Prieš 70 metų vilnietis, paklaustas, kaip nueiti į Kalnų parką, greičiausiai būtų sutrikęs. Tokio seno Vilniaus vietovardžio paprasčiausiai nebuvo. Ši teritorija šimtmečiais vadinta kitaip: Plikaisiais kalnais, Kreivuoju kalnu, Altarija. Tai vieta, menanti seniausius miesto raidos sluoksnius, Gedimino laikus, Kreivąją pilį, Vilniaus pilių gynybinę sistemą.
Po karo atėjusiems sovietų okupantams ši gyva istorinė atmintis netiko. Jiems trukdė net pats „Altarijos“ pavadinimas, kildinamas iš lotyniško altoriaus žodžio.
1950 m. gegužės 30 d. buvo susprogdintas Trijų Kryžių paminklas. Tų pačių metų birželį nuo Vilniaus katedros nuverstos šventųjų skulptūros. Ji atimta iš tikinčiųjų ir paversta Paveikslų galerija.
Buvo keičiami paminklai, pastatų funkcijos, pavadinimai, maršrutai, miesto gyventojų įpročiai ir pats Lietuvos istorijos pasakojimas.
Lietuviškoje spaudoje „Kalnų parkas“ pradėjo šmėžuoti 1958 m. Kalvynas pradėtas projektuoti kaip „darbo liaudžiai“ skirtas grandiozinis kultūros ir poilsio parkas su atrakcionais, kavinėmis, fontanais ir funikulieriais, pakeičiant vietovės istorinį, sakralinį ir gynybinį kraštovaizdį.
Atėjus Sąjūdžiui, Katedra vėl atvėrė duris tikintiesiems, viršūnėje vėl iškilo Trijų Kryžių paminklas, o Gedimino pilies bokšte išdidžiai suplevėsavo trispalvė.
Tačiau viena sovietinė etiketė Vilniaus centre vis dar laikosi – „Kalnų parko“ pavadinimas.
Vilniaus regioninis valstybės archyvas kartu su Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija parengė įtraukią istoriją.
Detalų sovietinį „Kalnų parko“ projektą rasite čia.
Vilniaus regioninio valstybės archyvo žinia
