Gegužės pradžioje Niujorke įvyko tarptautinė spaudos konferencija skirta situacijai Fukušimos atominėje elektrinėje aptarti. Konferenciją organizavo 1985 m. Nobelio Taikos premiją laimėjusi nepelno siekianti organizacija „Gydytojai už socialinę atsakomybę“ („Physicians for Social Responsibility“). Po konferencijos į DELFI klausimus paprašėme atsakyti Kyoto universiteto profesorių, 40 metų dirbantį branduolinės energetikos srityje – dr. Hiroaki Koide.
– Lietuva ruošiasi statyti naują atominę elektrinę. Su kompanija „Hitachi” sudaryta sutartis pirkti 1350 MW galingumo ABWR tipo reaktorių. Tiek Lietuvos vyriausybė, tiek šalies atominės energetikos vadovai sako, kad šis reaktorius yra labai saugus. O planuojamos statyti Visagino atominės elektrinės direktorius (R. Vaitkus – DELFI) teigia, kad „branduolinis incidentas naujojoje elektrinėje praktiškai neįsivaizduojamas“, turėdamas omenyje tiek būsimos elektrinės saugumą, tiek tai, kad pas mus – ne seisminė zona. Ką galite apie tai pasakyti?
– Esu girdėjęs apie Lietuvos planus. Sveikinu, kad gyvenate šalyje be žemės drebėjimų. Tačiau nereikia pamiršti, kad iš visų 4 didžiųjų pasaulio branduolinių katastrofų tik Fukušimos avarija buvo iššaukta gamtinių sąlygų. Visos kitos avarijos – tiek Vindskeile (Windscale) Anglijoje 1957 m., tiek Trijų mylių saloje (Three miles island) Amerikoje, tiek Černobylyje, nieko bendro su žemės drebėjimais neturėjo. Visos jos atsitiko dėl žmogiškų klaidų. Kaip galima garantuoti, kad to neatsitiks Lietuvoje? Kodėl, kalbant apie atomines katastrofas akcentuojama tik gamtos katastrofų įtaka? O kur teroristinių, kur karinių ir kitokių veiksmų galimybė, kur, kaip minėjau, klaidos? Gaila, kad netgi po Fukušimos avarijos Lietuvoje taip atlaidžiai žiūrima į branduolinę energiją. Nuoširdžiai linkiu, kad Lietuva atominės elektrinės atsisakytų. Japonijoje prieš metus veikė 54 branduoliniai reaktoriai. Dabar mes jau uždarėme paskutinį. Mūsų vadovybė taip pat sakė, kad visi mūsų reaktoriai yra maksimaliai saugūs. Ir dabar tebesako, tačiau žmonės jais nebepasitiki. Kiekvieną kartą, kai įvyksta branduolinė avarija, ji įvyksta vis kitokios rūšies reaktoriuje negu buvo įvykusi iki šiol. Ką tai sako? Kad nėra absoliučiai saugių reaktorių ir kad visi žmogaus sukurti įrengimai genda. Keista, kad kažkas garantuoja tokius dalykus, kaip absoliutus kokio nors įrengimo saugumas.
– Sakote, kad Japonija stengsis išsiversti be branduolinės energijos. Tačiau žiniasklaida teigia, kad jūsų branduoliniai reaktoriai buvo sustabdyti tik planiniam patikrinimui ir tuojau bus paleisti.
– Taip nori Japonijos vyriausybė ir atominių elektrinių savininkai. Bet žmonės užprotestavo. Jie nebenori branduolinės energijos. Ir taip neaišku, kas bus su Japonija po keleto metų. O žmones remia miestų prefektūros. Jos spaudžia vyriausybę, kad elektrinės iš naujo nebūtų atidarytos. Tikiuosi, kad mums pavyks ir kad toliau jau gyvensime be branduolinės energijos.
– Visiems žinoma, kad viena didžiausių atominės energetikos problemų – radioaktyvios atliekos. Kaip Japonija iki šiol sprendė šį klausimą?
– Niekaip. Visos radioaktyvios atliekos saugomos tose elektrinėse, kuriose buvo naudotas kuras. Kaip ir visas pasaulis, mes bandėme ieškoti išeičių. Paskutinis bandymas buvo susitarti, kad atliekas paimtų saugoti Mongolija, nes Japonijoje – labai nesaugu, čia ištisai vyksta žemės drebėjimai. Tačiau dabar kol kas viskas sustojo.
– Vienas iš Europos Sąjungos reikalavimų Lietuvai yra iki 2015 m. paruošti branduolinių atliekų saugojimo programą, mat vien uždarius senąją Ignalinos elektrinę mes tų atliekų turime 2500 tonų. O jei pasistatysime naują, jų bus dar daugiau. Ką mums patartumėte?
– Ką galima patarti Lietuvai, jeigu net JAV neturi kur ilgam laikui saugoti branduolinių atliekų? Nieko. Amerika dėjo dideles viltis į Juka Mauntain (Yucca Mountain) vietovę, tačiau 2009 m. šis projektas yra nutrauktas. Užteko to, kad aplinkinių rajonų gyventojai užprotestuotų, kad radioaktyvios atliekos būtų saugomos jų žemėje.
