Būna laikotarpių, kai apie šalį kalba ne jos gyventojai, o kiti – svetimšaliai keliautojai, mokslininkai, imperijų pareigūnai. Jie aprašo kraštą, klasifikuoja jo žmones, aiškina jo istoriją, nes patys tos šalies žmonės neturi galimybės pasakyti, kas jie yra.
Būtent tokioje padėtyje XIX amžiuje buvo Lietuva. Nuo XVIII amžiaus pabaigos praradusi valstybingumą ir tapusi carinės Rusijos imperijos vakariniu pakraščiu, ji neturėjo politinio balso Europoje. Todėl jos įvaizdis buvo kuriamas iš išorės – dažnai siejant su Lenkija ar Rusija arba vaizduojant kaip romantizuotą Rytų Europos kraštą.
Tarptautinėje Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“ rodomos iš Prancūzijos muziejų rinkinių atkeliavusios kultūrinės vertybės leidžia suprasti, kaip Lietuvą matė kiti, ir kaip lietuviai patys pradėjo kurti savo balsą pasaulyje.
„XIX amžiuje Lietuva Europoje buvo labiau vaizduotės nei žinojimo dalykas“, – sako vienas iš parodos kuratorių Rafaelis Boris (Raphaël Bories), Europos ir Viduržemio jūros regiono civilizacijų muziejaus (Mucem) Religijų ir tikėjimų skyriaus vadovas, tyrinėjęs lietuviškos kilmės etnografinių vertybių rinkėjas Prancūzijoje.
Žvilgsniai iš Prancūzijos į XIX amžiaus Lietuvą
XIX amžiuje Lietuva Europai buvo menkai pažįstama. Didesnio dėmesio ji sulaukė tik amžiaus viduryje, kai Europą pasiekė žinios apie sukilimus prieš Rusijos imperiją, o po jų numalšinimo nemažai sukilimų dalyvių bei politinių emigrantų pasitraukė į Prancūziją, ypač į Paryžių.
Jie pasakojo apie savo kraštą ir jo istoriją, tačiau dažnai tai darė per bendrą Lenkijos ir Lietuvos politinio papročio pasakojimą.
„Tuo pat metu Prancūzijoje pradėjo rastis ir kitoks susidomėjimas Lietuva. Kai kurie intelektualai, kalbininkai ir rašytojai atrado lietuvių kalbą, liaudies dainas ir pasakojimus.
Šis kraštas jiems atrodė beveik nepaliestas modernybės
Prancūzų autorių tekstuose Lietuva buvo vaizduojama kaip archajiškas pasaulis – miškų, senųjų tikėjimų ir liaudies papročių kraštas, kuriame dar galima aptikti senosios Europos pėdsakų“, – sako R. Bories.
Rašytojas Prosperas Merimis (Mérimée) Lietuvą aprašė kaip paslaptingą, pagonišką, glaudžiai susijusią su gamta ir senaisiais mitais. Istorikas Džiulis Mišeletas (Jules Michelet) ją įsivaizdavo kaip sunkiai prieinamą, apsuptą miškų ir pelkių, – tarsi natūralią Europos sieną rytuose.
Kiti autoriai lygino Lietuvą su Bretane – regionu Prancūzijos vakaruose, taip pat laikytu senųjų papročių ir stiprios regioninės tapatybės kraštu.
Anot R. Boriso, tokie palyginimai padėjo Lietuvai atsirasti prancūzų kultūriniame akiratyje, tačiau kartu kūrė ir gana romantizuotą jos įvaizdį: „Prancūzų intelektualams Lietuva atrodė tarsi senosios Europos reliktas – mažai modernybės paliestas pasaulis“.
Lietuviai prancūzų fotografo akimis
XIX amžiuje Europoje plito dar vienas naujas sumanymas – siekis moksliškai pažinti žmoniją. Antropologai ir etnografai tikėjo, kad skirtingas tautas galima tyrinėti ir klasifikuoti, nustatant jų fizinius bruožus, aprangą, papročius ar gyvenimo būdą. Fotografija, tuo metu dar palyginti nauja technologija, tapo svarbiu tokio pažinimo įrankiu.
