Liepos 26-osios vakarą ties Pertako kaimu, Lazdijų rajone, maždaug dvidešimt iš Baltarusijos atėjusių asmenų neteisėtai kirto Lietuvos valstybės sieną. Keli iš jų buvo sulaikyti ir surakinti antrankiais, tačiau netrukus keturiems Lietuvos pasieniečiams teko susidurti su daug didesne grupe. Viešai paskelbtais duomenimis, pareigūnai buvo puolami, turėjo trauktis, o migrantai – tarp jų ir surakintieji – paspruko atgal į Baltarusiją…
Tai nebuvo paprastas „bandymas pasinaudoti nebaigtu tuneliu“. Tai buvo valstybės sienos pažeidimas, tiesioginis susidūrimas su Lietuvos pareigūnais ir akivaizdi mūsų sienos apsaugos veiksmų nesėkmė.
Tačiau apie liepos 26 d. įvykusį pasieniečių užpuolimą ir kitas nutylėtas aplinkybes visuomenė sužinojo tik rugpjūčio 5 d. – praėjus dešimčiai dienų. Iki tol VSAT, liepos 29 d., buvo paskelbusi tik pagražintą pasakojimą apie aptiktą tunelį ir į Baltarusiją pasitraukusius svetimšalius.
Tą pačią rugpjūčio 5-ąją apie tikrąjį įvykio mastą iš žiniasklaidos bei socialinių tinklų sužinojo ir vidaus reikalų ministras, o iš jo – ministras pirmininkas.
Pirmiausia – apie datas ir du skirtingus tunelius
Viešoje erdvėje painiojami du atskiri įvykiai.
Liepos 23 d. ties Piesčių kaimu Varėnos rajone buvo aptiktas iš Baltarusijos pusės kasamas tunelis. Apie jį VSAT paskelbė liepos 27 d. Tai ne tas pats tunelis, prie kurio kilo dabar nagrinėjamas susidūrimas.
Skandalingasis įvykis nutiko liepos 26-osios vakarą ties Pertako kaimu Lazdijų rajone, Kapčiamiesčio pasienio užkardos veikimo teritorijoje. Liepos 27 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo. Tačiau vien šis faktas dar nerodo, kad nuo pat pradžių buvo tiriamos visos tikrosios įvykio aplinkybės.
Liepos 29 d. VSAT viešai paskelbė, kad maždaug dvidešimt svetimšalių, „pamatę atvykusius pasieniečius“, pasitraukė į Baltarusiją. Pranešime nebuvo nė žodžio apie tiesioginį susidūrimą su pareigūnais, sulaikytus asmenis, jų išlaisvinimą ar pasieniečių priverstinį atsitraukimą.
Tik rugpjūčio 6 d., viešumon iškilus nutylėtoms aplinkybėms, ikiteisminis tyrimas buvo perkvalifikuotas ir išplėstas. Prokuratūra pranešė, kad dabar tiriamas ne tik rengimasis padaryti nusikaltimą ir neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną, bet ir tikrinama viešai paskelbta informacija apie valstybės sienos apsaugą organizavusių bei vykdžiusių VSAT pareigūnų veiksmus. Taip pat aiškinamasi, ar nebuvo pasipriešinta valstybės tarnautojams.
Rugpjūčio 7 d. VSAT atgaline tvarka papildė savo liepos 29-osios pranešimą žinia apie tyrimo perkvalifikavimą ir išplėtimą. Tačiau net ir šiame papildyme tarnyba paminėjo tik rengimąsi padaryti nusikaltimą bei neteisėtą žmonių gabenimą. Apie galimo pasipriešinimo pasieniečiams ir pačių VSAT pareigūnų veiksmų tyrimą savo skaitytojams ji nepranešė.
Visuomenei pateikta patogi pergalės istorija
Liepos 29 d. viešai buvo išplatinta tvarkinga ir raminanti įvykio versija: techninės priemonės užfiksavo žemės virpesius, atvykę pasieniečiai aptiko nebaigtą tunelį, o maždaug dvidešimt svetimšalių, „pamatę atvykusius pasieniečius“, pasišalino į Baltarusiją. Tunelis esą neturėjo išėjimo už patrulio tako, todėl juo įsibrauti į Lietuvą nebuvo galimybės.
Šią VSAT pateiktą informaciją atkartojo 15min, „Lietuvos rytas“ ir kitos žiniasklaidos priemonės.
