Lapkričio 18-ąją 80 metų sukanka Veronikai Povilionienei – vienai iškiliausių Lietuvos liaudies dainininkių, pirmajai Jono Basanavičiaus premijos (dabar – Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija) laureatei, taip pat pelniusiai Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją. Šiemet ji mini ir kitą svarbią sukaktį – 60 metų scenoje.
Per šešis kūrybos dešimtmečius jos balsas lydėjo etninės kultūros sąjūdį, Sąjūdžio mitingus ir Lietuvos laisvės atgimimą. Tačiau svarbiausia – Veronika padėjo išsaugoti ne tik dainas, bet ir patį dainavimo paprotį – gebėjimą daina prabilti apie namus, meilę, netektį ir Tėvynę.
Jos dainavime girdėti Dzūkijos žemės šiluma. Ir šis balsas primena: senoji liaudies daina nėra vien praeities palikimas. Ji tebėra gyva, kol ją dainuojame.
Iš Dzūkijos kaimo – į didžiąją Lietuvos sceną
Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė gimė 1946 m. lapkričio 18 d. Kareivonių kaime, prie Kapčiamiesčio, Lazdijų krašte. Dzūkijos dainos ją lydėjo nuo vaikystės, kai dainavimas buvo natūrali šeimos ir kaimo bendruomenės gyvenimo dalis.
Baigusi mokyklą ji atvyko į Vilnių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Universiteto metais dalyvavo kraštotyros žygiuose, domėjosi tautosaka, klausėsi kaimo dainininkų. Susitikimai su senųjų dainų mokėtojais tapo jos pačios dainavimo mokykla.
Šiandien beveik neįtikėtina, tačiau į universiteto liaudies dainų ir šokių ansamblį jos tuomet nepriėmė – balsas pasirodė pernelyg liaudiškas. Ilgainiui būtent toks natūralus dainavimas tapo jos išskirtiniu bruožu.
1974–1991 m. Veronika dainavo Lietuvių folkloro teatre. Vėliau rengė savas programas, dainavo įvairiuose Lietuvos kraštuose ir užsienyje, kartu su bendraminčiais nešė klausytojams dainas, išmoktas iš gyvosios tradicijos.
Veronika Povilionienė atlieka „O atsimenu namelį“ | LRT, 2018 m. Žiūrėti „YouTube“
1967-ųjų Rasos Kernavėje – daina, žadinusi Lietuvą
Veronikos Povilionienės kelias į tautinį atgimimą prasidėjo ne Sąjūdžio metais. Vienas svarbiausių šio kelio pradžios įvykių – 1967 m. Kernavėje surengta pirmoji pagal senuosius papročius atgaivinta Rasos šventė.
Vilniaus universiteto kraštotyrininkai ir kiti senosios kultūros puoselėtojai ant piliakalnių kūrė savą, nuo oficialių sovietinių renginių besiskiriančią šventę. Čia skambėjo ne valdžios parinktos dainos, o iš kaimų parsivežtos senosios melodijos, buvo mokomasi kupoliavimo papročių, ratelių ir apeigų.
Vieną ryškiausių šios pradžios liudijimų išsaugojo Nijolė Balčiūnienė. Savo prisiminimuose apie pirmąją Rasos šventę Kernavėje ji pasakojo, kaip jaunutė Veronika Janulevičiūtė, dar ilgomis kasomis, užvedė dainą „Oi ant kalno, ant aukštojo“.
Jaunimas mokėsi iš senųjų dzūkų dainininkų Miko Macevičiaus, Juozo Averkos ir Petro Zalansko. Šventėje dalyvavo ir senosios kultūros žinovai Eugenija Šimkūnaitė, Norbertas Vėlius, Česlovas Kudaba. Iš jų žinių ir dainų augo nauja lietuviškosios savimonės karta.
Taigi Veronika buvo ne vėliau prie sąjūdžio prisidėjusi viešnia, o viena pirmųjų jo dainų vedlių. Rasos šventė Kernavėje tapo svarbia jos gyvenimo ir lietuvių etnokultūrinio atgimimo istorijos dalimi.
