si­vie­ni­ji­me, val­dy­mo sis­te­mų pro­jek­ta­vi­mo ir kon­stra­vi­mo biu­re. Pla­na­vi­mo, ap­skai­tos sis­te­mas ban­dė­me au­to­ma­ti­zuo­ti pa­nau­do­da­mi elek­tro­ni­nę tech­ni­ką. Bu­vau ta­pęs sek­to­riaus vir­ši­nin­ku, bet no­rė­jo­si pla­tes­nių aki­ra­čių, ne tik pro­jek­ta­vi­mo dar­bo, dėl to 1968 m. per­ėjau dirb­ti į VU. Ta­da, pa­veik­tas iš­ki­lių tau­tos vy­rų Vin­co Ku­dir­kos, Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus, sau su­for­mu­la­vau nuo­sta­tą, kad in­te­li­gen­tu ga­li bū­ti lai­ko­mas tik žmo­gus, ku­ris, be pa­grin­di­nio dar­bo, dar dar­buo­ja­si ir sa­vo kraš­to kul­tū­rai. Iš pra­džių ne­ži­no­jau, nuo ko pra­dė­ti. Ta­da kū­rė­si VU kraš­to­ty­ri­nin­kų „Ra­mu­va“, nuo sto­ja­mo­jo ge­o­gra­fi­jos eg­za­mi­no bu­vau pa­žįs­ta­mas su do­cen­tu, vė­liau pro­fe­so­riu­mi Čes­lo­vu Ku­da­ba. Ge­og­ra­fi­ją la­bai mė­gau, daug ži­no­jau, jis net ap­gai­les­ta­vo, kad sto­jau stu­di­juo­ti eko­no­mi­kos, o ne ge­og­ra­fi­jos. Č. Ku­da­ba pa­siū­lė Eko­no­mi­kos fa­kul­te­te įkur­ti kraš­to­ty­ros bū­re­lį.

Pa­ka­bi­nau skel­bi­mą, pro­de­ka­nas vi­za­vo, į pir­mą su­si­rin­ki­mą at­ėjo be­ne 13 stu­den­tų. Ta­da sti­go di­plo­ma­ti­nio pa­ty­ri­mo, bū­re­lį pa­va­di­no­me pa­go­niš­ko die­vo Pa­trim­po var­du. Su tuo bū­re­liu 1971 m. da­ly­va­vau ant­ro­je VU kraš­to­ty­ri­nin­kų „Ra­mu­vos“ eks­pe­di­ci­jo­je Tve­re­čiu­je, jai ofi­cia­liai va­do­va­vo ta­da dok­to­ran­tu bu­vęs Ar­vy­das Šlio­ge­ris. Taip tas mū­sų bū­re­lis na­tū­ra­liai įsi­lie­jo į VU „Ra­mu­vą“. Eks­pe­di­ci­jo­je pa­ma­čiau, kad nė­ra mag­ne­to­fo­nų, ga­li­me už­ra­šy­ti tik liau­dies dai­nų teks­tus be me­lo­di­jų, pa­vy­ko per ūkis­kai­ti­nę su­tar­tį nu­pirk­ti du ne­šio­ja­muo­sius mag­ne­to­fo­nus. 1972 m. pa­va­sa­rį „Ra­mu­vos“ kū­rė­jas Jo­nas Trin­kū­nas pa­pra­šė ma­nęs va­do­vau­ti va­sa­ros eks­pe­di­ci­jai –  juo do­mė­jo­si KGB ir jis bai­mi­no­si, kad dėl to ne­bū­tų su­žlug­dy­tas ir „Ra­mu­vos“ ju­dė­ji­mas. Tre­čia­jai „Ra­mu­vos“ eks­pe­di­ci­jai Sa­riuo­se (Šven­čio­nių r.) va­do­va­vau aš, J. Trin­kū­nas tik da­ly­va­vo. 1972 m. rug­sė­jį į na­mus at­ėjo J. Trin­kū­nas su da­bar ži­no­mu po­etu Vla­du Bra­ziū­nu ir pa­pra­šė ofi­cia­liai va­do­vau­ti „Ra­mu­vai“.