Tačiau šioje istorijoje nebuvo nei sulaikytųjų, nei antrankių, nei tiesioginio pasipriešinimo, nei keturių pasieniečių akistatos su maždaug dvidešimties žmonių grupe. Nebuvo ir klausimo, kodėl pavojingai operacijai skirta tokia maža pareigūnų grupė.
Tai jau ne informacijos sutrumpinimas. Tai esminių aplinkybių pašalinimas, visiškai pakeitęs įvykio prasmę.
Kas iš tikrųjų vyko prie Pertako?
Rugpjūčio 5 d. apie nutylėtą įvykį viešai prabilo Lazdijų krašto politikė Vilma Matusevičiūtė-Danauskienė. Ji paskelbė, kad Varėnos rinktinės ir Kapčiamiesčio užkardos vadovybė galėjo neįvertinti iš užsienio kolegų gautos operatyvinės informacijos ir keturis pasieniečius pasiuntė prieš daugiau kaip dvidešimt lazdomis bei akmenimis ginkluotų žmonių. Jos teigimu, pareigūnai buvo užpulti ir sumušti.
Šios konkrečios aplinkybės – perspėjimo turinys, lazdos, akmenys ir galimi pareigūnų sužalojimai – iki šiol nėra galutinai oficialiai patvirtintos.
VSAT tvirtina, kad niekas nenukentėjo. Todėl visuomenė turi teisę reikalauti ne žodinių išsisukinėjimų, o patikrinamų atsakymų: pareigūnų tarnybinių pranešimų, sveikatos patikrų duomenų, vaizdo įrašų, ryšio žurnalų ir operacijos vadovų sprendimų chronologijos.
Tačiau pati susidūrimo esmė jau nebegali būti numojama ranka. Žiniasklaidos šaltinių duomenimis, keli asmenys buvo sulaikyti ir surakinti antrankiais, o vėliau maždaug dvidešimties žmonių grupė puolė keturis pareigūnus.
Pasieniečiai turėjo trauktis, tarnybinių ginklų nepanaudojo, o pažeidėjai paspruko į Baltarusiją – kai kurie su Lietuvos pasieniečių antrankiais.
Sienos neapginsi, jeigu pareigūnas bijo ginti pats save
Dar vieną esminį šio įvykio klausimą iškėlė Vytautas Sinica: ar keturi pasieniečiai buvo priversti trauktis vien todėl, kad prieš juos stojo daug gausesnė grupė, ar todėl, kad nedrįso panaudoti tarnybinių ginklų, bijodami vėlesnio teisinio persekiojimo ir tarnybinės atsakomybės?
Jeigu pareigūnas, puolamas lazdomis, akmenimis ar kitomis pavojingomis priemonėmis, nėra tikras, ar gindamasis ir vykdydamas pareigą apsaugoti valstybės sieną vėliau pats neatsidurs kaltinamojo vietoje, valstybė įduoda jam ginklą, bet kartu suriša rankas.
Tačiau šaunamasis ginklas negali tapti automatiniu atsaku į bet kokį nepaklusimą ar fizinį pasipriešinimą. Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 29 straipsnis nustato, kad šaunamieji ginklai gali būti naudojami tik išimtiniais atvejais, kai tai neišvengiamai būtina, fizinė ar psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kyla neišvengiamas pavojus pareigūno ar kito žmogaus gyvybei arba sveikatai.
Taigi tyrimas turi nustatyti ne abstrakčiai, ar pasieniečiai „galėjo šaudyti“, o kokia tiksliai grėsmė jiems kilo, kokias prievartos priemones jie turėjo, kokius nurodymus buvo gavę ir ar konkrečiomis aplinkybėmis buvo atsiradęs teisėtas pagrindas panaudoti šaunamąjį ginklą.
Ne mažiau svarbu išsiaiškinti, ar tarnybos mokymai, vidaus tvarka ir vadovybės laikysena nesukūrė pareigūnams baimės, kad teisėtai apsigynę jie bus palikti vieni aiškintis su tyrėjais.
V. Sinica ragina priimti trūkstamas įstatymų pataisas ir aiškiai parodyti politinę valią, kad pareigūnai nebijotų teisėtai panaudoti ginklo. Toks reikalavimas ypač svarbus hibridinių grėsmių akivaizdoje: pasienietis negali iš anksto žinoti, ar prieš jį eina nelegalūs migrantai, kontrabandininkai, priešiško režimo pasiųsti provokatoriai ar vadinamieji „žalieji žmogeliukai“.
