Šių metų rugpjūčio mėnesį kilus klausimui dėl sovietinės okupacijos metais drąsių Lietuvos patriotų Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus įkurtos pogrindinės spaustuvės „ab“ likimo, prisiminiau ir Stepono Dariaus bei Stasio Girėno skrydžiui pažymėti esamus paminklus, buvusio mauzoliejaus likimą.
Prisiminiau ir sovietinių partokratų požiūrį į mūsų minėtų lakūnų atliktą žygdarbį Lietuvos labui.
Būdamas Vilniaus universiteto studentu, 1956 metais per vadinamą marksizmo paskaitą TSKP dėstytojo paklausiau, kodėl sovietinė valdžia negerbia transatlantinių lakūnų Dariaus ir Girėno atminimo, jų skrydžio per Atlantą, išgarsinusio Lietuvą visame pasaulyje.
Priminiau jam, kad tuometinėje aviacijoje jų skrydis prilygo vienam ilgiausių skrydžių pagal atstumą, o tiksliausias pagal numatytą maršrutą. Dėstytojas, nutaisęs atitinkamą grimasą, paaiškino, kad tarybų valdžia jų niekada negerbs.
Mat Steponas Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas – turėjo nuosavą motociklą… Kas žinojo apie šių lakūnų gyvenimą ir jų skrydžio tikslą, suprato – kvailiau nepasakysi.
Į tokį nevykusį marksisto paaiškinimą garsiai atsakiau – mes „Lituanicos“ didvyrius gerbėme ir gerbsime. Auditorijoje kilo pritariantys plojimai. Dėstytojas, kiek pasimuistęs, pagrasino nutraukti paskaitą.
Dar man būnant vidurinės mokyklos suole, pakviestas į susitikimą su mokyklos mokytojais ir vyresnių klasių mokiniais vadinamas „revoliucionierius“ Apuokas Maksimavičius – mūsų tautos kultūros naikintojas (jam vadovaujant VD Karo muziejui, buvo sugriauti visi muziejaus sodelio paminklai) mūsų drąsiuosius lakūnus net išvadino fašistais…
Netikėdami tokiu melu, būrys mokinių atsakė kojų trypimu į grindis.
Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žygis pažymėtas paminklo sukūrimu Soldino girioje – jų žūties vietoje. Lakūnai gražiai įamžinti Puntuke, esančiame garsiajame Anykščių šilelyje, paminklinio skrydžio sparnais Kauno Ąžuolyno prieangyje.
Jų kapą žymi skulptoriaus Vytauto Mačiuikos nukaltas antkapinis paminklas. Darių ir Girėną mena jų vardais ne viename mieste pavadintos gatvės, jų tėviškės, Čikagoje bei Niujorke esančios žymės, sukurtas kino filmas ir kt.
Tačiau nesmagu, kad 2004 metų gruodį, nepaisydama visuomenės protesto ženklų, tuo metu Kauno savivaldybei vadovavusi Arvydo Garbaravičiaus ir Eriko Tamašausko kompanija užvertė žemėmis nuo sovietinio buldozerio griovimo išlikusią S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus požeminę dalį, kurioje prie įrengto altoriaus nuo 1937 iki 1940 gulėjo karstuose (sarkofaguose) balzamuoti lakūnų kūnai.
Naikinant šią mūsų tautai brangią relikviją lyg buvo remtasi pokalbiu su mauzoliejaus architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, kuris pasakęs, kad sunaikinto mauzoliejaus atstatyti nereikia.
Man taip pat teko šiuo klausimu kalbėtis su šviesios atminties architektu Landsbergiu-Žemkalniu. Jis apgailestavo, kad sovietinės valdžios yra sunaikintas jo kūrinys – Dariaus ir Girėno mauzoliejus ir kiti šiose kapinėse buvę paminklai.
Į klausimą, ar mauzoliejų reikėtų atstatyti, jis atsakė neigiamai, manydamas, kad mauzoliejus yra visiškai sunaikintas, kad iš jo nieko nebeliko. Tačiau 1996 metais tvarkant Senąsias kapines rasta sveika mauzoliejaus pagrindinė – požeminė dalis.
Buvo numatyta ją atnaujinti ir išsaugoti uždengiant suprojektuotu stiklo gaubtu. Viduje turėjo būti įrengta ekspozicija. Tai buvo nurodyta objekto paminklotvarkoje.
Lyg suprasta, kad tai yra mūsų įžymaus architekto V. Žemkalnio unikalus darbas, savo paskirtimi turintis istorinį ir pažintinį turinį.
Sovietinės okupacijos metais per vadinamas Vėlines prie Dariaus ir Girėno mauzoliejaus, kaip ir prie paminklo „Žuvome dėl Tėvynės“ bei prie vadinamų sovietinių „partizanų“ gaujos nužudytų mergaičių Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės kapo, vykdavo antisovietiniai mitingai, raginusieji nusimesti nelaisvės pančius bei pakilti Dariaus ir Girėno dvasia į laisvą Lietuvą.
