2026 birželio 1 d. Lietuvos žmogaus teisių ir pilietinės visuomenės organizacijos paskelbė viešą pareiškimą, kuriame griežtai kritikuoja Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) sprendimą pritarti siūlomoms Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo pataisoms.
Pasak pareiškimo autorių, VLKK peržengė savo kalbinės kompetencijos ribas ir faktiškai paneigė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išaiškinimą dėl nelietuviškų rašmenų vartojimo oficialiuose valstybės dokumentuose.
Pareiškimą pasirašiusios organizacijos atkreipia dėmesį į Seime svarstomą įstatymo projektą, kuriuo siekiama leisti Lietuvos piliečių vardus ir pavardes oficialiuose dokumentuose rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis su įvairių kalbų diakritiniais ženklais. Teigiama, kad toks sprendimas turėtų ilgalaikių padarinių valstybinės kalbos sistemai ir viešajam administravimui.
Organizacijos pabrėžia, kad Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba siūlomoms pataisoms nepritarė. Kalbininkų vertinimu, kitų kalbų diakritinių ženklų įteisinimas gali apsunkinti valstybės registrų, informacinių sistemų ir dokumentų apskaitos veikimą, taip pat sudaryti sunkumų vardų ir pavardžių tarimui, kirčiavimui bei asmenų atpažinimui.
Tuo tarpu VLKK, vadovaujama Violetos Meiliūnaitės, pritarė projektui, argumentuodama, kad būtina gerbti asmens teisę į autentišką vardą ir pavardę bei atsižvelgti į didėjančius migracijos procesus. Tačiau pareiškimo autoriai teigia, kad tokie argumentai nėra kalbinės kompetencijos klausimas ir peržengia komisijai įstatymu suteiktų įgaliojimų ribas.
Ypatingą dėmesį žmogaus teisių gynėjai skiria 2025 m. vasario 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčiai, kurioje, jų teigimu, buvo patvirtinta valstybės teisė pasirinkti kompromisinį modelį – leisti tam tikras nelietuviškas lotyniško pagrindo raides, tačiau nenumatyti diakritinių ženklų vartojimo oficialiuose dokumentuose. Todėl dabartinė VLKK pozicija, pasak pareiškimo autorių, prieštarauja jau suformuotai aukščiausios teisminės institucijos praktikai.
Pareiškime raginama VLKK atšaukti savo išvadą ir grįžti prie kalbinės ekspertizės ribų. Taip pat kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Seimą, siūlant įvertinti VLKK pirmininkės Violetos Meiliūnaitės tinkamumą toliau eiti pareigas.
Akademinė bendruomenė kviečiama inicijuoti platesnę diskusiją apie galimas siūlomų pakeitimų pasekmes lietuvių kalbai, valstybės registrams ir viešajam administravimui.
Viešas kreipimasis adresuotas Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai, Seimo nariams, VLKK, akademinei bendruomenei ir visuomenei.
Jį pasirašė Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija, Piliečių gynybos paramos fondas, Lietuvos žmogaus teisių asociacija, Lietuvos Helsinkio grupė, Lietuvos kultūros kongreso garbės prezidentas Krescencijus Stoškus bei asociacija „Talka kalbai ir tautai“.
Diskusija dėl asmenvardžių rašybos Lietuvoje tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Vieni pabrėžia valstybinės kalbos apsaugos svarbą ir būtinybę išlaikyti vientisą dokumentų sistemą, kiti akcentuoja asmens teisę į autentišką vardą ir pavardę.
Naujausias ginčas parodė, kad šis klausimas išlieka ne tik kalbinis ar teisinis, bet ir platesnės valstybės tapatybės bei viešosios politikos dalis.
Skelbiame visą pareiškimą:
DĖL VALSTYBINĖS KALBOS APSAUGOS IR DIAKRITINIŲ ŽENKLŲ VARTOJIMO
J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Valstybinei lietuvių kalbos komisijai
Lietuvos akademinei bendruomenei
Lietuvos švietimo įstaigoms
Žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ
IR KITŲ PILIETINIŲ ORGANIZACIJŲ
PAREIŠKIMAS
2026 m. birželio 1 d.