1860–1870 metais prancūzų fotografas Džekesas-Filipas Potėjus (Jacques-Philippe Potteau), dirbdamas prie Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus Paryžiuje projekto, kurio tikslas buvo dokumentuoti įvairių tautų „rūšis“, kūrė standartizuotų portretų iš priekio ir profilio serijas, kad būtų galima palyginti nufotografuotų žmonių veido bruožus bei kitus fizinius požymius ir taip surinkti mokslinių duomenų antropologiniams tyrimams.
„Tarp šių fotografijų netikėtai atsirado ir lietuvių portretų. 1864 metais Paryžiuje Potėjus nufotografavo dvylika jaunų lietuvių. Manoma, kad jie buvo emigrantai, atvykę po nuslopinto sukilimo Rusijos imperijoje“, – pasakoja parodos kuratorė, LNM Etnografijos ir antropologijos skyriaus vadovė dr. Miglė Lebednykaitė.
Apie šių žmonių gyvenimus žinoma labai mažai – istorijoje jie liko beveik anoniminiai, tačiau viena kita detalė vis dėlto išliko. Ant vienos nuotraukos fotografo ranka užrašytas komentaras: „Visų šių lietuvių veidai apžėlę, apaugę gyvaplaukiais.
Štai dėl to nuotraukoje yra mažų šešėlių“. Šis komentaras rodo, kad fotografą pirmiausia domino ne žmonių istorijos, o jų fizinės ypatybės, svarbios antropologiniams tyrimams.
Lietuva kaip egzotiškas kraštas: Džozefas de Bajus (Joseph de Baye)
Lietuvą XIX amžiaus pabaigoje atrado ir keliautojai – aristokratai, archeologai, rinkėjai, kurie domėjosi Rusijos imperijos regionais ir jų kultūra. Vienas iš jų buvo prancūzų keliautojas ir archeologas baronas Dž. de Bajus, XIX amžiaus pabaigoje keletą kartų lankęsis Lietuvoje – pirmą kartą 1893 metais, vėliau sugrįžęs 1904-aisiais.
„Pirmosios kelionės metu jis lankėsi Vilniuje, rinko fotografijas, atvirukus. Sugrįžęs antrą kartą, daugiau laiko praleido kaimuose – stebėjo vestuves ir šokius, užrašė pasakojimus apie gandrus.
Iš šių kelionių parsivežė nedidel, bet simbolišką etnografinį rinkinį: dvejas medines klumpes, šaukštų, kiaurasamtį, ąsotį, dūdelę, medinį paukštelį.
Tokie paprasti, atrodytų, daiktai tapo savotiškais lietuviško kaimo gyvenimo simboliais“, – pasakoja R. Bories. Dalį šios medžiagos de Bajus perdavė Trocadéro eįtnografijos muziejui Paryžiuje. Dalis Prancūzijos muziejuose tebesaugomų vertybių šiandien pristatomi parodoje.
Savo įspūdžius apie Lietuvą de Bajus aprašė prancūzų kalba išleistuose atsiminimuose, kuriuose stengėsi keisti Prancūzijoje paplitusį įsitikinimą, kad Lietuva yra Lenkijos dalis.
„De Bajus matė lietuvių kultūros savitumą, tautinio judėjimo suaktyvėjimą ir net pastebėjo politinės priespaudos pasekmes, tačiau jo pasakojimas nebuvo visiškai neutralus.
Jis siekė gana palankiai pristatyti jos priklausymą Rusijos imperijai, kurios politikos beveik nekritikavo. Tai nestebina, nes de Bajus palaikė artimus ryšius su Rusijos aristokratija, ypač su kunigaikščiu Piotru Sviatopolku-Mirskiu, kurį laikė savo bičiuliu. Taigi, Lietuva jam išlieka egzotiškas kraštas, kurį tyrinėtojas gali stebėti“, – atkreipia dėmesį R. Bories.
Kiti kalba už mus: imperinis žvilgsnis
Lietuvos įvaizdį XIX amžiuje kūrė ir carinės Rusijos imperija, kuriai tuo metu priklausė Lietuva. Vienas iš tokių pavyzdžių – 1853 metais Gamtos istorijos muziejui Paryžiuje rusų kunigaikščio Anatolijaus Demidovo sumanymu perduotas figūrėlių rinkinys. Šį rinkinį sudarė penkiasdešimt devynios mažos statulėlės, vaizduojančios įvairias Rusijos imperijos tautas.
