Gegužės 17–31 d. vyksianti šių metų 62-oji tarptautinė šventė „Poezijos pavasaris“ plečiasi ne tik geografine prasme – pirmą kartą šventėje dirba ir regionų vadovai, padedantys formuoti renginių programą skirtinguose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, stiprinti ryšį su vietos bendruomenėmis.
Kaip „Poezijos pavasaris“ atrodo šiandien iš skirtingų Lietuvos vietų? Kaip jis keitėsi tų, kurie jį stebi ir kuria ne vienerius metus, akimis?
Apie tai kalbamės su rašytojais, regionų vadovais, gerai pažįstančiais savo vietos kultūrinį lauką ir skaitytojus – Renata Karvelis, Nijole Kliukaite-Kepeniene, Regina Katinaite-Lumpickiene, Tomu Vyšniausku ir Juozu Žitkausku.
– Kuo „Poezijos pavasaris“ jums svarbus asmeniškai – kaip per laiką keitėsi jūsų santykis su juo?
Juozas Žitkauskas: – Aš suvokiu, jog mūsų „Poezijos pavasaris“ yra viena seniausių Europos kultūros švenčių, ir žinau, kad ji tikrai seniausia Lietuvoje. Bet ar ji sena savo pavasariškumu, gaivališkumu? Turbūt kad nelabai, nes kasmet į ją įsilieja vis daugiau jaunos jėgos, vis dažniau šventės vairiukus ima jauni žmonės.
Mano santykis su „Poezijos pavasariu“ labai smarkiai keitėsi ir vis dar keičiasi. Kai mokiausi Kapčiamiesčio vidurinėje, vyresnėse klasėse mėgdavau laukti šventės pabaigos renginio transliacijos iš Vilniaus Katedros arba vėliau iš Šv. Jonų bažnyčios bei VU Sarbievijaus kiemo. Savo kuklią paauglišką bibliotekėlę papildydavau šventės almanachu.
Kai atvykau į Vilnių studijuoti, per pirmąjį savo vilnietišką pavasarį aplankiau bene visus sostinėje vykusius šventės renginius. O per „Naktinius poezijos skaitymus“ pirmą kartą pamačiau charizmatiškąjį, žavintį paprastumu jaunuolį Ričardą Šileiką.
Almanache pasirodžiau 1994 m., bet ne kaip poetas, o kaip poezija ir poetų gyvenimu bei kūryba besidomintis autorius. Todėl 2020 m. poetinio pasirodymo almanache jau negaliu vadinti pasirodymu…
Vėliau sumanydavau vieną kitą renginį, tinkantį šventės programai. 2013-aisiais, Tarmių metais, tuometinė šventės direktorė Janina Rutkauskienė pakvietė mane skaityti savo poezijos dzūkų tarme.
Nuo tada gegužės antrosios pusės darbus derinu su „Poezijos pavasariu“, pirmenybę teikdamas jam. Šiemet antri metai, kai stebiu šventę iš vidaus. Irgi įdomu. Yra ne tik į ką pažiūrėti, bet ir daug ką pamatyti.
Tomas Vyšniauskas: – Kai dar su panosėje kabančiu snargliu gaudydavau buožgalvius kūdrose, poezija sutraukdavo pilnus stadionus literatūros mėgėjų.
Rašytojas turėjo kone nūdienos nuomonės formuotojo šlovę. Stadionai sugriuvo ir vėl atsistatė, parkai ištuštėjo ir vėl užsipildė (šį kartą treniruokliais), kultūros įtaką paveikumo skalėje išstumia raumenys, krūtų implantai, botokso injekcijos, o eilėraštis vis dar kantriai važiuoja į atokiausius šalies kampelius.
Būtent plati teritorinė sklaida, gyvo žodžio nešimas per šalį (o ir į užsienį nukeliaujama) suteikia šventei visuotinumo aurą.
Mano nuobodžiam asmeniui itin imponuoja ir papročio tęstinumas. Poetai kaip misionieriai bando įtikinti tarp žiūrovų įsitaisiusius moksleivius, kad ne vien Roblox’o skin’ai, zombių pavojus Minecraft’e ir gyvybė CS’e gali suteikti gerų pojūčių. O garbesnio amžiaus neoromantinės lyrikos mylėtojus sutaikyti su mintimi, jog Maironis XXI amžiuje nevažinėtų su karieta ir nekurtų verlibru.