– Va­do­vau­jant VU kraš­to­ty­ros klu­bui tur­būt iš­kil­da­vo daug įvai­rių sun­ku­mų? Juk so­vie­ti­nių me­tų ide­o­lo­gi­ja šiai veik­lai ne­bu­vo pa­lan­ki.

– Pra­dė­jęs va­do­vau­ti „Ra­mu­vai“ su­pra­tau, kad rei­kia pa­lai­ky­ti kon­tak­tus su Lie­tu­vos TSR pa­min­klų ap­sau­gos ir kraš­to­ty­ros drau­gi­ja, at­si­žvelg­ti į jos re­ko­men­da­ci­jas ir taip ap­sau­go­ti klu­bą. Tais lai­kais juo­kau­da­vo­me: kuo dau­giau at­sa­kin­gų, tuo links­miau. Ta­da gal­vo­jau, kad Kraš­to­ty­ros drau­gi­ja yra tar­si sky­das, ap­sau­gan­tis nuo tie­sio­gi­nių KGB ant­puo­lių. Jei­gu bū­tų kas nors įvy­kę, KGB bū­tų pa­tei­kęs in­for­ma­ci­ją drau­gi­jai, VU, ir at­sa­ko­my­bė bū­tų bu­vu­si pa­si­da­ly­ta. Ga­liu dė­ko­ti Die­vui, kad tie­sio­gi­nių kal­ti­ni­mų dėl kraš­to­ty­ros dar­bo ne­pa­ty­riau, nors ne­tie­sio­giai at­ski­rais mo­men­tais bu­vo ne­ma­žo spau­di­mo. Pa­vyz­džiui, 1982 m. tik ket­vir­ta­me ra­jo­ne pa­vy­ko įsi­pra­šy­ti or­ga­ni­zuo­ti eks­pe­di­ci­ją: at­sa­kė Bir­žai, Pa­sva­lys, Tau­ra­gė bu­vo su­ti­ku­si, bet vė­liau at­si­sa­kė, tik per Vil­niaus m. sky­riaus kraš­to­ty­ros dar­buo­to­jos Lai­mos Va­sil­je­vos as­me­ni­nę pa­žin­tį su apy­lin­kės pir­mi­nin­ke pa­vy­ko su­reng­ti eks­pe­di­ci­ją Pa­švi­ti­ny­je, Pa­kruo­jo r. At­sa­ky­da­vo nu­ro­dy­da­mi ta­ria­mas prie­žas­tis: pa­vyz­džiui, Bir­žų r. va­do­vai sa­kė, kad tuo me­tu Ne­mu­nė­lio Rad­vi­liš­ky­je bū­sian­ti pio­nie­rių sto­vyk­la, nors iš mo­ky­to­jų su­ži­no­jau, kad ji tuo me­tu jau bus pa­si­bai­gu­si, Tau­ra­gės r. va­do­vai pra­ne­šė, kad Skaud­vi­lės vi­du­ri­nė mo­kyk­la, ku­rio­je bu­vo­me su­ta­rę ap­gy­ven­din­ti eks­pe­di­ci­jos da­ly­vius, bus re­mon­tuo­ja­ma, nors tą va­sa­rą re­mon­to ne­bu­vo. Tai bu­vo įpras­tas so­vie­ti­nis me­to­das – ne­leis­ti ne­nu­ro­dant tik­ro­sios ide­o­lo­gi­nės prie­žas­ties, tik ta­ria­mą, tech­ni­nę.

Reng­ti eks­pe­di­ci­ją 1979 m. Ro­kiš­kio r. Pa­ne­mu­nė­ly­je, o ki­tais me­tais Obe­liuo­se pa­ska­ti­no ir tai, kad nuo ma­no dar­bo Žio­biš­ky­je bu­vo pra­ėję tik 20 me­tų. Ti­kė­jau­si, kad kas nors iš ra­jo­no va­do­vų ma­ne pri­si­mins ir leng­viau pri­ims. Be to, dir­bo pa­žįs­ta­ma Ro­kiš­kio r. par­ti­jos tre­čio­ji sek­re­to­rė, at­sa­kin­ga už ide­o­lo­gi­ją. Šie veiks­niai pa­dė­jo. Svar­biau­sia tais lai­kais bu­vo, kad spren­di­mus pri­iman­tys ra­jo­no va­do­vai ne­bi­jo­tų, jog eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai pa­da­rys tų lai­kų ideo­lo­gi­jai ne­tin­ka­mų veiks­mų. Jei­gu taip bū­tų at­si­ti­kę, lei­du­sie­ji bū­tų bu­vę kal­ti. O kas ne­no­rė­jo da­ry­ti kar­je­ros, bū­ti gi­ria­mas dar­be?