Vilnius
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos, susipažinusios su viešojoje erdvėje paskelbtomis Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadomis dėl Seime įregistruoto Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo Nr. XIV-903 2, 3 ir 4 straipsnių pakeitimo projekto Nr. 26-5387 (toliau – Projektas), kuriame siūloma oficialiuose valstybės dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose ne lietuvių tautybės asmenų vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, griežtai smerkia Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) sprendimą pritarti tokiam įstatymo projektui.
Paaiškinimas: Diakritiniai ženklai (gr. diakritikos – skiriamasis) – tai virš raidžių, prie jų ar po jomis rašomi ženklai, keičiantys arba tikslinantys raidžių tarimą (pvz., latvių „ā“, „ģ“, lenkų „ą“, „ń“, „ż“, vokiečių „ä“, „ö“).
1. Pažymime, kad Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba atmetė Projektą, nurodydama, jog priėmus tokias įstatymo pataisas raidės su kitų kalbų diakritiniais ženklais Lietuvos piliečių asmenvardžiuose bus rašomos pagal kitų valstybių oficialių kalbų abėcėles ir jų rašybos taisykles. Tai sukels daug praktinių sunkumų: nebus techninių galimybių valstybės registruose, informacinėse sistemose ir įstaigų kompiuterinėje įrangoje naudoti daugybę skirtingų simbolių; painiavą kels dvejopas garso ir rašmens santykio neatitikimas, pažeidžiantis fonetinį rašybos principą; ypač pasunkės vardų ir pavardžių tarimas bei kirčiavimas, sudėtingesnis taps raštvedybos darbuotojų ir viešojo administravimo specialistų darbas, ypač rajonuose ir atokesnėse vietovėse. Tai lems skirtingą asmenvardžių supratimą, apsunkins asmens identifikavimą, dokumentų administravimą ir sklandžią viešąją komunikaciją (išvada pridedama).
2. Tuo tarpu VLKK (pirmininkė Violeta Meiliūnaitė) pritarė Projektui, motyvuodama, esą lingvistiškai asmenvardis su užrašyta tik dalimi originalių raidžių yra nei autentiškas, nei sulietuvintas (nebaigtas variantas), poreikis užrašyti originalius asmenvardžius dokumentuose didėjant emigracijai tik aktualės. Esą išlaikyti originalią giminės pavardę yra svarbus tapatybės dalykas, be to mokslinėje literatūroje, žiniasklaidoje jau keletą dešimtmečių vartojami originalūs asmenvardžiai su įvairiais diakritiniais ženklais. Tuo remdamasi VLKK nusprendė, kad vardai ir pavardės nelietuviškais rašmenimis pagal Projektą būtų rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais.
3. Pažymėtina, kad VLKK atsisakymas pripažinti kompromisinį asmenvardžių rašymo modelį, kai išsaugoma dalis originalios rašybos, neturi analogo laisvos Lietuvos valstybės istorijoje. Net sovietmečiu oficialiuose dokumentuose buvo pripažįstama tam tikra kitakalbių asmenvardžių specifika, o atkūrus nepriklausomybę, valstybė nuosekliai siekė didesnės pagarbos asmens tapatybei ir originaliai vardų bei pavardžių formai. Todėl VLKK pozicija neturi aiškaus pagrindo nei įstatyme, nei Konstitucinio Teismo ar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Iš esmės VLKK peržengė savo kompetencijos ribas, vietoje siauro lingvistinio vertinimo pradėjusi formuluoti savarankiškas teisines ir politikos pobūdžio išvadas dėl asmenvardžių rašymo reguliavimo krypties.
4. Pirmiausia, VLK pozicija, kad asmenvardis, kuriame palikta tik dalis originalių raidžių, esą lingvistiškai nėra nei autentiškas, nei sulietuvintas, o yra „nebaigtas variantas“, nėra vien kalbinė ekspertizė – tai normatyvinis vertinimas dėl to, kokia asmenvardžio forma turėtų būti laikoma tinkama ar neteisinga. VLKK pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją turi teikti ekspertinę išvadą, ar konkretūs rašmenys dera su lietuvių kalbos sistema ir jos savitumu, bet neturi įgaliojimų savarankiškai nustatinėti žmogaus teisės į autentišką asmenvardį apimties ar formuoti valstybės politiką šioje srityje.