Ir įvyksta kontaktas
Arbata, pokalbis, žiogai, vyresnio amžiaus moteris (pirmoje eilėje), išspaudžianti šypseną, moksleiviai (paskutinėse eilėse), skrolinantys tiktok’ą prisidengdami kėdės atlošu. Ir užsimezga sinergija. Galiu paliudyti kaip asmuo, pabuvojęs abiejose mikrofono pusėse. Ima ir sukibirkščiuoja raidė. Tai, ko gero, ir yra eilėraščio bei gyvo kontakto paslaptys.
Regina Katinaitė-Lumpickienė: – „Poezijos pavasaris“ į mano gyvenimą atėjo labai seniai – dar paauglystėje, jaunystėje. Pamenu, kai į Uteną, į pagrindinę miesto aikštę, atvyko Paulius Širvys.
Minia žmonių veržėsi jį išgirsti, pamatyti. Tai atrodė kažkas nepaprasto, ko negali nepamatyti savo akimis. Tai buvo didžiulė šventė. Utenos neaplenkė daug „Poezijos pavasarių“, lankė mus klasikai ir jaunieji poetai. Visada buvo įdomu išgirsti poetų balsus, pamatyti juos pačius.
Perskaičiau visus „Poezijos pavasario“ almanachus. Poezija domiuosi visą gyvenimą. Turbūt ir negalėjo būti kitaip. Juk Utenos kraštas išaugino ne vieną poetą, rašytoją. Buvo kuo domėtis, didžiuotis. Juokaujama, kad Aukštaitijoje kas trečias yra poetas arba dainius. Ir mane vėlesnis kelias atvedė į Rašytojų sąjungą, pati pradėjau dalyvauti „Poezijos pavasario“ renginiuose.
Tai jau visai kas kita
Būti žiūrove, klausytoja – vienas malonumas, o dalyve – ir atsakomybė, ką pasakysi susirinkusiems žmonėms per šventėje tau skirtas minutes, ką paskaitysi, kad tave išgirstų ir suprastų. Juo labiau, kai pradėjau rašyti tarme.
Aukštaitijoje gimtąja tarme skaityti buvo tas pats kas ir bendrine kalba, tačiau keliaujant per Lietuvą – truputį nedrąsu. Dėkinga žmonėms, kad visada priėmė mane tokią, kokia esu, suprato, palaikė ir skatino toliau rašyti tarme, net ir tie, kuriems mano tarmė nėra gimtoji.
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė: – Man asmeniškai „Poezijos pavasaris“ – šventė. Iš pradžių dalyvaudavau tik Klaipėdos poezijos šventėse. O kai pavažinėjau po Lietuvą, pamačiau, kokio masto tai renginiai ir kiek džiaugsmo jie sukelia kai kuriuose regionuose.
Ypač įsiminė viena išvyka, gaila, nebeatsimenu, kur tada važiavome poetų autobusiuku, atrodė, nebūtina užsirašyti, nes tokio įspūdžio nepamirši niekada.
Muzikantai ir vietiniai žmonės mus pasitiko ant bažnytkaimio tilto, vaišino gira ir sūriu, griežė armonikos, liejosi dainos, bet stipriausiai į atmintį įsipaišė sena senutytė, išėjusi pasižiūrėti į poetus prie savo nameliuko, o aplinkui žydėjo ramunytės.
Ir dar… Skaitėme mokyklos salėje, kuri, ko gero, buvo ir aktų, ir sporto salė. Ten susirinko visas kaimas. Salė buvo pilna, atsimenu, net jauna motina, kūdikį sūpuodama ant kelių, klausės.
Renata Karvelis: – Į pirmuosius „Poezijos pavasarius“ patekdavau kaip vietinė kūrėja. Dažnu atveju šventėje jaučiama skirtis tarp tokių kūrėjų ir atvykstančių autorių.
Nežinia, kas tą konfrontaciją sukelia ir kas supriešina profesionaliąją poeziją su mėgėjų kūryba. Tačiau man tie renginiai tapdavo gera proga pabendrauti su didžiųjų miestų poetais, išgirsti jų patirtis apie knygų leidybą, nes troškau būti skelbiama.
Vis tik per tuos renginius pajusdavau, kad poetai mane įsimena, kad jau laiko sava. Per tuos trumpus susidūrimus sulaukiau nemažai leidybai strategiškai gerų įžvalgų.
Vėliau į „Poezijos pavasarius“ esu ir pati įsiprašiusi, reiškiau nuomonę, kas, mano nuomone, nėra ydinga, tiesiog šiuolaikiniai kūrėjai prisiima daugiau atsakomybės už save.