Žygeiviai, sutartinės ir tylusis pasipriešinimas
Greta Rasos švenčių kūrėsi žygeivių, kraštotyrininkų, tautosakos rinkėjų ir folkloro ansamblių sambūriai. Jie keliavo po Lietuvos kaimus, lankė piliakalnius, rinko senąsias dainas, domėjosi nutylėta tautos istorija ir mokėsi to, ko nebuvo galima rasti sovietiniuose vadovėliuose.
Veronika pati yra pasakojusi, kad pirmosios Rasos buvo rengiamos prisidengiant Indijos bičiulių draugijos veikla. Toks atsargumas buvo reikalingas, nes savarankiškos tautinės veiklos sovietinė valdžia netoleravo. Vėliau, augant švenčių dalyvių skaičiui, valdžia ėmė varžyti žygeivius ir kraštotyrininkus, uždarinėti jų sambūrius.
Universitete Veronika susipažino ir su sutartinėmis. Su bendramintėmis jų mokėsi, o 1968 m. Vydūno minėjime ant Rambyno kalno sutartinės vėl skambėjo viešai. Būtent šiame minėjime ji sutiko būsimąjį vyrą Vidmantą Povilionį.
Jų šeimos istorija liudija ir kitą to meto tikrovę. Vidmantas Povilionis, pogrindinės „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos dalyvis, 1973 m. buvo suimtas ir įkalintas. Vienas jam mestų kaltinimų buvo žinių apie slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto susitarimus platinimas.
Todėl Veronikai daina nebuvo atsieta nuo Lietuvos likimo. Ji augo aplinkoje, kurioje tautosaka, istorinė atmintis ir laisvės siekis buvo glaudžiai susiję, nors viešai apie tai ne visuomet buvo galima kalbėti.
Nuo Kernavės Rasų iki Dainuojančios revoliucijos
Kai 1988 m. gimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, dešimtmečius gyvavę folkloro sambūriai jau buvo išugdę žmonių, mokėjusių lietuviškas dainas ir galėjusių jas užvesti dideliuose susibūrimuose. Veronika Povilionienė buvo viena ryškiausių tokių dainininkių.
Ji prisiminė, kad pirmaisiais Sąjūdžio mėnesiais dalis mitingų dalyvių dainų dar nemokėjo – vieni tik pritarė melodijai, kiti žodžius skaitė iš lapelių. Tačiau netrukus senąsias lietuviškas dainas kartu su ja jau traukė tūkstantinės minios.
Veronika nelaikė savęs aktyvia Sąjūdžio veikėja, tačiau dalyvaudavo svarbiuose jo renginiuose, su folkloro kolektyvais dainuodavo ten, kur reikėjo palaikyti žmones, ir taip prisidėjo prie tautos telkimosi.
1988 m. rugpjūčio 23 d. Veronika dalyvavo istoriniame Sąjūdžio mitinge Vilniaus Vingio parke, kuriame buvo viešai kalbama apie Molotovo–Ribentropo pakto padarinius Lietuvai. Į renginį ji atėjo su nedidele vėliavėle rankoje; tą akimirką įamžino fotografas Zenonas Nekrošius, kaip pasakojama LRT istorinių įvykių apžvalgoje.
Rugpjūčio 23-ioji Povilionių šeimai turėjo ir asmeninę prasmę: už žinių apie slaptąjį paktą platinimą buvo kalėjęs Vidmantas. Todėl mitinge viešai išgirstos tiesos jiems nebuvo vien naujas istorinis atradimas – tai buvo ir ilgai slėptos šeimos patirties pripažinimas.
Taip tarp 1967-ųjų Rasos šventės Kernavėje ir 1988-ųjų Dainuojančios revoliucijos nusidriekė nenutrūkstama dainos gija. Tai, ką nedidelis būrelis jaunų žmonių kadaise dainavo ant piliakalnių ir kraštotyros žygiuose, Atgimimo metais užtraukė visa Lietuva.
Ypatingą vietą Veronikos repertuare užima karinės-istorinės, partizanų ir tremties dainos. Jose girdėti ne vien tautos patirtas skausmas, bet ir žmogaus orumas, ištikimybė saviesiems ir ryžtas nepasiduoti.
