Rugsėjo 29 d. pasirodė naujas nekomercinis muzikinis kūrinys „Paskutinė vada“. Lietuvių skalikas jame tampa ne tik nacionalinės šunų veislės, bet ir lietuviškos tapatybės, kultūrinės atminties bei iš kartos į kartą perduodamų tradicijų simboliu.
Dainos premjera surengta rugsėjo 29 d. vidurdienį „YouTube“ ir kitose platformose.
„Paskutinė vada“ – ne vien daina apie lietuvių skaliką ar medžioklę. Jos kūrėjai kelia platesnį klausimą: kas nutinka tautos tradicijoms, jeigu ateina karta, kuri jų nebeperima?
Medžioklės pasaulis, raita bajorija, žirgai, skalikų balsai ir Lietuvos girios tampa istoriniu fonu pasakojimui apie tai, ką paveldėjome ir už ką šiandien esame atsakingi. Apie lietuviškos medžioklės kultūros tradicijas Alkas.lt yra rašęs ir anksčiau.
Pats lietuvių skalikas kūrinyje tampa simboliu to, kas gali išnykti kartu su mumis. „Paskutinės vados“ metafora kalba ne tik apie paskutinę skalikų kartą, bet ir apie žmones, kurie dar saugo tam tikro pasaulio atmintį, vertybes ir tradicijas.
„Lietuvių skalikų paskutinė vada,
Paskutiniams lietuviams skirta.“
Prie dainos susibūrė Lietuvos muzikos kūrėjai
„Paskutinės vados“ teksto autorius – lietuvių skalikų veislės puoselėtojas ir veisėjas, veislyno „Verbų“ įkūrėjas Jurijus Vežbickis.
Kūrinį prodiusavo „Kingdom Keyz“ komanda. Vokalines partijas atliko grupės „Žalvarinis“ vokalistė Sigita Jonynaitė ir muzikos atlikėjas Adrijus Alminas.
Galutinį kūrinio parengimą atliko Rolandas Venckys („Innomine“), o dainos vaizdo kūrinį sukūrė ir sumontavo Vydas Guobužas.
Sumanymas įgyvendintas kaip visiškai nekomercinė iniciatyva. Jos tikslas – per muziką ir jausmus atkreipti visuomenės dėmesį į lietuvių skaliką, jo istoriją ir išsaugojimą ateities kartoms.
Lietuvių skalikas – daugiau nei šunų veislė
Lietuvių skalikas yra Lietuvos istorijos, medžioklės kultūros ir tradicijų dalis. Tačiau „Paskutinės vados“ kūrėjams pasakojimas apie šią veislę tapo būdu prabilti apie kur kas platesnį reiškinį. Apie žmogaus ir šuns ryšį Lietuvos istorijoje pasakojama ir Alkas.lt pristatytoje parodoje „Istorija vizgina uodegą“.
„Šis projektas man yra labai asmeniškas. Norėjosi apie lietuvių skaliką kalbėti ne tik kaip veisėjui ar žmogui, kuris siekia išsaugoti veislę. Norėjosi per muziką paklausti – ką dar turime išsaugoti, kad po mūsų neliktų tik prisiminimas apie tai, kas kažkada buvo lietuviška?“ – sako dainos teksto autorius Jurijus Vežbickis.
Kūrinyje sąmoningai susipina praeitis ir dabartis. Bajorai ir kunigaikščiai, žirgai, skalikai, giria ir medžioklės garsai primena pasaulį, kurio didelė dalis jau liko istorijoje. Lietuvių skalikas tampa gyva jungtimi tarp šio pasaulio ir dabarties.
Daina kartu klausia, ar tradicija gali išlikti savaime. Ar jai išsaugoti pakanka istorinių šaltinių, nuotraukų ir pasakojimų, jeigu nebėra žmonių, kurie ją tęstų?
Todėl „paskutinė vada“ turi dvigubą prasmę. Tai gali būti paskutinė šunų karta, bet kartu – paskutinė žmonių karta, kuri dar prisimena, supranta ir jaučia tai, ką gavo iš ankstesniųjų.
Parengta pagal BNS Spaudos centro pranešimą.