– Šiuo metu Lietuva bando susitarti dėl trumpalaikio atliekų saugojimo su Rusija.
– Bet tada tegu jūsų vyriausybė tiksliai išsiaiškina, kiek tai kainuos. Gali būti, kad kaina bus tokia, jog neverta bus net galvoti apie naują atominę elektrinę.
– Atrodo, kad su radioaktyviomis atliekomis ta pati problema visur: niekas nenori, kad jos būtų saugomos pas juos, visi galvoja, kad suras “kvailesnį”.
– Būtent, tačiau tame ir yra branduolinės energijos absurdas, kad žmonija prisistatė elektrinių, neišsprendusi klausimo, kaip saugos atliekas. Prieš 50 metų, kai elektrinės buvo tik pradėtos statyti, visi galvojo, kad vėliau, progresui einant į priekį, šis klausimas išsispręs. Tačiau laikas ėjo, o niekas nepasikeitė. Dabar žmonija gyvena ant tiksinčios atominės bombos ir nežino, ką su ja daryti. Kokių tik nebuvo planų: atliekas kasti į žemę, skandinti vandenyne, laidoti lede, net kažkas buvo sugalvojęs jas išgabenti į kosmosą. Niekas netinka. Vienintelė išeitis – laidoti žemėje specialiuose konteineriuose. Tačiau kada kalba eina apie šimtus tūkstančių ar net milijonus metų, niekas nežino, kokie poslinkiai gali įvykti žemės gilumoje ir kas su radioaktyviom medžiagom gali atsitikti.
– Jūsų atsakymai neskamba labai optimistiškai.
– Jie ir nėra optimistiški. Aš 40 metų dirbu su atomine energija ir matau tą absurdą, kuris pasaulyje vyksta. Visos žmonijos ir pačios planetos egzistencija statoma į pavojų dėl saujelės pelno siekiančių žmonių.
– Pasakojate, kad dabar Fukušimoje didžiausia problema – 4-asis reaktorius. Patikslinkit, prašau.
– Taip, ten yra visiškai tragiška situacija. Tiems, kas specialiai šia tema nesidomėjo, pabandysiu paaiškinti paprastai. Trijuose Fukušimos reaktoriuose, kurie žemės drebėjimo metu veikė, ėmė lydytis branduoliniai strypai. Jie šiuo metu šaldomi vandeniu, tas radioaktyvus vanduo teka į požeminius vandenis ir vandenyną, tačiau situacija ten nors laikinai kontroliuojama. Blogiau yra su 4-uoju reaktoriaus bloku. Jis avarijos metu buvo sustabdytas techniniam aptarnavimui. Tačiau antrame jo aukšte yra atidirbusių radioaktyvių strypų saugykla. Po žemės drebėjimo 4-ojo reaktoriaus pastate įvyko didelis sprogimas (nuo susikaupusių dujų) ir pastatas buvo labai apgriautas. Šiandien jis dar stovi, tačiau nuo bet kokio, net mažiausio žemės drebėjimo gali sugriūti. Tada tie radioaktyvūs strypai suvirstų ant žemės ir pradėtų visiškai nekontroliuojamai skleisti radiaciją. Jei taip atsitiktų, tai būtų avarija mažiausiai 10 kartų didesnė už ankstesnę Fukušimoje įvykusią. Tada jau reiktų kalbėti apie Japonijos žūtį ir apie pasaulinę katastrofą.
– Kodėl tuomet tie strypai neišvežami į saugesnę vietą?
– Nes neįmanoma. Po žemės drebėjimo sugriuvo ta pastato dalis, kurioje buvo įrengta tiltinio krano, skirto panaudotų strypų perkėlimui, konstrukcija. Šiuo metu tiltinis kranas negali pasiekti baseino, kuriame be radioaktyvių strypų yra daugybė prikritusio betono nuolaužų, nuo kurių pirmiausia reikia išvalyti baseiną. Tik jas išvežus būtų galima prieiti prie radioaktyvių strypų. Šiuo metu planuojama aplink apgriuvusį pastatą pastatyti naują – didesnį pastatą, tarsi apgaubiančią dėžę, ir jame įrengti naują kraną, kuriuo būtų galima pasiekti baseiną su radioaktyviais strypais.
– Ar tiesa, kad tai gali užtrukti net trejus metus? Bent jau tokius terminus TEPCO kompanija minėjo amerikiečiams?
– Norėtųsi tikėti, kad jie tą padarys greičiau, bet gali būti, kad ir ne. O mums belieka melstis ir tikėtis, kad per tą laiką tame regione nebus jokio žemės drebėjimo. Apskritai, galiu pasakyti tik tiek: kad šioje situacijoje bet kokios prognozės yra labai sąlyginės. Mes Japonijoje dabar susiduriame su dalykais, su kuriais žmonių civilizacija dar nebuvo susidūrusi, todėl žinoti tiksliai, kas bus – negalime.
