Lietuvių liaudies pasakos – ne vien vaikams prieš miegą sekamos istorijos. Jose slypi senoji pasaulėžiūra, mitologiniai vaizdiniai, žmonių išmintis ir per šimtmečius sukaupta gyvenimo patirtis. Klaipėdoje gyvenantis etnologas, humanitarinių mokslų daktaras Žydrūnas Vičinskas siekia šį tautosakos lobyną sugrąžinti į kasdienį žmonių gyvenimą.
Jo sukurtas nepriklausomas sumanymas „VĖJO papartis“, pradėtas įgyvendinti 2026 metų vasarą, jau sulaukė daugiau kaip 3 tūkstančių „YouTube“ kanalo prenumeratorių. Senosios lietuvių pasakos čia atgyja ne kaip pažodžiui skaitomi tekstai, o kaip gyvi, šiuolaikiniam žmogui suprantami pasakojimai.
Iš Jono Basanavičiaus rinkinių – į šiuolaikinį pasaulį
„VĖJO paparčio“ pasakojimų pagrindas – daktaro Jono Basanavičiaus tautosakos bibliotekos rinkiniuose paskelbtos lietuvių liaudies pasakos.
Anksčiau baltų religiją, mitologiją ir senuosius rašytinius šaltinius tyrinėjęs Ž. Vičinskas įsitikinęs, kad moksliniuose leidiniuose išsaugotas tautosakos paveldas neturėtų likti vien tyrinėtojų ir bibliotekų lankytojų akiratyje.
Etnologas nesiekia pažodžiui atkartoti senųjų pasakų. Jis išsaugo svarbiausius jų siužetus ir vaizdinius, tačiau pasakojimo kalbą, tempą bei sąmojį pritaiko dabartiniam klausytojui.
Taip šimtmečio senumo istorijos įgauna naują skambesį, neprarasdamos ryšio su tradicine lietuvių pasaulėjauta.
Pasaka, kurioje kiekvienas atranda ką nors sava
Vienas svarbiausių Ž. Vičinsko siekių – atskleisti, kad ta pati pasaka skirtingo amžiaus klausytojams gali turėti vis kitokią prasmę.
Šį pasakojimo būdą jis vadina „svogūno principu“: vieną istorijos sluoksnį supranta vaikas, kitą – suaugęs žmogus, o dar gilesnius prasmių klodus atveria klausytojo gyvenimiškoji ir kultūrinė patirtis.
„Stengiuosi, kad pasakojimai būtų daugiasluoksniai. Vaikai girdi vieną istoriją, suaugusieji joje gali atrasti visai kitus prasmių klodus. Tokios pasakos išlieka aktualios ilgiau ir kalba skirtingoms kartoms“, – sako Ž. Vičinskas.
Pasakose atsiskleidžia žmogaus baimės ir troškimai, drąsa ir silpnybės, godumas ir dosnumas, atsakomybė už savo poelgius. Jose veikia mitinės būtybės, nutinka nepaprastų įvykių, o veikėjams tenka priimti nelengvus sprendimus.
Todėl pasaka gali tapti ne tik maloniu šeimos laisvalaikio užsiėmimu, bet ir paskata kalbėtis apie žmogaus prigimtį, dorovę bei santykį su pasauliu.
Kodėl pasakai reikia gyvo žmogaus?
Šiais laikais internete gausu įgarsintų pasakų, kurias lydi piešiniai, judantys vaizdai arba tiesiog nejudantis paveikslėlis.
Tačiau Ž. Vičinskas pasirinko kitą kelią – pasakas seka pats, žvelgdamas į žiūrovą iš ekrano.
Jo pasakojimuose svarbus ne tik balsas, bet ir veido išraiška, gestai, pauzės, netikėtos reakcijos bei gyvas sąmojis. Visa tai primena senąją pasakotojų tradiciją, kai pasakos įtaigumas priklausydavo ne vien nuo jos turinio, bet ir nuo pasakotojo gebėjimo sudominti klausytojus.
„VĖJO paparčio“ kūrėjas šį būdą laiko gyvojo pasakojimo tradicijos tęsiniu. Jam svarbu ne vaidinti teatro spektaklį, o užmegzti tikrą ryšį su žmogumi, kuris klausosi pasakos.
Senasis paveldas gali gyvuoti ir skaitmeniniame pasaulyje
„VĖJO papartis“ skirtas ne tik vaikams ar jų tėvams. Pasakojimai gali sudominti mokytojus, tautosakos mėgėjus, lietuvių mitologijos tyrinėtojus ir visus, kuriems rūpi senoji mūsų tautos pasaulėžiūra.
Sumanytojas tikisi, kad šiuolaikiškai sekamos pasakos pasieks ir užsienyje gyvenančius lietuvius, o kai kuriems žiūrovams taps pirmuoju žingsniu į gilesnį tautosakos pažinimą.
Šis sumanymas primena, kad nematerialusis kultūros paveldas išlieka gyvas ne vien tada, kai yra kruopščiai užrašomas ir saugomas. Ne mažiau svarbu, kad jis būtų perduodamas iš žmogaus žmogui, iš vienos kartos kitai.
Būtent tokį kelią pasirinko Ž. Vičinskas, mėgindamas senąsias lietuvių pasakas sugrąžinti ten, kur jos visuomet gyvavo – tarp pasakotojo ir klausytojo.
„VĖJO paparčio“ pasakų galima nemokamai klausytis ir jas žiūrėti „YouTube“ kanale „VĖJO papartis“.
Labai išmintingas sumanymas lietuvybės savitumui išlaikyti per pasakų sekimą, dainelių padainavimą prieš miegą vaikams. Šaunu.