– Kas lė­mė, kad ta­ry­bi­niais me­tais Vil­niaus uni­ver­si­te­te ir ki­to­se aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se bei įvai­rio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se vei­kė ne­ma­ža kraš­to­ty­ros bū­re­lių, o Lie­tu­vai vėl ta­pus ne­pri­klau­so­mai jų veik­la kaž­ko­dėl pri­ge­so?

– Aukš­to­sio­se ir vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se, dau­ge­ly­je ūki­nių or­ga­ni­za­ci­jų vei­kė iš es­mės for­ma­lūs Pa­min­klų ap­sau­gos ir kraš­to­ty­ros drau­gi­jos pir­mi­niai pa­da­li­niai. Vie­nur jie ap­si­ri­bo­jo tik na­rio mo­kes­čio su­rin­ki­mu, ki­tur dau­giau ar ma­žiau dir­bo kraš­to­ty­ros dar­bą. To­kių kom­plek­si­nių eks­pe­di­ci­jų kaip „Ra­mu­va“ ne­or­ga­ni­za­vo nė vie­nos aukš­to­sios mo­kyk­los kraš­to­ty­ri­nin­kai. Ge­rai ži­no­mas bu­vo ir „Al­ko“ klu­bas Vil­niaus skai­čia­vi­mo ma­ši­nų ga­myk­lo­je, daug dė­me­sio sky­ręs kul­tū­ros pa­min­klų glo­bai, ypač Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio Tol­min­kie­miui. Ma­nau, teig­ti, kad so­viet­me­čiu kraš­to­ty­ra kles­tė­jo, yra ne­tei­sin­ga. Tie­sa, vei­kė or­ga­ni­za­ci­nė struk­tū­ra, bu­vo va­di­na­mie­ji ko­lek­ty­vi­niai na­riai (įmo­nės, ko­lū­kiai), ku­rie drau­gi­ją rė­mė fi­nan­siš­kai. Bet kar­tu eg­zis­ta­vo ir ide­o­lo­gi­niai ap­ri­bo­ji­mai, prie ku­rių rei­kė­jo tai­ky­tis, ne­bu­vo ga­li­ma jų ig­no­ruo­ti. Tie, ku­rie ry­žo­si rim­tai veik­lai, ga­lė­jo ne­ma­žai su­rink­ti ir li­tu­a­nis­ti­nės me­džia­gos. Ki­ta ver­tus, bu­vo cen­zū­ra, ku­ri la­bai do­za­vo ar vi­sai ne­lei­do to­kios me­džia­gos skelb­ti.

