Akademiko A. Jokubaičio paskaita „Religija ir politika“ – apie tikėjimą, valstybę ir žmogaus gyvenimo prasmę

Spalio 13 d. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Didžiojoje konferencijų salėje vykusi „Mokslo žinių diena“ sulaukė didelio susidomėjimo – salė buvo pilnutėlė Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto (MČTAU) klausytojų. LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ ir MČTAU organizuoto renginio dalyviai susirinko į akademiko, Vilniaus universiteto profesoriaus, humanitarinių mokslų daktaro Alvydo Jokubaičio paskaitą „Religija ir politika“.

Sveikindama klausytojus su naujų mokslo metų pradžia, MČTAU rektorė Zita Žebrauskienė džiaugėsi bendruomenės aktyvumu, žingeidumu ir noru nuolat tobulėti. Ji linkėjo klausytojams sveikatos, prasmingų susitikimų ir atradimų, o paskaitas ragino priimti kaip galimybę ne tik įgyti naujų žinių, bet ir praturtinti savo kasdienybę.

MČTAU Religijų pažinimo katedros vadovas Algimantas Petrauskas pristatė renginio temą ir pakvietė kalbėti akademiką A. Jokubaitį.

Religijos ir politikos santykis – plati ir daugiasluoksnė tema, aktuali tiek nagrinėjant valstybės ir Bažnyčios santykius, tiek svarstant šiuolaikinės visuomenės vertybes, žmogaus laisvę ir moralinę atsakomybę.

Paskaitoje profesorius kėlė klausimus, skatinančius permąstyti įprastas nuostatas: kokią vietą sekuliarioje valstybėje užima Dievo autoritetas? Ar demokratijoje žmonių valia tampa aukščiausiu sprendimų matu?

Kur baigiasi politinės valdžios galios ir prasideda žmogaus dvasinio gyvenimo sritis?

Aptardamas šiuolaikinę Lietuvos valstybę, A. Jokubaitis atkreipė dėmesį į demokratijos ir religijos santykio prieštaras. Nors religinės nuorodos tebėra matomos viešajame gyvenime, valstybės politinė santvarka grindžiama piliečių valia, o ne religiniu autoritetu.

Profesorius ragino svarstyti, ką šis atskyrimas reiškia visuomenei, kurioje religija istoriškai turėjo didelę reikšmę ir tebėra svarbi daugelio žmonių pasaulėžiūros dalis.

Daug dėmesio paskaitoje skirta krikščionybės santykiui su politika. Profesoriaus požiūriu, krikščionybė nėra politinė programa ar filosofinė sistema – jos pagrindas yra tikėjimas Kristaus gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu.

Todėl jos žinia peržengia konkrečios valstybės, tautos ar politinės santvarkos ribas.

Krikščioniškoji tradicija primena, kad žmogaus gyvenimo tikslai negali būti susiaurinti iki politinės galios, visuomenės tvarkos ar materialinės gerovės siekio.

Svarstydamas pasaulietinės ir dvasinės valdžios santykį, lektorius rėmėsi evangeliniu principu „Kas Ciesoriaus – Ciesoriui, kas Dievo – Dievui“. Ši nuostata paskaitoje tapo atspirties tašku kalbant apie politikos galimybes ir ribas.

Valstybė yra būtina bendram žmonių gyvenimui organizuoti, tačiau ji negali atsakyti į visus žmogaus egzistencinius klausimus ar visiškai aprėpti jo vidinio pasaulio.

Akademikas taip pat lygino krikščionybę su judaizmu ir islamu, aptardamas religinių nuostatų, įstatymų ir kasdienio gyvenimo santykį. Krikščionybėje ypatingą vietą užima meilės principas, tačiau jį suprasti ir taikyti konkrečiose gyvenimo situacijose nėra paprasta.

Paskaitoje išryškėjo klausimas, kaip religinės vertybės veikia žmogaus santykį su kitais ir kaip jos dera su politinės bendruomenės gyvenimo principais.

Aktualus diskusijų laukas atsivėrė kalbant apie migraciją, atjautą ir valstybės pareigą saugoti savo piliečius bei politinę tvarką. A. Jokubaitis aptarė prieštarą tarp krikščioniško raginimo mylėti ir padėti kitam žmogui bei valstybės atsakomybės už saugumą ir bendruomenės interesus. Šis pavyzdys leido pažvelgti į sudėtingą klausimą: kaip universalias moralines nuostatas suderinti su konkrečiomis politinėmis aplinkybėmis?

Kita svarbi paskaitos tema – šiuolaikinės pažangos samprata. Profesorius kritiškai vertino įsitikinimą, kad mokslas, technologijos, ekonomikos plėtra ir politinės reformos savaime veda į geresnį pasaulį.

Jo teigimu, techninė ar ekonominė pažanga nebūtinai reiškia ir moralinę žmogaus bei visuomenės pažangą. Žmonių sukurti technologiniai ir ekonominiai mechanizmai gali įgyti vis didesnę įtaką jų pačių gyvenimui.

Tarp tokių iššūkių minėtas ir dirbtinis intelektas, skatinantis iš naujo apmąstyti žmogaus galimybes, atsakomybę bei kontrolės ribas.

Ne mažiau dėmesio skirta žmogaus vidiniam gyvenimui – sąžinei, tikriesiems motyvams ir moralinei atsakomybei. Politika gali nustatyti taisykles, reguliuoti elgesį ir numatyti sankcijas, tačiau negali iki galo pažinti žmogaus vidaus.

i mintis skatino susimąstyti apie pagarbą kitam, atsargumą vertinant jo poelgius ir ribą tarp viešo elgesio vertinimo bei pretenzijos žinoti kito žmogaus vidines paskatas.

Paskaitoje netrūko polemiškų minčių ir provokuojančių klausimų, kvietusių auditoriją ne tik klausytis, bet ir savarankiškai vertinti išsakytas idėjas.

Plati nagrinėtų temų aprėptis – nuo demokratijos ir religijos santykio iki migracijos, technologijų bei asmeninės moralinės atsakomybės – atskleidė, kiek daug skirtingų žmogaus gyvenimo sričių sieja šios dvi temos.

Akademiko A. Jokubaičio paskaita priminė, kad religijos ir politikos santykis nėra vien istorinis klausimas ar diskusija apie institucijų kompetenciją. Tai ir svarstymai apie vertybes, žmogaus laisvę, visuomenės ateitį bei politinės valdžios ribas.

Pilnutėlė LMA Didžioji konferencijų salė liudijo klausytojų susidomėjimą šiomis temomis ir norą gilintis į sudėtingus, vienareikšmių atsakymų neturinčius klausimus.

Parengė LMA skyriaus „Mokslininkų rūmai“ vyriausioji specialistė Liliana Feiginaitė

Šaltinis – Lietuvos mokslų akademija