Daug tiesos šito žmogaus žodžiuose. Aš net kiek nustebęs, kad tautininkai įsidėjo šitą straipsnį. Ar ne tautininkai nuolatos rėkauja apie “energetinę nepriklausomybę” kaip tautos išlikimo garantą? Neseniai per radiją vienas riebus VSD tarakonas pareiškė, kad visi, kurie pasisako prieš AE, tarnauja Rusijos interesams. Mano klausimas: kam tada tarnauja Japonijos gyventojai? Pas mus čia renka parašus referendumui dėl atominės, gal ir surinks, bet aš jau pradedu abejoti, kad referendumas užrauks šitą reikalą. Pavarys propagandos per žiniasklaidos kanalus, na gal elektrą atjungs kokiam mieste trumpam, kad dar paranojos paskleist, ir nubalsuos tie užguiti žmogeliai kaip reikia pinigų maišams. Japonai sugeba priverst vyriausybę sustabdyt 54 reaktorius, pažiūrėsim ką sugeba Lietuvos atlėpausiai.
O pats, kartais nesi atlėpausis?
Sustabdė patikrinimui. Dabar vėl paleidinėja. Ką tik paleido 2 reaktorius paaiškindami tuo, kad tai kelia grėsmę ekonomikos stabilumui bei valstybės saugumai, juk vartojimo nieks neatsisako, tai va.
“Prieš 50 metų, kai elektrinės buvo tik pradėtos statyti, visi galvojo, kad vėliau, progresui einant į priekį, šis klausimas išsispręs.” – mažai kas galvojo, nes atliekos tada nebuvo atliekos, jos buvo reikalingos, ten daug plutonio atominėms bomboms. Ir mūsų atominę statė plutoniui gaminti.
Germa, tamsta arba provokatorius, arba šauni bele kur, kad tiktai apdergti, matomai, tamstai nemėgstamos partijos.
Tautininkai yra viena iš pirmaujančių organizacijų renkant parašus dėl referendumo prieš atominės elektrinės statybą.
Nesvaik dėl to pirmavimo, nieks neskaičiuoja kas ir kiek surinko. Kol kas matau, kad tautininkai pirmi siūlo įstatymus, kurie sodins į kalėjimus tuos, kurie bandys protestuot prieš AE statybą, nes AE kol kas ir stumiama remiantis energetine nepriklausomybe.
Būtina atkreipti ypatingą dėmesį į japonų mokslininko pasakytus žodžius: “Mes Japonijoje dabar susiduriame su dalykais, su kuriais žmonių civilizacija dar nebuvo susidūrusi”. O jeigu šis mokslininkas dar žinotų apie III-jo bei IV-jo geofizinių procesų vyksmą, tai atominių elektrinių statybą Žemėje jis išvis pavadintų beprotybė!
Klimatas Žemėje kinta, ir gana sparčiai, ne į gerąją mums pusę. Tai, kad šio tūkstantmečio pabaigoje mūsų Žemės šiauriniame pusrutulyje vidutinė temperatūra pasieks maksimumą, o pietiniame-minimumą, liudija šaltiniai.
Ar galės prie mums lygi šiol neįprastai aukštų temperatūrų Žemėje netrikdomai veikti Atominės elektrinės?
Koks šis temperatūrų skirtumas tarp Žemės pusrutulių bus po 50, po 100 ir t.t. metų?
Kokia bus uraganų bei taifūnų galingumo dinamiką laike? Pastarųjų galingumas juk tiesiogiai priklauso nuo temperatūros skirtumo tarp mūsų skirtingų Žemės pusrutulių. O jug atominės elektrinės pastatytos būtent prie vandens telkinių!
ATĖJO LAIKAS, PONIOS IR PONAI, NE TIKTAI GALVOTI APIE NAUJŲ ATOMINIŲ ELEKTRINIŲ STATYBĄ, BET APIE JŲ DEMONTAVIMĄ ŽEMĖJE!!!
Pagal mokslininkų pranašystes bei pagal Romualdo Zubino knygoje “Per praeitį į ateitį” pateiktą klimato kaitos Žemėje grafiką, per artimiausią šimtmetį mūsų Žemės pusrutulyje temperatūra pakils mažiausiai 5-7 laipsniais. Kiek per tą patį laikotarpį pakils vandens temperatūra esančiame prie Ignalinos Drukšių ežere? Kas gali garantuoti, kad tas pats ežeras neužžels dar iki mūsų šimtmečio pabaigos, juk jis jau dabar yra beveik negyvas, nes jame jau ir žuvys nebesiveisia? Iš kur tada ir kokiu būdu bus gabenamas vanduo reaktorių aušinimui?
Kodėl nei į šiuos, nei į daugelį kitų rimtų klausimų neieškoma atsakymų dar Ignalinos atominės elektrinės priešprojektinėje stadijoje? Kodėl šis galvos skausmas paliekamas mūsų vaikams bei anūkams?!