Veronika Povilionienė ir „Blezdinga“ – „Oi, neverk, motušėle“ | LRT laida „Dainuoju Lietuvą“. Žiūrėti „YouTube“
Daina, kuri nebijo kitokio skambesio
Veronikos Povilionienės kūrybinis kelias liudija, kad pagarba senajai dainai nereiškia užsisklendimo. Ji bendradarbiavo su saksofonininku Petru Vyšniausku, pianistu Dainiumi Pulausku, įvairiais orkestrais, dainavo su roko ir popmuzikos grupėmis.
Jos balsas skambėjo su „Antimi“, „ŽAS“, „Vairu“ ir kitais muzikantais. Tokiuose susitikimuose liaudies daina neprarado savo šaknų, tačiau atsivėrė ir tiems klausytojams, kurie su tradicine muzika anksčiau beveik nebuvo susidūrę.
Neatsitiktinai Veronika yra prisipažinusi tos pačios dainos nemokanti dukart padainuoti vienodai. Daina jai nėra nekintama melodija. Kaskart ji suskamba naujomis intonacijomis, atsiliepia į dainininkės išgyvenimus ir klausytojų artumą.
„Žalvarinis“ ir Veronika Povilionienė – „Einam tolyn“ | grupės „Žalvarinis“ vaizdo įrašas, 2017 m. Žiūrėti „YouTube“
Svarbiausia – kad dainuotų patys žmonės
Nuo 1991 m. su Veronika siejama folkloro grupė „Blezdinga“. Dainininkė taip pat rengė „Pasidainavimus su Veronika“, lankė mokyklas, dalijosi dainomis su Lietuvoje ir užsienyje gyvenančiais tautiečiais.
Tai daugiau nei koncertai, kuriuose vienas dainuoja, o kiti klausosi. Pasidainavimuose žmonės kviečiami jungtis prie bendro būrio – prisiminti žodžius, mokytis melodijų, pajusti dainavimo drauge džiaugsmą.
Apie tai, kodėl kiekvieno žmogaus noras dainuoti jai toks svarbus, Veronika yra kalbėjusi ir ankstesniame Alkas.lt skelbtame pokalbyje. Dainos gyvybę ji matuoja ne vien salės plojimais, bet ir tuo, ar ją parsineša namo klausytojai.
Juk tikroji tradicija gyvuoja ne tada, kai apie ją vien žinome, o tada, kai patys ją tęsiame – virtuvėje, šeimos šventėje, kelionėje ar suėję bendruomenėn.
Nuopelnus pripažino Lietuva ir pasaulis
1992 m. Veronika Povilionienė tapo pirmąja Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureate. Nuo 2018 m. ši premija turi nacionalinės premijos statusą ir vadinama Nacionaline Jono Basanavičiaus premija.
2007 m. dainininkė apdovanota Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2008 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija „Už dainavimą Lietuvai ir pasauliui“.
Dainininkė taip pat apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio ir Karininko kryžiais. 2011 m. Čeliabinske jai įteiktas vadinamasis Pasaulio folkloro Oskaras. Šie įvertinimai liudija, kad jos dainos pasiekė ir toli nuo Lietuvos gyvenančius žmones.
Vis dėlto jos darbų prasmė didesnė už bet kurį apdovanojimą: Veronika ilgus metus įrodinėjo, kad liaudies daina turi vietą ir šiuolaikiniame gyvenime, ir tarptautinėje scenoje.
Veronika Povilionienė – papildomas vaizdo įrašas | Žiūrėti „YouTube“
Valstybės vadovų sveikinimai – padėka už dainuojančią Lietuvą
80-ojo gimtadienio proga Veroniką Povilionienę pasveikino Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda, Ministras Pirmininkas Mindaugas Sinkevičius ir kultūros ministras Lukas Alsys.
„Jūsų vardas mūsų šalyje jau seniai tapo meilės Tėvynei simboliu“, – rašoma Prezidento sveikinime. Šalies vadovas pabrėžė, kad jos balsas tapo neatsiejamas nuo Sąjūdžio ir Dainuojančios revoliucijos, o veikla saugant istorinę atmintį ir dainų paveldą tęsėsi atkūrus Nepriklausomybę.
Prezidentas padėkojo už tautos laisvės kovų įprasminimą dainose, Lietuvos regionų dainavimo tradicijų saugojimą ir lietuviškos muzikos garsinimą pasaulyje. Jis palinkėjo sveikatos, stiprybės ir šviesių akimirkų artimųjų apsuptyje.