Jeigu paaiškėtų, kad galiojantis įstatymas pareigūnams nesuteikia pakankamai aiškių ir praktiškai pritaikomų garantijų, jį būtina taisyti. Tačiau jeigu teisė apsiginti jau buvo aiški, o pareigūnai negalėjo ja pasinaudoti dėl netinkamų vadovybės nurodymų, menko pasirengimo ar baimės būti nubaustiems, atsakomybės reikia ieškoti ne eilinių pasieniečių, o juos į tokią padėtį pastačiusios sistemos grandyse.
Valstybės siena lieka beginklė ne tik tada, kai joje trūksta pareigūnų. Ji lieka beginklė ir tada, kai ginkluotas pareigūnas nežino, ar valstybė leis jam apginti sieną, save ir šalia esantį tarnybos draugą.
Vadovo žodžius paneigia pati įvykių logika
VSAT vadas Rustamas Liubajevas iš pradžių aiškino, kad migrantų puolimas nebuvo užfiksuotas, o valstybės sienos „prasiveržimo“ neįvyko. Pasak jo, dalis migrantų tik nepakluso teisėtiems reikalavimams ir „bandė pasipriešinti“, todėl buvo panaudoti antrankiai. Vėliau visa sulaikytųjų ir atvykusių asmenų grupė pasišalino į Baltarusiją.
Bet kaip galima sulaikyti žmones, uždėti jiems antrankius ir paskui leisti jiems pasprukti, kartu teigiant, kad nei sienos pažeidimo, nei rimto susidūrimo nebuvo?
Kaip maždaug dvidešimties asmenų grupės pasipriešinimas keturiems pareigūnams tampa „paprastesniu“ ar „įprastu“ pasienio įvykiu?
Dar svarbiau – VSAT vado teiginį, kad sienos pažeidimo nebuvo, faktiškai paneigė Generalinė prokuratūra. Rugpjūčio 6 d. ji oficialiai paskelbė, kad tyrimas susijęs su „maždaug 20 asmenų neteisėtu valstybės sienos perėjimu“ ir neteisėtu tunelio kasimu.
Tyrimas išplėstas taip pat aiškinantis galimą pasipriešinimą valstybės tarnautojui bei VSAT pareigūnų, organizavusių ir vykdžiusių sienos apsaugą, veiksmus.
Tai jau ne nuomonių skirtumas. Vienos valstybės institucijos vadovas viešai teigia, kad sienos pažeidimo nebuvo, o kita valstybės institucija oficialiai praneša tirianti maždaug dvidešimties asmenų neteisėtą sienos perėjimą.
Kuris iš šių teiginių yra tiesa? Ir kas atsakys už tai, kad visuomenei bei politinei valstybės vadovybei buvo pateikta klaidinanti žinia?
Ministrui palikta tik saugi pusė tiesos
Vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas patvirtino, kad liepos 27-osios rytą buvo informuotas apie užkardytą tunelio kasimą, tačiau ne apie esmines susidūrimo aplinkybes. Tik rugpjūčio 5 d., perskaitęs socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją, jis išsikvietė VSAT vadą ir pradėjo tarnybinį patikrinimą. R. Liubajevas pripažino, kad ministrui nebuvo pateikta visa informacija.
Ministras teisingai pasakė, kad toks informavimas griauna pasitikėjimą tarnybomis ir netikslią informaciją gali išnaudoti priešiškos jėgos.
Tačiau čia kalbame ne vien apie nevykusią viešąją komunikaciją ir „neišsamia informaciją“. Ministras yra civilinės demokratinės kontrolės grandis. Nepateikti jam esminių duomenų apie valstybės sienos pažeidimą, galimą ginkluotos grupės išpuolį ir pareigūnų priverstinį atsitraukimą reiškia trukdyti politinei valdžiai vertinti tikrąją grėsmę ir priimti sprendimus.
Nauji liudijimai – apie sužalojimą, tylėjimą ir nesuteiktą pagalbą
Rugpjūčio 7 d. Vilma Matusevičiūtė-Danauskienė paskelbė dar daugiau jos šaltinių pateiktų žinių, kurios, jeigu pasitvirtintų, leistų įtarti ne vien netinkamai suplanuotą operaciją, bet ir sąmoningą mėginimą paslėpti jos padarinius.
Politikė teigia turinti duomenų, kad vienam iš keturių pasieniečių lazda buvo smogta į veidą ir po akimi liko didelė mėlynė. Jos žiniomis, šis pareigūnas netrukus po įvykio galėjo būti išleistas atostogų, o rugpjūčio 6 d. į Kapčiamiesčio užkardą atvykęs VSAT vadas esą susitiko tik su trimis iš keturių susidūrime dalyvavusių pasieniečių.