Daug vėliau, kai patekau į išvykstamąsias keliones kartu su poetais, patyriau tikrąjį „Poezijos pavasarį“, nes ši šventė yra ir apie bendruomenę. Poetų grupėje per porą dienų užsimezga kontaktai, kūrybą įkvepiančios įtampos. Ši šventės dalis verčia iš koto. Visada po to į normalų pasaulį grįžtu lyg atgavusi viltį.
– Kaip šiųmetinis „Poezijos pavasaris“ atrodys jūsų kuruojamame regione? Kur ir kokie renginiai vyks, galbūt ką nors išskirtumėte?
Renata Karvelis: – Išskirčiau Plungę ir Kelmę, nes ten šventės renginiai anksčiau nevykdavo. Tai miestai debiutantai.
Juozas Žitkauskas: – Mano gimtoji Dzūkija beveik visa bus užklota „Poezijos pavasariu“ – nuo Vilniaus iki Punsko. Poezija bus skaitoma miestuose ir miesteliuose, į kuriuos bene kasmet atvyksta šventė. Tai Lazdijų, Varėnos rajonai, Alytus.
Džiaugiuosi, kad šventė bando įaugti į Vilniaus ir Šalčininkų rajono savivaldybes, kad po ilgos pertraukos šiemet poezija skambės Trakuose, Druskininkuose, Širvintų rajone.
Laimingas esu, kad poetų grupė važiuos į vaikų poezijos klasiko Martyno Vainilaičio sodybą „Ežio dvaras“ Vaitakarčmyje, Varėnos r. Smagu, jog vėl apsilankysime poetės ir redaktorės Erikos Drungytės sodyboje Žeimių kaime.
Tomas Vyšniauskas: – Žvelgiant per vietos parametro prizmę – vyrauja bibliotekos. Dar aplankysime tris sodybas, dvi mokyklas, pilį, dvarą ir davatkyną. Bus visko – nuo žagrės iki paauksuotų kandeliabrų.
Pavasaris visada skatina iškišti nosį ir iškvėpti žodį į gamtą. Jei sinoptikai išburs gerą orą, santykis su gamtos fonu turėtų būti glaudus (kiemeliai, sodeliai, terasos, parkai, skverai, pievelės, uodai, erkės – žodžiu, palaima).
Poetai dar žada ir gitarą ar kokį kitą muzikos instrumentą atsivežti. Tiesa, prireiks ir kastuvo – Naisiuose, teikiant Z. Gėlės premiją, laimėtojas(-ė) tradiciškai sodina medelį. Visos vietovės savaip išskirtinės ir, tuo pačiu, vienodai mielos. Įvairios šnektos, papročiai, kultūriniai ypatumai, skirtingi landšaftai, suvienyti meilės eilėraščiui.
Regina Katinaitė-Lumpickienė: – Šiais metais daug bendrauju su Anykščių, Kupiškio, Zarasų, Švenčionių, Ukmergės, Molėtų, Pakruojo, Utenos, Panevėžio, Visagino bibliotekomis, Kaišiadorių kultūros centru.
Džiugu, kad aptariame visas renginio rengimo detales. Tikimės sėkmės. Kai kurie rengėjai pateikė sąrašą poetų, kuriuos šiais metais norėtų pristatyti savo žiūrovams. Manau, kad ir poetams malonu žinoti, jog yra laukiami. Dauguma rengėjų „Poezijos pavasario“ skaitymus rengia kasmet.
Džiugina, kad antri metai „Poezijos pavasario“ dalyvių mielai laukia Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Panevėžio padalinys, šįmet aktyviai prie renginio prisijungė Visagino, Kupiškio bibliotekos.
Rengėjai rajonuose ieškojo įdomesnių vietų skaitymams, pvz., miesto parkas Švenčionyse, ežero terasa Utenoje, Ugniagesių draugijos stoginė Pakruojyje, terasa prie bibliotekos Anykščiuose, buvusios Kenigšteterio vaistinės kiemelis Kupiškyje, skveras prie G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Panevėžyje ir kt.
Tikimės gero gegužės oro, nors visada turime numatę ir tradicinį variantą – bibliotekos salę, jei lietus. Iš rengėjų rengtumo suprantu, kad visuose rajonuose poetai yra laukiami ir susitikimas su skaitytojais bus abipusiai malonus.
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė: – Šiemet mes, klaipėdiečiai, daug kur važiuosime. Iš viso numatyta dvidešimt renginių (be atskirų „Poezijos pavasarėlio“ skaitymų). Važiuosime į Mažeikius, Biržus, Naująją Akmenę, Pagėgius, Joniškį – šie maršrutai gana nauji, kai kurie dar neišbandyti. Bet yra miestų ir kaimų, į kuriuos keliaujame jau daugybę metų.
