Aspergerio sindromas, tai raidos sutrikimas, kuris turi įtakos žmogaus elgesiui, jo pasaulio suvokimui bei bendravimui su kitais. Žmonės, turintys šį raidos sutrikimą, dažnai turi išskirtinių interesų, atlieka pasikartojančio elgesio veiksmus ir nepakankamai arba per daug jautriai reaguoja į aplinką.
Žmonės, sergantys Aspergerio sindromu, kuris yra priskiriamas aukšto funkcionavimo autizmo spektro sutrikimui, turi gerus pažinimo ir kalbos įgūdžius, tačiau patiria bendravimo ir socializavimosi sunkumų.
Tėvai dažnai turi vieną labai aiškų jausmą, kurio negali paaiškinti vienu sakiniu. Lyg vaikas protingas, smalsus, kartais net stebėtinai brandus, bet kartu lyg „nesusikalba“ su kitais vaikais. Ir tada prasideda vidinis dialogas: ar jis tiesiog kitoks, ar aš per daug galvoju, ar čia laikinas etapas.
Svarbu pasakyti tiesiai: vienas požymis nieko neįrodo. Vaikai auga skirtingai. Bet kai keli dalykai kartojasi ilgiau, verta atidžiau stebėti ir, jei reikia, pasitarti su specialistu. Nes kuo anksčiau supranti vaiko poreikius, tuo lengviau jam padėti.
Socialinis kontaktas: kai vaikas yra šalia, bet tarsi atskirai
3–7 metų amžiuje daug kas vyksta per žaidimą. Vaikai mokosi draugystės, taisyklių, juokų, susitarimų. Jei vaikas dažnai renkasi būti šalia grupės, bet į žaidimą neįsitraukia, tai gali būti vienas iš signalų.
Tėvai dažnai pastebi tokius momentus: vaikas mėgsta būti su suaugusiais, su jais kalba lengviau, o su bendraamžiais atrodo pasimetęs. Kartais jis žaidžia šalia kitų, bet ne kartu. Ir net jei jis nori draugų, jam būna sunku pradėti.
Kalbėjimo stilius: daug žodžių, bet mažai „tarp eilučių“
Kai kurie vaikai kalba daug ir gražiai. Jie mėgsta pasakoti, vardinti faktus, kartais skamba kaip mažas enciklopedijos puslapis. Bet tuo pačiu jiems gali būti sunku suprasti, ką kitas žmogus jaučia, kada reikia sustoti, kada paklausti, kada tiesiog patylėti.
Mažesniame amžiuje tai pasireiškia paprastai: vaikas kalba ilgai viena tema, sunkiai pereina prie kitos, nesupranta, kodėl kitas vaikas „nebežaidžia“.
Jis gali nesuprasti ironijos, juokelio ar žaidimo taisyklių, kurios nerašytos, bet visiems „aiškios“.
Jutiminis jautrumas: garsai, tekstūros ir kasdienės smulkmenos
3–7 metų vaikai dažnai būna jautrūs, čia nieko keisto. Bet yra atvejų, kai jautrumas tampa kasdieniu barjeru. Triukšmas darželyje, šventės, garsesnė muzika, plaukų kirpimas, etiketė ant marškinėlių gali kelti stiprią reakciją.
Tėvai kartais sako: „jis atrodo lyg perkaistas“, „jai tiesiog per daug visko“. Tokios situacijos nėra kaprizas. Vaikas gali būti per jautrus. Jei tai kartojasi, verta užsirašyti, kas sukelia reakciją, nes tai padeda suprasti modelį.
Rutinos poreikis: kai pokyčiai sukelia audrą namuose
Dauguma vaikų mėgsta rutiną, bet kdaug ai kuriems ji tampa būtina. Jei maršrutas į darželį pasikeičia ir vaikas labai susijaudina, jei netikėtas planų pokytis baigiasi stipriu pykčiu ar ašaromis, tai gali būti signalas, kad jam sunku prisitaikyti.
Tėvams svarbu ne moralizuoti, o padėti: pasiruošti iš anksto, įvardinti, kas keisis, duoti laiko. Kai vaikas jaučiasi saugiau, jis mažiau „sprogsta“. Ir tada visi namuose kvėpuoja lengviau.
Žaidimai ir interesai: kai tema tampa visas vaiko pasaulis
Yra vaikų, kurie įsimyli vieną temą. Traukiniai, planetos, dinozaurai, raidės, žemėlapiai. Tai normalu. Bet kai interesas tampa toks stiprus, kad jis nustumia kitus žaidimus, o vaikas sunkiai priima kitų vaikų idėjas, verta atkreipti dėmesį.
Dažnas požymis yra toks: vaikas žaidžia „teisingai“ pagal save. Jei kitas vaikas pakeičia taisyklę, jis supyksta. Jam sunku žaisti improvizuojant, lengviau žaisti pagal aiškų scenarijų.
Ką daryti, jei atpažįsti kelis požymius
Jei skaitant kilo mintis „čia apie mus“, neskubėk daryti išvadų. Pirmas žingsnis yra ramus stebėjimas ir pokalbis su specialistu, kuris mato vaikų raidos skirtumus kasdien. Dažnai tėvams padeda paprasti veiksmai, kurie sumažina įtampą namuose ir darželyje.
Praktiškai gali padėti tokie dalykai:
stebėti situacijas, kuriose vaikui sunkiausia, ir užsirašyti pasikartojimus
kalbėtis su darželio auklėtojais, ką jie mato grupėje
kurti aiškesnę dienos rutiną ir iš anksto ruošti pokyčiams
mokyti emocijų per paprastus žodžius: „piktas“, „liūdna“, „per garsiai“
Kai kuriems vaikams užtenka švelnių pritaikymų. Kitiems reikia daugiau pagalbos. Bet abiem atvejais svarbiausia yra supratimas, o ne spaudimas.
Kodėl ankstyvas pastebėjimas keičia viską
Kai tėvai laiku pamato, kas vaikui sunku, jie gali jam padėti be kovos. Vaikas nėra „blogas“, „keistas“ ar „probleminis“. Jis tiesiog turi kitokį jautrumą ir kitokį būdą suprasti socialinius dalykus.
Ir čia verta aiškiai paminėti: Aspergerio sindromas vaikui nėra nuosprendis. Tai raktas, kuris padeda suprasti, kaip su vaiku kalbėti, kaip jam padėti, kaip sukurti aplinką, kurioje jis gali augti ramiau.