Dar sunkesni jos viešai iškelti klausimai susiję su galimu įvykio slėpimu. V. Matusevičiūtė-Danauskienė klausia, ar po susidūrimo nebuvo nurodyta pareigūno sužalojimo ir paties įvykio tinkamai neįforminti tarnybos žurnaluose.
Ji taip pat skelbia gavusi žinių, kad iš pradžių pareigūnai galėjo būti gąsdinami atsakomybe dėl atsitraukimo ir prarastų antrankių, o vėliau jiems esą siūlyti aukšti metiniai įvertinimai mainais į tylėjimą.
Politikė nurodo ir dar vieną itin svarbią aplinkybę: jos žiniomis, vos už 100–150 metrų nuo susidūrimo vietos galėjo būti VSAT specialiosios paskirties būrio „Kovas“ pareigūnai.
Jeigu tai tiesa, būtina nustatyti, kodėl jie neatvyko padėti keturiems daug gausesnės grupės užpultiems pasieniečiams, kokias užduotis tuo metu vykdė ir kieno bei kokius įsakymus jie buvo gavę.
V. Matusevičiūtė-Danauskienė taip pat teigia, kad R. Liubajevas į Dzūkiją galėjo skristi tarnybiniu VSAT sraigtasparniu, pirmiausia sustoti Druskininkuose, o tik vėliau vykti į Kapčiamiesčio pasienio užkardą. Tai irgi lengvai patikrinama pagal skrydžių, įgulų bei tarnybinių užduočių žurnalus.
Visuomenei turi būti paaiškinta, ar toks skrydis iš tiesų vyko, koks buvo jo tarnybinis tikslas ir kodėl vadovo kelionei pasirinktas sraigtasparnis.
Nė vienas iš šių teiginių kol kas nėra oficialiai patvirtintas, todėl jų negalima pateikti kaip nustatytų faktų. Tačiau jų negalima ir paprasčiausiai atmesti. Tai konkretūs, dokumentais, vaizdo įrašais, ryšio duomenimis, atostogų grafikais ir pareigūnų apklausomis patikrinami teiginiai.
R. Liubajevas rugpjūčio 7 d. LRT radijui tvirtino, kad viešumoje paskelbta „nemažai prasimanymų arba tiesiog melo“. Pasak jo, nė vienas pareigūnas nenukentėjo ir nepatyrė psichologinių traumų, o su jais pasikalbėjus išgirsta įvykio versija skyrėsi nuo paskelbtos žiniasklaidoje.
Taigi visuomenė jau turi dvi visiškai priešingas versijas. Vienoje kalbama apie lazda sužalotą pasienietį, galimą įrašų nedarymą, spaudimą tylėti ir netoliese buvusį, bet nepadėjusį specialųjį būrį.
Kitoje tvirtinama, kad niekas nenukentėjo, o viešai skelbiama informacija yra melas.
Tokio prieštaravimo neišspręs vienas kito kaltinimas. Jį gali išspręsti tik dokumentai ir nuo VSAT vadovybės nepriklausomas jų patikrinimas.
Ypač svarbu, kad Generalinė prokuratūra oficialiai paskelbė, jog tyrimą vykdo Kauno apygardos prokuratūros Antrasis baudžiamojo persekiojimo skyrius, tačiau jį atlieka patys VSAT pareigūnai.
Kadangi tiriami ir tarnybos vadovų bei operaciją organizavusių pareigūnų veiksmai, prokuratūra privalo užtikrinti, kad tikrinami vadovai negalėtų paveikti tyrėjų, liudytojų ar dokumentų išsaugojimo.
Vien VSAT vado patikinimo, kad jis pasikalbėjo su savo pavaldiniais ir niekas nenukentėjo, nepakanka.
Būtina nustatyti, su kuriais pareigūnais jis kalbėjo, ar pokalbiuose nedalyvavo jų tiesioginiai vadovai ir ar pavaldiniai galėjo kalbėti laisvai, nebijodami pasekmių.
Tai kvepia valstybės išdavyste
Pasakysiu griežtai: toks elgesys kvepia valstybės išdavyste.
Kalbu ne apie jau įrodytą Baudžiamajame kodekse apibrėžtą nusikaltimą – teisinį veiksmų vertinimą privalo pateikti prokurorai ir teismas. Kalbu apie politinę ir moralinę išdavystę.