Tarkim – Skuodas. Mūsų poetė Dalia Tamošauskaitė-Zabitienė labai preciziškai rengia Stasio Jonausko skaitymus Gėsaluose, kur dalyvauja ir poeto šeimos nariai, ir bendruomenė, taip pat Vytauto Brenciaus skaitymus Šaukliuose prie Lelijų tvenkinio.
Tą dieną prie minėto tvenkinio poezijos mylėtojai suvažiuoja ir iš aplinkinių kaimelių. Susėdame visi ratu, kartais dviem, trim, ir skaitome vieni kitiems. Jau pažįstame vieni kitus, todėl būna labai gera susitikti, išgirsti, ką kas naujo parašė.
Labai mėgstu tokius ne visai profesionalius skaitymus, jie laisvesni, nuoširdesni, todėl džiaugiuosi ir I. Simonaitytės bibliotekoje kasmet rengiamu renginiu „Eilės liejasi laisvai“. Čia didžiausios sumanytojos – bibliotekos darbuotojos, ypač Rita Šneiderienė. Skaito visi, kas nori ir išdrįsta.
Smagios būna ir slemo varžytuvės, kurias Dominykas Matulionis rengia Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre. Susirenka daug gražaus jaunimėlio, atvažiuoja ir iš toliau. Ypač galingi slemininkai būna kauniečiai, amžinai mūsiškius nurungia. Kartais ir vyresnieji išdrįsta paskaityti. Kitaip nei jaunimas, bet tai ir yra įdomu.
Kasmet Klaipėdos Skulptūrų parke vyksta skaitymai „Išėjusiems“. Susirenkame, prisimename mus palikusius, paskaitome. Šiuos skaitymus rengia Sondra Simana. Panašius atminties vakarus rengiame ir kituose miestuose bei kaimuose, todėl mūsų skaitymai dažniausiai būna vardiniai.
Jau minėjau S. Jonausko, V. Brenciaus skaitymus, bet prisimename ir kitus mūsų draugus: Aleksandrą Žalį (Raudėnai), Eleną, Skaudvilaitę (Veiviržėnai), Oną Dovidavičiūtę-Pučenią (Juodkrantė), Bronę Liniauskienę (Kretinga). Paskaitome ir šių poetų eilių, bet daugiausia skaitome naujus savo eilėraščius, kad miestelių bendruomenė neatitrūktų nuo šiandienos.
Ypač norėčiau išskirti Sondros Simanos rengiamą Virtualų poezijos tiltą, kurį tiesiame jau gal šeštus metus. Gegužės 17 dieną 20 val. (sekmadienį) susijungiame su pasaulio lietuvaičiais poetais.
Amerikoje būna ankstyvas rytas, Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje panašiai kaip mus. Labai būna gera su visais iš už jūrų, iš už kalnų pasimatyti. Jau neblogai pažįstame vieni kitus.
Romantiškiausi poezijos skaitymai vyksta ant vandens. Dar ilgametis LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Rymantas Černiauskas gal prieš dvidešimtį metų įvedė madą svečius ir mūsų skyriaus narius paplukdyti laivu.
Iš pradžių tik plaukiame, gėrimės vaizdais, paskui laivas sustoja mariose, išjungia variklį, ir poetai ima skaityti. Klausosi ir praskrendantys kirai, ir žuvėdros, ir gervės. Tikiuosi, ir šiemet šį paprotį tęsime, nenusivilsime ir nenuvilsime.
– Kaip apibūdintumėte poezijos skaitytojų bendruomenę savo krašte? Ar lengva atliepti jos lūkesčius? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
Juozas Žitkauskas: – Jeigu dzūkas cikrinis – tai jis jau savaime šiek tiek poetas. Tačiau, kaip ir visoje Lietuvoje, Dzūkijoje geros poezijos skaitytojų taip pat mažėja. Bet džiaugiuos, kad kolegos poetai labai mielai, be didesnio raginimo renkasi šventės kryptį į mano gimtą kraštą.
O tai tikrai prisideda prie kokybiškos poezijos sklaidos, gero poetinio skonio ugdymo. Juk ne paslaptis, kad visur knibždėte knibžda norinčių būti poetu ir savo kūrybą brukančių skaitytojams į užantį. Manau, kad atsilaikysime, jeigu tik laikysimės.
