Šiandien, rugsėjo 6 dieną, Marijampolės rajone, Nendriniškių kaime atidengtas paminklinis akmuo skurtas iškiliajam Lietuvos veikėjui, Sūduvos krašto šviesuoliui, lietuvybės puoselėtojui, spaudos darbuotojui ir kunigui Juozui Montvilui atminti.
Kaip prisimena buvę Montvilų kaimynai, kunigo tėviškė, kurioje J.Montvila užaugo nuo dviejų metų, jo tėvų buvusi labai išpuoselėta, sodas didžiulis, prisodintas įvairiausių medžių, sodybą taip pat puošė nedidelis, bet gražus tvenkinys. Deja, sovietmečiu sodyba buvo labai apleista, joje buvo užkasinėjami kritę kolūkio gyvuliai, pastatai nugriauti, o neprižiūrima augmenija pavirto neįžengiamu brūzgynu. Neseniai sodybos savininku tapęs ūkininkas Kęstutis Čiučka maloniai sutiko paskirti sklypo dalį paminklo statybai.
Labdaros ir paramos fondas „Sūduvos ateitis“ ėmėsi iniciatyvos jo tėviškėje pastatyti paminklinį akmenį bei padaryti šią vietą turistų lankomu objektu.
Kunigo giminaitis, meninės kalvystės meistras, Andrius Liaukus iš metalo nukalė saulutę bei atminimo įrašą, kurie buvo pritvirtinti ant pastatyto laukų akmens.
Pateikta paraiška, kad prie kelio „Via Baltica“ atsirastų nuoroda „Kunigo Juozo Montvilos tėviškė“. Marijampolėje atsiras jo vardu pavadinta gatvė, o taip pat planuojama išleisti naują atsiminimų knygą.
Juozas Montvila gimė Gudinės kaime, netoli Marijampolės 1885 sausio 3 dieną darbščių Sūduvos ūkininkų Kazio ir Magdalenos (Karalevičiūtės) Montvilų šeimoje. Po poros metų šeima persikėlė į netoliese esantį Nendriniškių kaimą, kur gimė kiti šios gausios šeimos vaikai.
Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Seinų dvasinėje seminarijoje, kurią baigęs, 1908 m. kovo 22 d., buvo įšventintas į kunigus.
Iš pradžių dirbo Lipsko parapijoje, bet vėliau dėl nesutarimų su caro valdžia buvo perkeltas Liubavą.
J.Motvila buvo lietuvių kalbos ir lietuvybės puoselėtojas, todėl ne tik pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus (iki tol tai vykdavo Lenkų kalba), lietuvių kalba atlikinėti krikšto bei kitas apeigas, bet ir lietuviškai mokė Liubavo vaikus katekizmo, kartu su savo bendrakursiu Vincu Dumčiumi įkūrė draugiją „Žiburys“, atnaujino parapijos knygyną.
Įskustas carinei valdžiai buvo priverstas atsisakyti religinių ritualų bei paskirtas Seinų katedros rezidentu.
Amerikoje gyvenęs brolis Petras pakvietė J.Motvilą į šią šalį. Kaip tik garsiuoju laivu „Titanikas“ plaukė mūsų minimas herojus bei tragiškai nuskendo. Be kita ko, yra žinoma, kad jis atsisakė gelbėtis ir savo gyvybę atidavė kitam tuo metu plaukusiam keleiviui, o pats iki paskutinės minutės ramino likusiuosius, priėmė išpažintį.
httpv://youtu.be/HOjPEx6D3ow
Ordino “ordinarių” krikščioniškų sprendimų pavyzdinis pavyzdys – ant pagoniško akmens užmontuoti kryžius. Panašu, kad tokie tokių “paminklų” sumanytojai tiesiog žino ką daro – tiesiog tęsia kryžiuotišką darbą.