Kai valstybės sieną saugančios tarnybos vadovybė nuo visuomenės slepia tikrąjį sienos pažeidimo mastą, ji išduoda visuomenės pasitikėjimą.
Kai nuo vidaus reikalų ministro nutylimos esminės įvykio aplinkybės, išduodamas demokratinės valstybės valdymo principas.
Kai keturiems eiliniams pareigūnams tenka stoti prieš maždaug dvidešimties pažeidėjų grupę, o paskui dėl patirtos nesėkmės kuriama sėkmės istorija, išduodami patys pareigūnai.
Kai galimas priešiško Baltarusijos režimo organizuotas sienos bandymas pavadinamas „įprastu incidentu“, išduodamas Lietuvos saugumas.
Tai ypač pavojinga todėl, kad tuneliai nėra pavienė keistenybė. VSAT pati skelbia, kad šiemet jau fiksavo dvylika bandymų patekti į Lietuvą prasikasant po žeme.
Pats R. Liubajevas yra sakęs, kad tunelių kasimo mastas ir logistika rodo Baltarusijos režimo pagalbą ar bent aktyvų tokios veiklos toleravimą. Vadinasi, kalbama ne apie atsitiktinį kelių žmonių poelgį, o apie galimą organizuotą hibridinio spaudimo veiksmą.
Tokiomis aplinkybėmis melas arba pusiau tiesa nėra apsauga nuo priešo.
Tai dovana priešui.
Atsakomybė neturi būti suversta keturiems pasieniečiams
Negalima leisti, kad šis tyrimas pasibaigtų patogia išvada apie neva netinkamai pasielgusius eilinius pareigūnus. Keturi pasieniečiai vykdė vadovų suplanuotą užduotį ir atsidūrė daug gausesnės grupės akivaizdoje.
Pirmiausia turi būti vertinami sprendimai tų, kurie gavo informaciją, vertino grėsmę, skyrė pajėgas, vadovavo operacijai ir vėliau rengė pranešimus visuomenei bei ministrui.
Tyrimas turi aiškiai atsakyti:
- Kokią išankstinę informaciją apie artėjančią grupę turėjo VSAT ir ar iš tiesų buvo gautas užsienio partnerių perspėjimas?
- Kas įvertino grėsmę ir nusprendė į vietą siųsti arba pasaloje palikti tik keturis pareigūnus?
- Kodėl nebuvo iš anksto parengtas pastiprinimas, nors techninėmis priemonėmis galėjo būti stebimas maždaug dvidešimties žmonių judėjimas?
- Ar 100–150 metrų nuo susidūrimo vietos iš tiesų buvo specialiosios paskirties būrio „Kovas“ pareigūnai? Jei taip, kokią užduotį jie vykdė, kokius įsakymus gavo ir kodėl neatėjo į pagalbą?
- Kiek asmenų kirto Lietuvos valstybės sieną, kiek jų buvo sulaikyta, kam uždėti antrankiai ir kaip sulaikytieji vėl pateko į Baltarusiją?
- Ar prieš pasieniečius buvo panaudotos lazdos, akmenys arba kitokios smurto priemonės?
- Ar susidūrimo metu kilo neišvengiamas pavojus pareigūnų gyvybei arba sveikatai? Kokias psichinės ir fizinės prievartos priemones jie panaudojo ar galėjo panaudoti ir kodėl nebuvo panaudoti tarnybiniai šaunamieji ginklai?
- Kokius išankstinius nurodymus dėl prievartos ir šaunamojo ginklo naudojimo pareigūnai buvo gavę? Ar jų sprendimą trauktis galėjo lemti baimė būti persekiojamiems ar nubaustiems už teisėtą ginklo panaudojimą?
- Ar bent vienas pareigūnas buvo sužalotas? Ar po įvykio jiems atliktos sveikatos patikros, ar yra medicininių įrašų, nuotraukų arba kitų sužalojimus galinčių patvirtinti duomenų?
- Ar vienas iš keturių pareigūnų netrukus po įvykio išėjo arba buvo išleistas atostogų? Ar tai buvo numatyta iš anksto patvirtintame atostogų grafike, ar grafikas pakeistas jau po susidūrimo?
- Ar buvo prarasti antrankiai arba kita tarnybinė įranga? Jeigu taip, kaip šis praradimas įformintas?
- Ar pareigūnams buvo grasinama tarnybine atsakomybe dėl atsitraukimo, prarastos įrangos arba kitų veiksmų?