5. Antra, žmogaus teisės, tautinė tapatybė ir valstybinės kalbos apsauga demokratinėje valstybėje negali būti priešpriešinamos viena kitai. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (14 str.) įtvirtinta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Šis principas yra vienas iš Lietuvos valstybingumo ir konstitucinės santvarkos pagrindų. Demokratinė valstybė turi pareigą gerbti žmogaus orumą, asmens tapatybę, šeimos gyvenimo neliečiamumą bei tautinių bendrijų teises. Todėl sprendžiant asmenvardžių rašymo klausimus būtina ieškoti teisiškai pagrįstos ir visuomenę vienijančios pusiausvyros, vengiant tiek kraštutinio kalbinio uždarumo, tiek beatodairiško valstybinės kalbos sistemos griovimo.
Dėl galimo Konstitucijos nuostatų pažeidimo
6. Konstitucijos 14 straipsnyje yra nustatyta: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“ Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje yra įtvirtina, kad teisingumą Lietuvos valstybėje vykdo tik teismai.
7. Konstitucinis Teismas (KT), aiškindamas Konstitucijos 14 straipsnio nuostatą, yra pažymėjęs, kad konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, jog įstatymų leidėjas ne tik privalo įstatymais nustatyti, kalbos vartojimo užtikrinimą viešajame gyvenime, bet ir numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones (KT 1999 m. spalio 21 d. nutarimas, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas).
8. 2023 m. gruodžio 28 d. nutarime KT pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo.
9. Nors KT pažymėjo, kad oficialią išvadą šiuo klausimu turi teikti VLKK, pastaroji gali teikti lingvistinę išvadą tik dėl to, kas dera su lietuvių kalbos sistema. Taigi – teikti lingvistinę išvadą, bet ne spręsti dėl žmogaus teisės į autentišką asmenvardžio turinį.
10. Kita vertus, pats KT minėtame nutarime pripažinęs konstitucine vertybe asmens privataus gyvenimo apsaugą, konkuruojančia su valstybinės kalbos apsauga, detaliau nepaaiškino šių vertybių santykio sprendžiant vardų ir pavardžių rašymo klausimą – KT sprendimą iš esmės nulėmė ne privataus gyvenimo apsaugos argumentai, o VLKK išvada apie galimą grėsmę lietuvių kalbai dėl nelietuviškų rašmenų vartojimo. Minėtame nutarime privataus gyvenimo apsauga nebuvo realiai taikoma kaip svarbus ir Teismą saistantis konstitucinis principas.
11. Taigi šiuo atveju VLKK akivaizdžiai peržengė savo kompetencijos ribas, spręsdama ne vien kalbos politikos ar lingvistikos klausimą, bet ir patį teisinio autentiškumo klausimą – VLKK iš esmės suformavo savarankišką tarpinę asmenvardžio kategoriją, teigdama, kad vardas ar pavardė, kurioje palikta tik dalis originalių raidžių, nėra nei autentiška originali forma, nei pilnai sulietuvinta forma.
12. Šis VLKK teiginys prieštarauja Aukščiausiojo Teismo (LAT) išaiškinimui 2025-02-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-5-684/2025 dėl asmenvardžių rašymo lotyniškos abėcėlės raidėmis be diakritinių ženklų.
13. Minėtoje byloje LAT vienareikšmiškai išaiškino, jog tarptautinė teisė, įskaitant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą bei Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, palieka valstybėms diskreciją pačioms nustatyti konkrečią vardų ir pavardžių rašymo tvarką oficialiuose dokumentuose.
Teismas aiškiai pripažino, kad valstybė turi teisę dėl leidžiamų rašmenų pasirinkti modelį, kuriuo derinama pagarba asmens tapatybei bei valstybinės kalbos apsauga. Kartu pripažino, kad valstybė gali pasirinkti kompromisinį modelį, kai dalis originalios asmenvardžio formos išsaugoma, tačiau dalis elementų – šiuo atveju diakritiniai ženklai – neleidžiami.