At­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę at­si­ra­do ide­o­lo­gi­nė lais­vė, bet ne­li­ko kryp­tin­go kraš­to­ty­ros ju­dė­ji­mo fi­nan­sa­vi­mo, be­veik vi­sai nu­ny­ko drau­gi­jos or­ga­ni­za­to­rių eta­tai ra­jo­nuo­se ir mies­tuo­se. Re­gio­nuo­se, kur to­kie veik­los ju­din­to­jai iš­li­ko, ir kraš­to­ty­ros dar­bas iš­lai­kė tęs­ti­nu­mą, ne­bu­vo nu­trū­kęs. Ge­riau­sias to pa­vyz­dys yra Šiau­lių ra­jo­nas, ku­ria­me ir at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę bu­vo ren­gia­mos kom­plek­si­nės kraš­to­ty­ros eks­pe­di­ci­jos, su­rink­ta me­džia­ga skel­bia­ma mo­nog­ra­fi­jo­se. Šiam dar­bui su­ma­niai va­do­va­vo Kraš­to­ty­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Ire­na Se­liu­kai­tė. Bet daug kur ne­su­pras­ta, kad tau­ti­nę kul­tū­rą rei­kia pa­lai­ky­ti. Juk ide­o­lo­giš­kai kos­mo­po­li­tiz­mas yra tas pats in­ter­na­cio­na­liz­mas, tik „di­džio­jo bro­lio“ kal­bą pa­kei­tė an­glų kal­ba. Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je dar yra pa­vie­nių ar­ba re­gio­ni­nė­se or­ga­ni­za­ci­jo­se su­si­bū­ru­sių kraš­to­ty­ri­nin­kų, jie tę­sia dar­bą ir skel­bia su­rink­tą me­džia­gą. Juos sten­gia­si su­telk­ti da­bar­ti­nis Kraš­to­ty­ros drau­gi­jos pir­mi­nin­kas prof. Li­ber­tas Klim­ka. At­si­ran­da ir ver­sli­nin­kų, tik­rų sa­vo­jo kraš­to pa­trio­tų. Ma­nau, kad „Vers­mės“ lei­dyk­los sa­vi­nin­kas Pet­ras Jo­nu­šas yra dau­giau­siai kraš­to­ty­rą Lie­tu­vo­je re­mian­tis ver­sli­nin­kas. „Ver­smės“ lei­dyk­la or­ga­ni­zuo­ja kom­plek­si­nes eks­pe­di­ci­jas, kau­pia ver­tin­gą is­to­ri­nę ir kul­tū­ri­nę me­džia­gą, ren­gia ir lei­džia ana­lo­gų ki­to­se ša­ly­se ne­tu­rin­čią „Lie­tu­vos vals­čių“ se­ri­ją. Jau iš­leis­tos 22 di­de­lės ap­im­ties kny­gos (kai ku­rios – dvie­jų to­mų), ren­gia­ma dar apie aš­tuo­nias­de­šimt mo­nog­ra­fi­jų.

– Daug me­tų ren­ka­te me­džia­gą apie pa­pro­čių tei­sę. Kaip ir ka­da tuo su­si­do­mė­jo­te?

– Kiek­vie­nos tau­tos tra­di­ci­nė­je kul­tū­ro­je ga­na reikš­min­gą vie­tą už­ima pa­pro­čių tei­sė, ku­ri yra su­si­for­ma­vu­si per šimt­me­čius ir va­do­vau­ja­si tik tei­sin­gu­mo kri­te­ri­ju­mi. So­viet­me­čiu bu­vo ne­ma­žai ne­tei­sin­gu­mo, pa­si­tai­ko jo ir da­bar. No­rė­jo­si su­pras­ti, kaip vie­ni ar ki­ti įvy­kiai bū­tų trak­tuo­ja­mi tra­di­ci­nės pa­pro­čių tei­sės po­žiū­riu. Be to, man, kaip eko­no­mis­tui, tei­si­niai da­ly­kai bu­vo ar­ti­mes­ni, nes tei­sė pa­pras­tai nag­ri­nė­ja tur­ti­nius nuo­sa­vy­bės san­ty­kius. Eks­pe­di­ci­jo­se rei­kė­jo rink­ti tam tik­rą me­džia­gą, kad kil­tų ma­no, kaip kraš­to­ty­ri­nin­ko, kva­li­fi­ka­ci­ja, kad ge­riau su­pras­čiau ka­len­do­ri­nius, dar­bo pa­pro­čius ir ap­skri­tai vi­są tra­di­ci­nę kul­tū­rą. Ji yra kom­plek­sas, vis­kas gra­žiai su­sty­guo­ta, vie­ni da­ly­kai la­bai su­si­ję su ki­tais, iš­trauk­ti iš kon­teks­to at­ro­do ki­taip. Rink­da­mas me­džia­gą apie pa­pro­čių tei­sę pa­ma­žu įgi­jau et­no­gra­fo kva­li­fi­ka­ci­ją. Džiau­giuo­si, kad pa­ly­gin­ti daž­nai et­no­gra­fai ci­tuo­ja ma­no straips­nius, tuo pa­ro­dy­da­mi, kad ma­no su­rink­ta me­džia­ga yra svar­bi mū­sų tra­di­ci­nei kul­tū­rai.

– Ar dar gy­vi pa­pro­čių tei­sės pėd­sa­kai tau­tie­čių są­mo­nė­je? Kaip ir ka­da pa­pro­čių tei­sė gy­vuo­ja? Gal ga­li­te tai de­ta­li­zuo­ti pa­vyz­džiais?