Tas, žinoma, gąsdino okupacinę valdžią – 1959 metais, naikinant kapines, buvo nurodyta nugriauti ir mauzoliejų. Tačiau buvo nugriauta tik jo antžeminė dalis.
Darbininkai, matyt, nepraradę savyje patriotinės dvasios, jo apatinę dalį paslėpė, užpildami žemėmis.
Mauzoliejus, tinkamai jį sutvarkius, galėjo būti įdomus ir Kauną aplankantiems svečiams, turistams. Jis, kaip gyvas praeities liudininkas, galėjo prisidėti ir prie moksleivių patriotinio pilietinio ugdymo, rengiant čia gyvąsias Lietuvos istorijos pamokas.
Pasikeitusiai miesto valdžiai tas nerūpėjo. Pradėjo sklisti kalbos apie šio objekto nereikalingumą, brangiai kainuojantį jo išlaikymą ir t. t.
Stengiantis išsaugoti surastą mauzoliejaus dalį, miesto savivaldybės vadovybei rašyta nemažai raštų. Vykstant lemiamam posėdžiui, prie savivaldybės pastato surengėme šio istorinio paminklo gynimo piketą.
Tačiau posėdyje daugumą sudariusiems liberalams tai buvo nė motais. Dviejų balsų persvara nulėmė jų užmačias.
Pažymėtina, kad liberalams laimėti padėjo oficialiai priklausęs kitai politinei srovei daug kam žinomas Algirdas Avižienis, posėdžio metu savo pasakyta kalba parėmęs paminklinio mauzoliejaus sunaikinimą. Paskui jis tapo savivaldybės mero Arvydo Garbaravičiaus patarėju.
Gautame 2004 m. gruodžio 2 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdžio sprendimo, pasirašyto mero A. Garbaravičiaus, nuoraše teigiama: „Laikinai užkonservuoti Kauno senosiose kapinėse 1996 m. atkastą S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejaus požeminę dalį“.
Tie veidmainiški liberalų žodžiai apie laikiną užkonservavimą buvo skirti tik nuraminti tą visuomenės dalį, kuri stengėsi išsaugoti šį paminklinį objektą. Iš tiesų šis nutarimas reiškė legalų šio objekto palaidojimą, kitaip sakant – sunaikinimą.
Ką neįstengė padaryti sovietinis okupantas, tą pasigardžiuodami padarė savomis rankomis jau laisvos Lietuvos tuometinės miesto valdžios ponai.
Praėjo jau nemažas laiko tarpas, niekas to paminklinio mauzoliejaus dalies „laikinai užkonservuotos“ nė nežada atkasti, nors tai buvo priminta dabartinei savivaldybės vadovybei.
Su Atlanto nugalėtojų – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardu yra susiję ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos centriniai rūmai. Čia buvo balzamuoti žuvusių lakūnų kūnai, vadovaujant profesoriui Jurgiui Žilinskui ir jam talkinusiam profesoriui Kaziui Oželiui.
Nuo 1940 m. gruodžio vidurio iki 1944 m. kovo 18 d. jie buvo pašarvoti Akademijos koplyčioje.
Artėjant antrajai sovietinei okupacijai, baiminantis, kad balzamuotus lakūnų kūnus okupantai nesunaikintų, kauniečio Tomo Zaukos iniciatyva, pritariant Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto profesoriams Vladui Lašui ir Benediktui Šiauliui, keletas Lietuvos patriotų, prisiekę niekam apie tai neprasitarti, nuleidę liftu varinius karstus su lakūnų palaikais į rūsį, juos sudėję vieną ant kito, užmūrijo sienos nišoje.
Šioje slaptavietėje lakūnų palaikai išbuvo 20 metų, kol 1964 m. rugpjūčio 12 d. atsirado galimybė juos palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse.
Atgimus Lietuvai, buvusio Kauno medicinos universiteto rūsio patalpoje prie tos nišos, kur buvo paslėpti mūsų tautos didvyrių palaikai, kurį laiką veikė memorialinis muziejus.
Tačiau, deja, šios aukštosios mokyklos vadovybė (rektorius Remigijus Žaliūnas), gal sekant savivaldybės vadovų pėdomis, nepanorėjo išsaugoti nei Dariaus ir Girėno palaikus slėpusios nišos, nei greta jos veikusio muziejinio memorialo.
Tai vis skaudūs poelgiai, kuriuos sustabdyti tada neturėta jėgų, arba tiesiog nenorėta priešintis liberalioms užmačioms.
Gerai, kad dabar buvo išgirstas patriotiškai nusiteikusios visuomenės balsas, kuris sustabdė garsiosios jau virtusios legenda „ab“ spaustuvės sunykimą. Branginkime savo garbingą istorinę Atmintį.
