Ilgai lauktos knygos atsiradimo istorija
Jau prieš 40 metų girdėjome tylų gandą, kad galime laukti didelės studijos apie Gudų girią. O kai pirmaisiais Atkurtos demokratinės Lietuvos metais kultūros savaitraštis „Dienovidis“ išspausdino keletą Algirdo Bruko apybraižų apie šilinių dzūkų miškus, viltis dėl būsimos knygos gerokai sustiprėjo.
Publikacijos „Dienovidyje“ parodė, kaip lyg ir nesunkiai galima sužinoti praėjusių šimtmečių miškingumą: reikia iškasti metro gylio šurfą ir pamatysi, kad po smulkiagrūdžiais smėliais, kuriuos užpustė vėjai, slūgso tamsus sukultūrinto dirvožemio sluoksnis. Tai, žinoma, aiškus lydiminės žemdirbystės įrodymas.
Truputį gaila, kad apie miškų lydimą – nudžiovintų medžių deginimą, ruošiant dirvą rugiams, nerašė nei miškininkystės istorikai, nei romanų autoriai. O, pavyzdžiui, suomio Aleksio Kivio apysaka „Septyni broliai“ tą keistą, bet dosnų ūkininkavimą nupiešia labai ryškiai. Prasmingas buvo tas sunkus darbas, gi šiandien būtent Suomijoje eksperimentatoriai viską pakartoja, kas buvo prieš daugelį metų. (Apie tai praėjusiais metais rašė „Žaliasis Pasaulis“. Tiesa, „Lietuvos didžiagirės“ nurodo ir kitą šaltinį – „Ūkininko patarėjas, 2008, Nr.145.)).
Labai norint, matyt, viską galima pakartoti. Nepakartojama yra tik tai, kad tada žmonių viename kvadratiniame kilometre gyveno daug mažiau ir laisvų miško plotų visiems užteko. Nulydita miško žemė labai gerą derlių duoda tiktai pirmaisiais ir antraisiais metais, o tada jau turi būti paruoštas naujas plotas. Apie tai rašoma istorikės Pranės Dundulienės studijoje „Žemdirbystė Lietuvoje. Nuo seniausių laikų iki 1917 metų“. V. 1963…
Gal ir keista, bet šitokį eksperimentą mažame plotelyje pavyko pakartoti. Pievoje sudeginau nemažai pušų šakų – reikėjo ne tiktai pelenais dirvą patręšti, bet ir šakniastiebines daugiametes piktžoles sunaikinti. Ropės užaugo didelės, skanios ir minkštos. Niekada nebūna toks geras ropių derlius daržo lysvėje, nors ir drebulių pelenais tręšiamoje.
Negerai pradėti atsiliepimą apie didelį šių autorių darbą subjektyviais įspūdžiais, bet šitaip atsitinka tada, kai knyga tikrai yra labai vertinga, kai toli skaitytoją veda. Ir ne iš karto pasakysi, kas toje knygoje vertingiausia: kruopštus istorinis žvilgsnis, archyviniai dokumentai bei žemėlapiai, čiabuvių miško žmonių gyvenimas, ar emocijos, aptariant galimybes susigrąžinti vis labiau prarandamas miško žmonių prigimtinės kultūros patirtis bent jau saugomose teritorijose.
Pirmiausia vis dėlto stebina šios studijos apimtis. Liūto dalį knygoje užima Dainavos didžiagirė. Bet gana kruopščiai aprašyti ir kiti didžiausieji miškų masyvai: Gaižiūnų – Rumšiškių, Kapčiamiesčio, Karšuvos, Kazlų Rūdos, Labanoro – Pabradės, Lavoriškių – Nemenčinės, Rūdninkų. Ir kai pabandai čia išvardintas vietoves įsivaizduoti kaip jos atrodo Lietuvos žemėlapio kontūre, darosi aišku, kaip stropiai šios didžiagirės apsupa mūsų kraštą: iš pietvakarių, iš pietų, iš pietryčių ir iš rytų.
Rodos, būtų dar saugiau, jei prie Labanoro – Pabradės galėtume prijungti Minčios – Ažvinčių girią. Bet nepamokysi autorių, ypač Algirdo Bruko, kuris kartais gali būti labai kategoriškas, nes visada savo nuomonę gali paremti konkrečiais argumentais. Betgi pirmasis mūsų Nacionalinis parkas atsirado būtent tenai – Ignalinos krašte.
Ir diskusijos tada, nuo 1974-ųjų tęsėsi iki 1979-ųjų. Posėdžiavo ne tiktai gamtosaugininkai, bet ir profesoriai. Nors ir pabijota tada tą naują saugomą teritoriją pavadinti Aukštaitijos nacionaliniu parku, nes aukščiau sėdintiems tai būtų buvę panašu į separatizmą….