- Ar jiems buvo siūlomi palankūs kasmetiniai vertinimai, paskatinimai arba kitokia nauda už tai, kad jie neviešintų tikrųjų įvykio aplinkybių?
- Ar kas nors nurodė neįforminti pareigūno sužalojimo, susidūrimo arba tarnybinės įrangos praradimo? Ar visi privalomi įrašai buvo laiku padaryti Kapčiamiesčio užkardos ir Varėnos pasienio rinktinės žurnaluose?
- Ar tarnybiniuose dokumentuose po įvykio nebuvo taisymų, papildymų, pavėluotų įrašų arba mėginimų pakeisti pirminius pareigūnų pranešimus?
- Ar rugpjūčio 6 d. R. Liubajevas į Druskininkus ir Kapčiamiestį skrido VSAT sraigtasparniu? Koks buvo skrydžio maršrutas, tarnybinis pagrindas, įgulos užduotis ir kelionės kaina?
- Su kuriais iš keturių incidente dalyvavusių pasieniečių Kapčiamiestyje susitiko VSAT vadas? Ar pokalbiuose dalyvavo jų tiesioginiai vadovai?
- Kas parengė ir patvirtino viešai paskelbtą įvykio versiją, kurioje tiesioginis susidūrimas virto pasakojimu apie pareigūnus pamačiusius ir į Baltarusiją pasitraukusius svetimšalius?
- Kokią informaciją apie įvykį ir kada gavo VSAT vadas, Varėnos pasienio rinktinės vadovybė bei Kapčiamiesčio pasienio užkardos vadovai?
- Kas nusprendė vidaus reikalų ministrui nepateikti visų esminių aplinkybių ir kokiais motyvais tai buvo grindžiama?
- Kaip užtikrinamas tyrimo nešališkumas, jeigu dalį veiksmų atlieka tos pačios tarnybos – VSAT – pareigūnai, o tikrinami šios tarnybos vadovybės sprendimai?
Tarnybinio patikrinimo išvados negali būti paslėptos po žyma „tarnybiniam naudojimui“. Visuomenei turi būti paskelbta bent nuasmeninta išvada, sprendimų chronologija, svarbiausių dokumentų turinys ir nustatyta vadovų atsakomybė.
O vadovai, kurių veiksmai tiriami, turėtų negalėti daryti jokios įtakos tyrėjams, jiems pavaldiems liudytojams ar tarnybinių dokumentų tvarkymui. Kad neliktų abejonių dėl tyrimo patikimumo, prokuratūra turėtų pati perimti svarbiausių įrodymų – vaizdo įrašų, ryšio duomenų, tarnybinių žurnalų, atostogų dokumentų ir sraigtasparnio skrydžio įrašų – patikrą.
Taip tęstis negali
Lietuvos valstybės siena nėra uždaras vienos tarnybos kiemas.
VSAT nėra pati sau valstybė, galinti nuspręsti, ką turi teisę žinoti ministras, Vyriausybė ir Lietuvos piliečiai.
Pasieniečių darbo paslaptys ir operacijų taktika privalo būti saugomos. Tačiau valstybės paslapties negalima painioti su vadovybės klaidų slėpimu. Ikiteisminis tyrimas taip pat negali tapti patogiu skydu, leidžiančiu paneigti tai, ką vėliau pati prokuratūra oficialiai patvirtina.
Jeigu tyrimas parodys, kad VSAT vadovybė sąmoningai menkino įvykio mastą, klaidino visuomenę ir nepateikė visos informacijos ministrui, vien atsiprašymo nepakaks. Turės būti prisiimta asmeninė tarnybinė ir politinė atsakomybė.
Valstybė prasideda nuo sienos. Tačiau siena liks neapginta, jeigu užpultas pasienietis, užuot gynęs ją, turės svarstyti, ar už teisėtą ginklo panaudojimą pats nebus nubaustas. O kai po tokio įvykio vadovybė visuomenei nepasakys visos tiesos, pažeista jau bus ne tik siena – bus pakirstas pasitikėjimas ir pačia valstybe.
Valstybė silpsta ne tik tada, kai pralaužiama jos siena, bet ir tada, kai jos vadovai vengia pripažinti savo nesėkmes ir prisiimti atsakomybę.
Todėl šiandien svarbiausias klausimas jau ne vien tai, kas įvyko prie Pertako tunelio. Svarbiausia – ar Lietuvos valstybė išdrįs iškasti tiesą iš po pačios valstybės tarnybų supilto melo krūvos.
Valstybės sieną galima pralaužti ne tik tuneliu. Ją galima pralaužti ir melu.