Vyriausybės vardu sveikindamas dainininkę premjeras Mindaugas Sinkevičius dėkojo už jos lietuvių dainų lobyno atvėrimą, koncertus pasaulio scenose, Lietuvos kaimuose bei mokyklose ir ateities kartoms išsaugotus įrašus.
„Savo balsu Jūs grąžinote archajiškai lietuvių dainai jos pirminę jėgą“, – sveikinime rašė kultūros ministras Lukas Alsys. Ministras atkreipė dėmesį ir į dainininkės gebėjimą senąsias melodijas sujungti su įvairių muzikos krypčių kūryba.
Šie žodžiai primena: Veronikos dainavimas svarbus ne vien muzikos pasauliui. Jis stiprina tautos atmintį, bendrumo jausmą ir pasitikėjimą savąja kultūra.
Daina ir šeima – neatskiriamos
Visą gyvenimą Veroniką lydi šeima. Kartu su vyru, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru ir diplomatu Vidmantu Povilioniu, ji užaugino dukrą Rimą, sūnus Skomantą ir Tautvilą.

Ši šeimos fotografija, išsaugota Vidmanto Povilionio asmeniniame archyve, primena laiką, kai Veronikos koncertinis kelias tik skleidėsi, o namuose augo vaikai.
Dainavimo džiaugsmas perduodamas ir jaunesnėms šeimos kartoms. Dainininkės drauge su artimaisiais įrašytos dainos tapo dar vienu gyvosios tradicijos tąsos liudijimu.

Nuotraukoje įamžinta šilta Veronikos ir Vidmanto Povilionių akimirka primena kitą jos gyvenimo pusę – artimą ryšį, bendrą kelią ir namus, į kuriuos sugrįžtama iš koncertų.
Veronika Povilionienė ir Vidmantas Povilionis. Jono Vaiškūno filmuotas įrašas | J. Vaiškūno vaizdo įrašas. Žiūrėti „YouTube“
Pastaraisiais metais dainininkei teko ištverti rimtus sveikatos išbandymus, tačiau ji nenustojo dainuoti. Net ligoninėje, kaip pati pasakojo, daina subūrė žmones, suteikė drąsos ir džiaugsmo.
Aštuoniasdešimtmetį pasitinka su „Antologija“
2026 m. rugsėjį Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatytas trijų vinilinių plokštelių rinkinys „Antologija“, aprėpiantis skirtingus Veronikos kūrybos laikotarpius – nuo pasirodymų su bendražygiais iki dainų Lietuvai.
O lapkričio 29 d. 15 val. Vilniaus šv. Kotrynos bažnyčioje rengiamas koncertas „Pasidainavimai su Veronika Povilioniene“. Kartu dainuos ir muzikuos jos artimieji bei ilgamečiai scenos bičiuliai.
Šis vakaras numatytas ne vien prisiminimams. Jo esmė – sugrįžti prie to, ką Veronika taip atkakliai gynė visą gyvenimą: susiburti ir patiems uždainuoti.

Kol skamba daina, gyva ir tauta
Per aštuonis dešimtmečius Veronika Povilionienė parodė, kad kultūrinis paveldas nėra muziejaus lentynoje padėtas daiktas. Jo tikroji vieta – žmogaus balse, atmintyje ir kasdieniame gyvenime.
Šiandien dėkojame jai už nepakartojamą balsą ir daugybę koncertų, kuriuose jos dainos skraidino ir tebeskraidina mūsų dvasią dangopi. Dėkojame už tai, kad ji priminė mums mūsų pačių dainas ir mokė ne vien jų klausytis, bet ir patiems dainuoti.
Ačiū, Veronika, kad savo atsidavimu tautinei kultūrai ir visu gyvenimu padedi mums suvokti ir pajusti vieną svarbią tiesą: kol skamba daina, gyva ir tauta.
Alkas.lt nuoširdžiai sveikina Veroniką Povilionienę garbingo 80-mečio proga ir linki stiprios sveikatos, artimųjų meilės bei dar daug gražių metų su daina!