– Da­bar pa­pro­čių tei­sė jau ma­žai gy­va, nors Ci­vi­li­nia­me ko­dek­se yra nu­ma­ty­ta, kad at­ski­rais at­ve­jais ga­li­ma tai­ky­ti jos nor­mas. Per daug pa­si­kei­tęs gy­ve­ni­mo bū­das, bet vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, ver­tin­da­mi ko­kias nors nu­si­kals­ta­mas vei­kas, teis­mų dar­bą, vis dėl­to pa­pras­tai va­do­vau­ja­si tei­sin­gu­mo kri­te­ri­ju­mi, ku­ris žmo­nių pa­są­mo­nė­je yra iš­li­kęs.

Tra­di­ci­nę do­ro­vę, ku­ri yra glau­džiai su­si­ju­si su pa­pro­čių tei­se, la­bai pa­vei­kė ko­lek­ty­vi­za­ci­ja. Iki jos vi­siems bu­vo aiš­ku, kad nuo­sa­vy­bė yra šven­ta, kad sa­va­va­liš­kai į sve­ti­mą tur­tą pa­si­kė­si­nęs as­muo yra smur­tau­to­jas ar va­gis. Ko­lū­ki­niu lai­ko­tar­piu vi­sa tai su­si­mai­šė. Kol ne­bu­vo su­tvar­ky­tas ap­mo­kė­ji­mas už dar­bą, daug kur žmo­nės dir­bo vel­tui, jiems sti­go duo­nos. Ta­da De­ka­lo­go įsa­ky­mas „Ne­vok“ im­tas trak­tuo­ti ki­taip. Ka­dan­gi ko­lū­kio nuo­sa­vy­bė bu­vo kaip ir ben­dra, už ne­ap­mo­ka­mą dar­bą kiek­vie­nas tu­rė­jo mo­ra­li­nę tei­sę pa­si­im­ti at­ly­gi­ni­mą. Daž­nai ku­liant da­lis grū­dų, ka­sant bul­ves da­lis der­liaus bu­vo nu­sle­pia­ma, vė­liau pa­si­da­li­ja­ma. Iš pra­džių žmo­nės dar ban­dė kreip­tis į ku­ni­gus ir iš­si­aiš­kin­ti, ar tai nuo­dė­mė. Kiek žmo­nės pa­sa­ko­jo, dau­gu­ma ku­ni­gų sa­ky­da­vo, kad tai ne nuo­dė­mė: jei na­muo­se al­ka­na šei­ma, žmo­nės dir­ba be at­ly­gi­ni­mo, ne nuo­dė­mė slap­ta pa­si­im­ti grū­dų, bul­vių, kad iš­gy­ven­tum.

– Su­da­rė­te de­vy­nias „Lie­tu­vos vals­čių“ se­ri­jos mo­no­gra­fi­jas, jų ap­im­tis – dau­giau kaip de­šimt tūks­tan­čių pus­la­pių. Kaip ry­žo­tės šiam dar­bui? Kaip spė­jo­te tiek nu­veik­ti?

– Dau­gu­ma šių mo­nog­ra­fi­jų („Pa­ne­mu­nė­lis“, „Ža­ga­rė“, „Obe­liai. Kriau­nos“, „Pla­te­liai“, „Tau­rag­nai“, „Žio­biš­kis“) pa­reng­tos iš da­lies re­mian­tis VU kraš­to­ty­ros klu­bo „Ra­mu­va“ kom­plek­si­nė­se eks­pe­di­ci­jo­se su­rink­ta me­džia­ga. Jau ta­da sva­jo­jo­me, kad eks­pe­di­ci­jo­se su­rink­ta me­džia­ga bū­tų iš­leis­ta at­ski­ro­mis kny­go­mis. Pa­vyz­džiui, Pa­ne­mu­nė­lio apy­lin­kes „Ra­mu­va“ ty­ri­nė­jo 1979 m., pa­si­se­kė už­ra­šy­ti per 4000 tau­to­sa­kos kū­ri­nių, dau­giau­sia iš vi­sų „Ra­mu­vos“ eks­pe­di­ci­jų, su­rin­ko­me daug et­no­gra­fi­nės me­džia­gos. Tie­sa, ob­jek­ty­vių at­si­mi­ni­mų ta­da ne­ga­lė­jo­me rink­ti, nes trem­ti­nius klau­si­nė­ti apie trem­tį, po­li­ti­nius ka­li­nius – apie ka­lė­ji­mus, par­ti­za­ni­nį ju­dė­ji­mą tuo­met bu­vo ta­bu. To­dėl su­si­kū­rus „Ver­smės“ lei­dyk­lai eks­pe­di­ci­jas ten­ka pa­kar­to­ti. Į jas įsi­trau­kia moks­li­nin­kai, vie­ti­niai kraš­to­ty­ri­nin­kai, žur­na­lis­tai ir ki­ti, anks­čiau ir da­bar su­rink­ta me­džia­ga iš­lei­džia­ma so­li­džia mo­nog­ra­fi­ja. Kraš­to­ty­ros dar­bas man mie­las nuo jau­nys­tės.