Praėjo daug laiko. O juk niekur nedingo garsusis Šiliniškių gūbrys, Ginučių ąžuolynas, Gervėčių sengirė, vaizdas nuo Ladakalnio. O Želmeniškės? Aštuonių hektarų plote ten žaliavo dviejų šimtų metų amžiaus eglės. Netoliese slėpėsi pilkapiai. Ir prieš penkiasdešimt, ir prieš trisdešimt metų Želmeniškėse buvo genetinis draustinis. Bet prarado tokią ypatingą apsaugą, kai sėklinių spygliuočių plantacijos atsirado prie Kauno marių. Niekur kitur nepasikartojantis yra Minčios – Ažvinčių kraštovaizdis, bet iki didžiagirės statuso trūksta ploto. Štai čia tikriausiai galima ginčytis ir su didžiausiais autoritetais.
Pasvarstykime ir kitą galimybę: gal galėtų Lietuvą iš visų pusių supti ypač godojamos girios? Juk dabar nuo Zarasų iki Baltijos jūros (sėlių, žemgalių, kuršių, lyvių buveinės) vien tiktai Biržų giria budi lyg vienišas ir užmirštas sargybinis. O aplink tą girią – arimai su labai turtingais dirvožemiais.
Čia ir paaiškinimas, kodėl kai kurių miškų masyvai žemėlapiuose pavaizduoti kaip stačiakampės plytos: naujoji žemdirbių technika reikalauja tiesių linijų. Taip pat aišku, kodėl kai kuriuose administraciniuose rajonuose miškai užima tiktai septynis procentus teritorijos.
Tiesa, jau rimtai svarstoma agromiškų atsiradimo galimybė. ir norisi tikėti, kad ši idėja nepasiliks tiktai popieriuose kaip atsitiko su žaliaisiais koridoriais. Nėra jų, o vizijos tikrai atrodė gražios, buvo net pavaizduota, kaip nesunkiai jie susijungs su Lenkijos žaliaisiais koridoriais ir net su visos Europos žaliaisias plaučiais.
Taigi žvelgdami dabar į derlingus, bet labai monotoniškus, tiesiog plynus Joniškio, Pakruojo, Pasvalio laukus, galvokime apie tuos pasiryžėlius, kurie švento Jokūbo kelią po dvidešimties metų pradės taip pat Žagarėje, bet keliaudami į rytų pusę, jau matys žaliuojančius agromiškus.
Apie Labanorą ir Kazlų Rūdą
Šios dvi didžiagirės išsiskiria unikalumu. Labanoras žinomas kaip didelės biologinės įvairovės ir skaidraus oro saugotojas. Kulionyse įsikūrusi Astronomijos observatorija bei Etnokosmologijos muziejus tai ir paliudija. Danguje virš observatorijos nebūna jokių kultūrinės kilmės šviesų..
O prisiminkime Dainavos didžiagirę, kurioje esantis valstybinis gamtinis Čepkelių rezervatas negali pasivadinti biosferiniu vien todėl, kad naktį ten jaučiama Gardino miesto žiburių šviesa. Kazlų Rūdoje nesunku pajusti kitą unikalumą: kultūrinės kilmės medynuose susikaupusius miško turtus nesunku pamatuoti ir išreikšti skaičiais.
O kaip įdomu, kad kūrybingi ir darbo nebijantys Kauno gyventojai atvažiuoja į Kazlų Rūdos pušynus ir puikiai įsikuria. Jaučia jie, kad šitokiame nedaug nuo didmiesčio nutolusiame krašte jie gali susikurti savo oikumeną – ne lentpjūvėje, ne durpių karjere ir ne miško tankmėje. Šitaip atsiranda nauji verslai, svarbu, kad būtų pasiryžimas ir tam tikra erdvė. Atsiranda netgi nauji muziejai, iki šiol nematytos edukacinės erdvės ir netgi nauji kulinarijos receptai.
Apie tai, kad ateivis čia gali apginti savo idėją rodo labai didingas viskam pasiruošusio kalvio stotas 367-ajame „Lietuvos didžiagirių“ puslapyje. O kas gina Labanoro unikalumą? Truputį gina Miškų įstatymas, bet labiausiai čia matomas aktyvus jaunimas su vėliavomis ir plakatais. Ir tylus čiabuvis, visada turintis ką pasakyti bet kokiam svečiui, nuoširdus gamtininkas Andrejus Gaidamavičius.