Tomas Vyšniauskas: – Pagrindiniai iššūkiai, ko gero, susiję su laikmečiu – vaizdinis turinys nukonkuruoja žodį, o popkultūra išstumia rimtąjį meną. Poezija tampa nišiniu gaminiu. Gerai, kad šiemet bent bulviasodis bus pasibaigęs. Padėtis panaši daugelyje vietovių.
Meluotume ir apgaudinėtume save teigdami, jog literatūriniai renginiai surenka tiek žiūrovų, kiek Natalijos Bunkės koncertas ar „Žalgirio“ namų rungtynės Eurolygoje. Tikriausiai neperspjautume net Telšių „Džiugo“ ir Gargždų „Bangos“ futbolo varžybų lankomumo. Bet tie žiūrovai, kurie ateina į renginius, yra labai brangūs kiekvienam poetui.
Rinkdami grupes, stengiamės įtraukti skirtingų stilių, lyčių, skirtingo amžiaus autorius, perteikti šiuolaikinės poezijos įvairovę. Žiūrovų žiovulį pravaikyti padeda anekdotai, bardai, instrumentiniai inkliuzai. Bet mes juk nemanome, kad žiūrovai nuobodžiauja, tiesa? Svarbiausia yra eilėraštis.
Perkrautas penkiaaukštėmis metaforomis ar kupinas nutylėjimų, eiliuotas ar su eseistikos apraiškomis, šventas ar su keiksmažodžiu trečioje eilutėje, lakoniškas ar pertęstas, ašarą spaudžiantis ar žaismingas.
Svarbiausia – eilėraštis
O rengimo klausimais (logistika, svečių priėmimas, žinių sklaida) labai padeda bendradarbiaujančios įstaigos. Esame joms dėkingi.
Renata Karvelis: – Tradiciniai lankytojai, kurie „eina visur“, apsilankys ir „Poezijos pavasario“ renginyje. Iki šių dienų šventės reputacija ir atpažįstamumas yra stipriausia komunikacinė priemonė. Mane netgi džiugina, kad komikas Emilis su „Savaitės rifo“ komanda parodijavo poetus ir „Poezijos pavasarį“. Tai rodo, kad poezija tapatinama su šia švente.
Vis tik pabrėžčiau, kad tiek patiems poetams, tiek šventės rengėjams, tiek priimančioms įstaigoms ateityje reiktų susitelkti ir veikti vieningai, nes poezija nėra duona, reikia ugdyti poreikį poezijai.
Gyvendama regione, neprarandu vilties, kad mažų miestelių žmonės yra protiškai įgalūs suvokti sudėtingesnius kūrinius. Nežinau, kam naudinga gilinti atskirtį. Šįmet ji jaučiama labiausiai.
Regina Katinaitė-Lumpickienė: – Turbūt nesame išskirtiniai. Tiesiog skaitytojas ir žiūrovas tapo išrankesnis, moka vertinti.
Dabar, kai tiek žinių, kai kiekvienas internete gali skaityti ar klausytis poezijos sėdėdamas po medžiu, pievoje, automobilyje, lėktuve, gulėdamas lovoje ar paplūdimio smėlyje, į poezijos vakarą ar popietę susirenka daugiausia tie, kuriems reikia pajusti šventę, nenusakomą bendrystės dvasią, akis į akį susitikti su konkrečiu poetu.
Taip, dažniausiai žmones reikia sudominti būsimu renginiu, ir čia jau atsiveria kiekvieno iš mūsų išradingumas. Kaip malonu, kai skeptiškai žiūrėjęs į būsimą renginį žmogus, išeidamas po jo, dėkoja už patirtas gražias akimirkas.
Be abejo, pasaulis keičiasi, keičiamės mes, ir dabar nei Utenoje, nei kur kitur nebebus perpildytos miesto aikštės laukiant savo mylimo poeto. Poezijos renginiai labiau persikėlė į kamerinę, mažesnę aplinką, bet juk turiniui tai neatsiliepia.
Nijolė Kliukaitė-Kepenienė: – Didžiausi iššūkiai – sudominti, kad atsitrauktų nuo įtraukių virtulių platformų ir ateitų pasiklausyti poezijos.
Kas ateina, įpranta įsiklausyti į žodį, geba ne tik klausytis, bet ir skaityti iš draugų akių, bendrauti šypsenomis, susižvalgymais, nenusivilia. Juokingiausia, kad visos tos technologijų erdvės buvo sumąstytos tam, kad būtume laisvesni ir kad mums liktų laiko. Kam? Ogi poezijai rašyti ir skaityti. Su ja linkiu ir likti.
Šventę finansuoja Lietuvos kultūros taryba, asociacija LATGA ir Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