– Šie­met ren­gė­te eks­pe­di­ci­ją Pa­ne­mu­ny­je, gim­ta­ja­me Ro­kiš­kio ra­jo­ne. Kuo ji iš­si­sky­rė?

– Pa­ne­mu­nio kraš­to is­to­ri­ja la­bai tur­tin­ga. Prie Če­da­sų eže­ro bu­vo pa­sta­ty­ta ak­me­ni­nė pi­lis – pra­si­dė­jus ka­rams su šve­dais ji tu­rė­jo gin­ti nuo prie­šų pa­sie­nio ruo­žą nuo Daug­pi­lio iki Bir­žų. Tos pi­lies vie­ta yra eže­ro pu­sia­sa­ly­je, ji ir da­bar aiš­kiai ma­ty­ti.

1863 m. Su­vai­niš­kio ku­ni­gas An­ta­nas Mac­ke­vi­čius (ne­pai­nio­ki­me su gar­siuo­ju su­ki­lė­lių va­du) kar­tu su Rat­kū­nų dva­ro sa­vi­nin­ku Ko­mo­rov­skiu, to­li­mu da­bar­ti­nio Len­ki­jos pre­zi­den­to gi­mi­nai­čiu, suor­ga­ni­za­vo su­ki­lė­lių bū­rį, jis nar­siai ko­vė­si su ca­ro ka­riuo­me­ne Bir­žų gi­rio­je. Šis kraš­tas da­vė daug sa­va­no­rių Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei. Pa­vyz­džiui, gin­ti Lie­tu­vos iš­ėjo trys bro­liai Ika­mai. Vie­no jų, Pet­ro Ika­mo, sū­nus Vy­tau­tas da­ly­va­vo eks­pe­di­ci­jo­je ir rin­ko me­džia­gą apie par­ti­za­nus. Ko­vi­nes kraš­to tra­di­ci­jas gra­žiai pra­tę­sė par­ti­za­nai, po­ka­rio me­tais Pa­ne­mu­ny­je ke­lis mė­ne­sius iš es­mės ne­bu­vo so­vie­tų val­džios, kraš­tas bu­vo pa­val­dus va­di­na­ma­jai Kal­po­ko ar­mi­jai. Mo­ky­to­jas Ka­zi­mie­ras Kal­po­kas, vo­kie­čių oku­pa­ci­jos me­tais or­ga­ni­za­vęs sa­vi­sau­gos bū­rius nuo rau­do­nų­jų par­ti­za­nų, 1944 m. gruo­džio vi­du­ry­je su su­bur­tais ko­vo­to­jais bu­vo už­ėmęs Pa­ne­mu­nio mies­te­lį, ar­šiau­sius ko­la­bo­ran­tus nu­bau­dęs mir­ties baus­me, o ki­tus stri­bus iš­vai­kęs… Kiek­vie­na eks­pe­di­ci­ja duo­da ko­kių nors at­ra­di­mų.

– Dar, re­gis, bro­liai An­ta­nas ir Jo­nas Juš­kos XIX a. sa­kė, kad po 10 ar 20 me­tų ga­li ne­lik­ti ko už­ra­ši­nė­ti – se­ni žmo­nės mirš­ta ir ne­bū­tin nu­si­ne­ša daug ver­tin­gų ži­nių. Ką ma­no­te šiuo klau­si­mu?