Miglė Lebednykaitė atkreipia dėmesį, jog parodoje rodomos figūrėlės leidžia tiesiogiai pamatyti, kaip Lietuva ir Baltijos regionas buvo įrašomi į imperinį pasaulio vaizdą: „Šios figūrėlės buvo skirtos parodyti imperijos etninę įvairovę, išvaizdą, aprangą, papročius ir tikėjimą.
Tačiau svarbesnis tikslas buvo apibrėžti bei susisteminti tautas, kad jas būtų lengviau valdyti. Kartu tai reiškė ir dar vieną svarbų žingsnį – šios tautos buvo simboliškai priskiriamos Rusijos imperijai, apibrėžiamos savais terminais ir įrašomos į Prancūzijos muziejų rinkinius kaip savaime suprantama, beveik neginčijama tikrovė.“
Rinkinyje Baltijos regionas buvo pavaizduotas gana chaotiškai.
„Lietuvių figūrėlių apskritai nebuvo, nors buvo pavaizduotas žydas ir romas iš Vilniaus gubernijos. Kai kurios tautos kataloguose buvo identifikuotos klaidingai – pavyzdžiui, viena Kaukazo lezginą vaizduojanti figūrėlė buvo įrašyta kaip lietuvis“, – stebisi M. Lebednykaitė.
Tokios klaidos šiandien gali atrodyti keistos, tačiau jos labai gerai parodo, kaip menkai Vakarų Europoje tuo metu buvo pažįstamas Baltijos regionas.
Lūžis: 1900 metų Paryžiaus paroda
Visose šiose perspektyvose trūko vieno – pačios Lietuvos balso. Šią spragą vis aiškiau suvokusi lietuvių inteligentija ėmėsi ieškoti galimybių.
„Viena iš tokių galimybių buvo pasaulinės parodos, kuriose valstybės ir tautos prisistatydavo tarptautinei auditorijai. Tai savotiška tribūna papasakoti apie save patiems.
Lietuviai, pasitelkdami meną, tradicijas ir kultūrinius simbolius, pradėjo kurti savo įvaizdį pasaulyje – pasirodydami ne kaip kitų imperijų dalis, o kaip savita kultūrinė bendruomenė“, – sako Lebednykaitė.
Pasaulinė 1900 metų paroda Paryžiuje tapo vienu svarbiausių momentų. Tais metais Trocadéro rūmuose įsikūrusiame Etnografijos muziejuje atsirado nedidelė paroda su užrašu „Lithuanie“. Oficialiame politiniame žemėlapyje Lietuvos vardas tuo metu neegzistavo, todėl toks slapta surengtas pasirodymas tapo drąsia politine deklaracija.
„Paroda buvo įrengta privačių rėmėjų lėšomis ir pristatė lietuvių kultūrą per etnografinius daiktus, tekstilę ir papročius. Joje buvo atkurta valstiečių sužadėtuvių akimirka – scena su natūralaus dydžio manekenais, vilkinčiais tautinius drabužius.
Vitrinose buvo rodomi rankų darbo siuviniai, papuošalai, įvairūs buities daiktai, ant sienų kabėjo drabužiai, audiniai ir kilimai“, – primena M. Lebednykaitė.
1935 ir 1937 metais – praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams – Paryžiuje vykusiose parodose jau bylota apie nepriklausomos Lietuvos valstybės siekius. Dalyvavimas kartu su Latvija ir Estija simbolizavo Baltijos šalių vienybę ir vietą Europoje. Liaudies menas čia įgavo naujos prasmės – tapo nebe išlikimo ženklu, o estetikos ir kūrybinės brandos išraiška.
Šių istorinių parodų Paryžiuje eksponatai, dokumentai ir fotografijos, šiandien saugomi Prancūzijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos muziejuose, pirmą kartą po daugelio dešimtmečių yra surinkti į vieną vietą ir pristatomi Lietuvos nacionalinio muziejaus tarptautinėje parodoje „Ant Paryžiaus parodų bangos: etnografija, kultūrinė diplomatija ir tapatybė“.
Paroda surengta kartu su Europos ir Viduržemio jūros regiono civilizacijų muziejumi (Mucem) Marselyje bei Nacionaliniu M. K. Čiurlionio dailės muziejumi. Paroda veiks iki 2026 metų rugpjūčio 2 dienos Istorijų namuose, T. Kosciuškos g. 3, Vilniuje.