14. LAT atmetė diskriminacijos argumentą, nurodydamas, jog visiškai neribota pavardžių rašyba sukeltų praktines ir teisines problemas, kartu pabrėždamas, kad lietuvių kalba pagal KT praktiką yra svarbi viešoji vertybė – tautos tapatybės, valstybės vientisumo ir suvereniteto pagrindas, todėl įstatymas bando suderinti du principus – 1) pagarbą žmogaus asmens tapatybei ir jo pavardės originalumui; 2)valstybinės lietuvių kalbos apsaugą. Būtent dėl šios priežasties Lietuva leidžia kai kurias nelietuviškas lotyniškas raides oficialiuose dokumentuose, tačiau kartu nustato aiškias ribas – diakritiniai ženklai nėra leidžiami.
15. Šis LAT išaiškinimas yra privalomas teisės aiškinimo precedentas, kurio privalo laikytis ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija – VLKK kompetencija apsiriboja lingvistinės išvados teikimu dėl lietuvių kalbos sistemos ir jos savitumo apsaugos, ji negali savarankiškai peržengti teismo suformuluotų teisinių ribų ar kurti papildomų teisinių kriterijų, kurie siaurintų įstatymo ir teismų pripažintą valstybės diskreciją asmenvardžių rašymo srityje.
16. Tokiu būdu VLKK pateikė ne tik kalbinę išvadą, bet ir faktiškai nustatė, kokia asmens tapatybės forma laikytina teisiškai priimtina, nors tokio pobūdžio vertinimas pagal Konstituciją priklauso teismams.
17. Šį VLKK veiksmą galima vertinti kaip konstitucinio valdžių padalijimo principo pažeidimą, nes institucija, turinti konsultacinę ir ekspertinę funkciją kalbos srityje, iš esmės ėmė vykdyti norminį ir kvaziteisminį vertinimą dėl žmogaus teisės į vardą ir pavardę turinio.
18. Ypatingą susirūpinimą kelia tai, kad VLKK sprendimus dėl valstybinės kalbos politikos priima nepasiekusi plataus akademinio ir pilietinio sutarimo (Lietuvių kalbos institutas tokiam vertinimui nepritaria). Demokratinėje valstybėje tokio pobūdžio klausimai negali būti sprendžiami, ignoruojant visuomenės nuomonę ar menkinant konstitucinį valstybinės kalbos statusą.
19. Tai pat pabrėžiame, kad viešojoje erdvėje negali būti toleruojamas nei žmonių diskriminavimas dėl tautybės ar kilmės, nei paniekinamas požiūris į lietuvių kalbą kaip valstybės pagrindą. Žmogaus teisės ir tautinės valstybės teisė saugoti savo kalbą turi būti derinamos tarpusavio pagarbos pagrindu.
Atsižvelgdamos į tai, Lietuvos žmogaus teisių ir kitos pilietinės organizacijos:
1. Prašo Lietuvos Respublikos Seimą įvertinti Violetos Meiliūnaitės atitiktį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovės pareigoms ir spręsti dėl jos tinkamumo toliau eiti šias pareigas.
2. Raginame Valstybinę lietuvių kalbos komisiją atšaukti savo išvadą, peržengiančią jai suteiktos lingvistinės kompetencijos ribas ir prieštaraujančia teismų suformuotai praktikai bei keliančiai abejones dėl teisinio aiškumo ir institucinio neutralumo.
3. Kviečiame akademinę bendruomenę, žmogaus teisių ekspertus ir visuomenines organizacijas inicijuoti atvirą, profesionalią ir argumentais grįstą viešą diskusiją dėl siūlomų teisinių sprendimų pasekmių asmens teisėms, valstybės informacinių sistemų veikimui, o ypač valstybinės lietuvių kalbos apsaugai.
4. Kviečiame valstybės institucijas, turinčias teisę ginti viešąjį interesą, taip pat visuomenines organizacijas telktis ir kreiptis į teismus dėl galimo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos kompetencijos ribų peržengimo ir valdžių padalijimo principo pažeidimų.
Tik pagarba Konstitucijai, atvira diskusija ir atsakingas dialogas gali užtikrinti sprendimus, kurie stiprina tiek žmogaus teises, tiek Lietuvos valstybingumą ir lietuvių kalbos valstybinį statusą.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos:
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Lietuvos Helsinkio grupė – Aurelija Kuzmaitė
Pilietinės visuomenės atstovai:
Lietuvos Kultūros Kongreso garbės prezidentas – Krescencijus Stoškus
Asociacija Talka kalbai ir tautai – Mindaugas Karalius