– Kaip ma­to­me, pras­mė rink­ti iš­li­ko. Bet man as­me­niš­kai jau bū­tų ne­įdo­mu to­se eks­pe­di­ci­jo­se, ku­rios vyks po 10–20 me­tų – ta­da se­nų­jų re­lik­tų ne­bus, ga­lės bū­ti at­lie­ka­mi tik eko­no­mi­niai ty­ri­mai, so­cio­lo­gi­nės ap­klau­sos apie ūki­nin­ka­vi­mą, kai­mo tu­riz­mo so­dy­bų eko­no­mi­nius, kul­tū­ri­nius as­pek­tus, gal ir tra­di­ci­nės kul­tū­ros ele­men­tų pri­tai­ky­mą, bet tai bus ki­ti da­ly­kai, man jau ne­įdo­mūs. O la­bai svar­bu, kad žmo­gui bū­tų įdo­mu tai, ką jis da­ro.

– Ar daug ski­ria­si dar­bas su­da­rant mo­nog­ra­fi­ją apie gim­tą­jį ar gre­ti­mus ir to­li­mes­nius, ki­tų et­no­gra­fi­nių re­gio­nų vals­čius?

– Kny­gų apie gim­tą­ją ir jai ar­ti­mas pa­ra­pi­jas ren­gi­mas ski­ria­si tuo, kad ren­gė­jas tu­ri daug iš­anks­ti­nės in­for­ma­ci­jos, ge­riau su­vo­kia vi­su­mą, to­dėl ma­žiau ti­kė­ti­na, kad kas nors bus pra­leis­ta, ne­pa­ste­bė­ta. O už­megz­ti kon­tak­tą, ko ge­ro, sun­kiau­sia su že­mai­čiais. Dzū­ki­jo­je žmo­nės no­ri kal­bė­ti apie vis­ką, bet daž­nai ne apie tai, ko klau­sia­mi.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo šei­mą ir gim­tą­jį kai­mą. Ko­kias tra­di­ci­jas pa­ty­rė­te tė­vų na­muo­se, kas Jus ly­di gy­ve­ni­me kaip prie­sa­kai?

– Ma­no tė­viš­kė – Mo­čie­kų kai­mas (pa­var­dė­je li­ko tar­mi­nė for­ma, o kai­mo pa­va­di­ni­mas – nor­mi­nis) pie­ti­nė­je Žio­biš­kio pa­ra­pi­jos da­ly­je. Į pie­tus nuo mū­sų kai­mo že­mių iki XIX a. ant­rosios pu­sės drie­kė­si ke­tu­rių ki­lo­met­rų plo­čio pel­kė­tų miš­kų juos­ta, upe­lių aukš­tu­piuo­se pe­rė­da­vo an­tys, bu­vo daug bar­su­kų, ki­tų lau­ki­nių žvė­re­lių. Pa­nai­ki­nus bau­džia­vą dva­ri­nin­kai iš­par­da­vė miš­kus, li­ko kir­ti­mai, juos pir­ko pi­ni­gų su­si­tau­pę vals­tie­čiai ir kū­rė vien­kie­mius. Kiek­vie­na so­dy­ba tu­rė­jo pa­va­di­ni­mą: Ku­bi­liš­kis (ten gy­ve­nęs žmo­gus dirb­da­vo ku­bi­lus), Obe­liš­kis, Stir­niš­kis, Lie­pa­va (ten au­go daug obe­lų, lie­pų, bu­vo stir­nų), Griež­ba­lė (taip vie­to­vę pa­va­di­no ma­ti­nin­kas, ku­riam ma­tuo­jant skly­pą gre­ta šau­kė griež­lė). Mū­sų kai­mo žmo­nės tų vien­kie­mių gy­ven­to­jus va­di­no miš­ki­niais, gy­ve­nan­čiais bu­vu­sios gi­rios vie­to­je.

Tė­vai ūki­nin­ka­vo, tu­rė­jo 16 ha že­mės. Šei­mo­je už­au­go­me pen­kie­se: 3 bro­liai ir 2 se­se­rys, jau­niau­sia se­su­tė mi­rė dėl ne­lai­min­go at­si­ti­ki­mo. Bu­vau vy­riau­sias šei­mo­je ir kai­me tarp pus­bro­lių, tad daž­niau­siai su­gal­vo­davau įvai­rių už­si­ė­mi­mų, žai­di­mų. Gal ta­da ir su­si­for­ma­vo tam tik­ri dar­bo ir va­do­va­vi­mo įgū­džiai, nes kaip vy­riau­sias jau­čiau­si at­sa­kin­gas už ki­tus. Jie pra­ver­čia ir dės­tant Vil­niaus uni­ver­si­te­te, ir kraš­to­ty­ros dar­be.

