Yra datos, kurios pakeičia valstybės likimą. Lietuvai viena jų – tokia kovo 11-oji. Tai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, kai 1990 metais Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas pasirašė Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą.
124 deputatai balsavo už, 6 susilaikė
Tautos valia buvo aiški – mes norime būti laisvi. Tačiau Kovo 11-osios aktas nebūtų atsiradęs be 1988 metų birželio 3 dieną susibūrusių 35 mokslo ir meno žmonių – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sumanymo grupės.
Taip vidumi laisvi žmonės kuria stebuklus ir kitiems padeda pajusti tiesos ir drąsos skonį – laisvę. Laisvė visada prasideda žmogaus viduje. „Laisvė yra pamatinė vertybė. Be jos žmogus neegzistuoja“, – yra pasakęs režisierius A. Stonys. Tačiau laisvės kaina kartais paaiškėja tik tada, kai ją reikia ginti.
Dusetų K. Būgos bibliotekoje Kovo 11-ąją susirinkome švęsti laisvės kartu. Taip – mes ją šventėme. Susitikome su žurnaliste, laidų vedėja Egle Bučelyte – žmogumi, kuris visada išliks kaip laisvės simbolis, Sausio 13-osios – košmariškos nakties liudytoja.
Kalbėjome, regis, apie dabar labai paprastą dalyką – laisvę. Globalus pasaulis nuolat primena, kaip ją turime branginti. Kalbėjome apie laisvus žmones, apie tai, kad tik laisvas žmogus gali būti kūrybingas, iniciatyvus ir savarankiškas.
Žmogui, kuris negali išlaisvėti viduje, nepadės jokie kritinio mąstymo kursai, nes jis tebelaukia nurodymo ką turi daryti ir kaip turi mąstyti. Susitikimo metu Eglė prisiminė ir Sausio įvykius, kai praėjus mažiau nei metams po Kovo 11-osios Lietuva turėjo dar kartą atsakyti į klausimą: ar tikrai esame pasirengę būti laisvi.
Eglė yra sakiusi, kad nėra ji niekuo ypatinga – tiesiog turėjo garbę ir pareigą tuo metu ten būti. Kalbėjome apie pareigą laisvei, ribas, atsakomybę ir ypatingus sprendimus žmonių, kuriems dora yra gyvenimo būdas.
Paklausta, ką būtų veikusi, jei nebūtų tekę dirbti tą istorinę Sausio 13-osios naktį, Eglė atsakė paprastai: „Būčiau prie Parlamento – ten, kur reikėtų, kad būčiau.“ Vidinė laisvė yra visuomenės laisvės mikroelementas, tarsi atomai, iš kurių sudaryta visa struktūra. Kai šie mikroelementai susitinka vienybei ir gynybai, jie virsta nenugalima jėga.
Kelias į laisvę yra tiesa. Tiesos baimė – vergija
Vidinė laisvė glaudžiai susijusi su savarankišku mąstymu. Ji reikalauja intelektinės drąsos. Po susitikimo su Egle Bučelyte Dusetų bendruomenė šventę tęsė su dainomis.
Margarita Veikšrienė subūrė nuostabiausius kolektyvus:
Dusetų K. Būgos gimnazijos moksleivius ir Zarasų Fausto Latėno meno mokyklos Dusetų meno skyriaus mokinius bei Kultūros centro Dusetų dailės galerijos meno kolektyvą. Bibliotekos kiemelį užtvindė melodijomis.
Jos vertė ašaras kauptis akyse, o laisvės liepsna širdyje jau nebepleveno – ji tiesiog ošė vėjyje. Džiaugsmas matyti vaikus žaidžiančius dainų, kuriose liejasi meilė LIETUVAI fone, yra beribis.
K. Būgos memorialinio muziejaus žinių centro muziejininkė Dalia Vaitukaitienė augino simbolinį medį, kurį visi apgaubėme savo žodžiais – žodžiais laisvei ir apie laisvę.
Nuostabiausia tai, kad bendruomenė kuria kartu. Tai pats džiaugsmingiausias procesas, kai kiekviena institucija prisideda tuo, ką moka geriausiai, ir kartu sukuria erdvę, kurioje žmonėms smagu susiburti. Taip išmoksime švęsti kiekvieną laisvės dieną –nes tai didžiausia mūsų brangenybė, MES – laisvos ŠALIES, laisvi PILIEČIAI.
Kai dvasia laisva, tai kūnas, net kalėjime būdamas, atsilaiko prieš prievartą.
Laisvė ir atsakomybė už Lietuvių Tautos išsaugojimą ir puoselėjimą – štai kas nūdienos realybėje svarbiausia! Vis dėlto per mažai ugdoma tautinė savimonė mokyklose, jeigu jaunuoliai, išėję į savarankišką gyvenimą, užsiima veikla be atsakomybės ignoruodami lietuvių kalbą, gyvendami Lietuvoje. Pavyzdžiui, muzikuodami neretai pasirenka angliškus grupių pavadinimus.
Kaip bebūtų gaila, bet tai rodo mūsų tautos nepilnavertiškumo kompleksą. Pavyzdžiui, žemaičiai mėgina atsitiesti, įtvirtinti savo gimtąją kalbą per jos raštą, ta proga leisdami žemaitiškas knygas, kurdami žemaitišką teatrą, tačiau kitų, pripažįstančių tik lietuviais save laikančių dominavimą šalyje, būna menkinami, net pašiepiami, negailestingai iškraipomi jų miestų, miestelių ir gyvenviečių pavadinimai, taikant priverstinį jų sulietuvinimą, pavyzdžiui Skouds-Skuodas, Poukė-Puokė, Loukė-Luokė, Kroupē-Kruopiai, Muosiedis-Mosėdis ir kt. Tad apie kokią laisvę galime kalbėti.
Taip. O įmonių, parduotuvių, salonų, kavinių ir t. t. vieši pavadinimai? O kai kurių žurnalistų kalbos kultūra? Visa tai toleruojama! Institucijos, atsakingos už valstybinės kalbos puoselėjimą, miega. Joms pranešus apie įstatymo nesilaikymą žodžiu, nereaguoja. Visiskas chaosas!
Šaunu, taip ir dera – patiems ten kur gyvename susirengti lietuviškos dvasios šventes.