Tė­vai, be ūki­nin­ka­vi­mo, im­da­vo­si ir ki­tų už­si­ė­mi­mų: tė­ve­lis iš se­ne­lio bu­vo iš­mo­kęs sta­liaus ir kal­vio ama­tų, o iš kai­my­no nu­si­žiū­rė­jo bat­siu­vys­tės gud­ry­bių, ma­ma Pa­ne­mu­nė­lio ge­le­žin­ke­lio sto­ties gy­ven­vie­tė­je mo­kė­si siu­vė­jos ama­to ir vė­liau apy­lin­kė­je bu­vo ži­no­ma kaip ge­ra siu­vė­ja. Ma­no bro­liai ėjo tė­ve­lių pė­do­mis, o aš vai­kys­tė­je įki­šau no­sį į kny­gas ir da­bar ne­iš­trau­kiu. Tė­ve­lio de­vi­zas „Ga­li­ma vis­ką pa­da­ry­ti, tik rei­kia da­ry­ti“, ma­tyt, glū­di pa­są­mo­nė­je, nes ma­no do­mė­ji­mo­si sri­tis yra ga­nė­ti­nai pla­ti: nuo ma­te­ma­ti­kos per eko­no­mi­ką, ge­og­ra­fi­ją, is­to­ri­ją, tei­sę iki me­nų.

Kaip tė­vų na­mų prie­sa­kai ly­di tra­di­ci­nės ka­ta­li­kiš­kos do­ro­vės nuo­sta­tos, pa­gar­ba ki­tam žmo­gui. Tė­ve­lis nie­ka­da ne­smer­kė ki­to žmo­gaus vie­no­kių ar ki­to­kių po­el­gių, sten­gė­si juos pa­tei­sin­ti: „Gal jam ki­taip ne­iš­ėjo.“

– Kaip ge­riau­siai pail­si­te, ką da­ro­te svei­ka­tos la­bui – juk Jū­sų ener­gin­gu­mo, kai po 3–7 ki­lo­met­rus nu­ei­na­te iš vie­no kai­mo į ki­tą, darbš­tu­mo, kai kas­dien dir­ba­te dau­giau ne­gu po 8 va­lan­das, ga­li pa­vy­dė­ti ir daug jau­nes­ni žmo­nės?

– Ma­no gy­ve­ni­mo tai­syk­lė – kuo dau­giau ju­dė­ti ir ne­si­ner­vin­ti. Nuo 15 me­tų ry­tais re­gu­lia­riai mankš­ti­nuo­si. Kol bu­vau stu­den­tas ir gy­ve­nau Tau­ro ben­dra­bu­ty­je, ry­tais bėg­da­vo­me mankš­tin­tis į Vin­gio par­ką. Jau­nys­tė­je te­ko dirb­ti daug fi­zi­nio dar­bo su grio­via­ka­siais ar ko­lū­ky­je, o tam rei­kė­jo svei­ka­tos. Stu­di­juo­da­mi su drau­gais su­si­bur­da­vo­me į kom­pa­ni­ją ir ei­da­vo­me krau­ti va­go­nų. Vė­liau te­ko dirb­ti bro­lių, se­se­rų so­duo­se. O ju­dė­ji­mas ma­ži­na ir ner­vi­nę įtam­pą. La­bai svar­bu yra su­ta­ri­mas šei­mo­je. Jei­gu vy­ras ir žmo­na yra ben­dra­min­čiai, ne­bū­na ne­rei­ka­lin­gos įtam­pos, ner­vi­ni­mo­si – žmo­gus ne­si­nai­ki­na pats. O mes su Mar­ga­ri­ta la­bai gra­žiai su­ta­ria­me, esame ben­dra­min­čiai, ji man daug pa­de­da ren­giant mo­nog­ra­fi­jas, nes yra li­tu­a­nis­tė, ga­li pa­kon­sul­tuo­ti.