Į viską reikia įsiklausyti ir neskubėti su išvadomis. Juk gali būti šitaip: jaunimas jaučia, kad plynas kirtimas yra blogis miško ekosistemai, gal netgi žino, kad vokiškasis Dauervaldas saugomose teritorijose visada būtų geresnis už plyną kirtimą. Bėda yra ta, kad miškininkai labai greitai patikėjo skandinaviškos miško technikos galia.
O tai, ką blogo ši akla technika padaro, reikia matyti prie pat išardytos ir mirštančios miško paklotės pasilenkus. Arba ankstų pavasario rytą pabandžius pasiklausyti, kurioje pusėje burbuliuoja tetervinai. Andrejus Gaidamavičius dažniausiai vaikšto vilkų takais, o Labanoro miškų girininkas Jonas Barzdėnas labiausiai sunerimęs, kad tradicinėse tetervinų tuokvietėse visiškai nebegirdi šių taurių paukščių.
Reikia tikėti, ką sako šis miškininkas ir fotografas, suradęs ne tik Labanore, bet ir visoje Lietuvoje aukščiausą pušį, kurios iškilmingumą matome „Lietuvos didžiagirių“ knygos 403 puslapyje. Apie katastrofišką tetervinų populiacijos mažėjimą Aukštaitijoje ir Dzūkijoje kalba taip pat didžiulę patirtį turintys ornitologai Eugenijus Drobelis bei Bronius Šablevičius. Kas kaltas? Juk tetervinams nereikia ypatingų medynų, panašių į išretėjusią sengirę, o plynos biržės jiems irgi nelabai rūpi, jie gerai jaučiasi pamiškėse, mažose miškapievėse, šalia didesnių šlapynių.
Taigi šie senojo kraštovaizdžio aborigenai nebesusirenka į savo tuokvietes dėl to, kad bijo triukšmo, būtent to besaikio iki šiol neregėtų mašinų gausmo. Nyksta giriose tetervinai ir kurtiniai, gi vilkai gana sėkmingai plečia savo tradicinę ekologinę nišą, jie drąsiai ateina į kaimą ir alkani nebūna. Andrejus Gaidamavičius gali papasakoti, kaip prapuola vilkų takai brandžiame miške, jeigu staiga atsiranda plyno kirtimo erdvė. Vilkas yra sumanus žvėris, jis žino, kad atvirose vietose visos stirnos jį pamatys iš tolo, gi tamsią naktį kaime galima nesunkiai pagriebti ne tiktai avį, bet ir kiemsargį šunį. Didelių atstumų vilkas nebijo, biologai patyrė, kad per naktį jis gali nubėgti net 60 kilometrų…
Netgi šitokie paprasti, plika akimi matomi pavyzdžiai rodo, kokia sudėtinga yra miško ekosistema. Galima pajusti tą sudėtingumą ir tada, kai, eidami per sengirės fragmentą saugomame genetiniame draustinyje, matome vien tiktai labai storus šimtamečių spygliuočių kamienus. Miško paklotėje vien tiktai spygliai, nėra jokios augalijos, kuri miške paprastai išsidėsto ardais, nėra ir pomiškio, o kuo toliau eini, tuo gūdesnė tamsa.
Tiktai atidžiai įsiklausius galima išgirsti, kad kažkas tuksena tas lygias bešakes kamienų kolonas. kažkas tyliai sucypsi visai čia pat, o iš pačių aukštybių atbanguoja neaiškus klepsėjimas ir čeksėjimas. Ir dabar jau gali įsivaizduoti, kad tenai, gal net keturiasdešimties metrų aukštyje, pačių aukščiausių paminklinių medžių viršūnėse gyvena paslaptingieji kryžiasnapiai.
Gal tiktai toks vienišius pasiryžėlis ornitologas Antanas Aleknonis Sūduvos miškuose, net nelipdamas į medžių viršūnes, yra kantriai stebėjęs eglinius kryžiasnapius. Reikalinga ypatinga kantrybė. Betgi mes nematome ne tiktai tokių paslaptingų paukščių (užtenka pasakyti, kad jie savo paukščiukus išperi vasario mėnesį, kai sunoksta spygliuočių medžių sėklos), mes net neįtariame, kad visai čia pat, po mūsų kojomis – toks pat svarbus gyvenimas, tokia visai neseniai išaiškinta simbiozė, sujungianti ne tiktai medžių šaknis, bet ir grybų hifus, kurie eina daug toliau ir giliau nei giliausios senmedžių šaknys. Ir tie geradariai grybai per sausrą gali aprūpinti medžius drėgme.
Mums atrodo, kad šitokią bičiulystę pirmasis aprašė gamtininkas Peteris Vohlebenas (Peter Wohlleben) (jo knygos į lietuvių kalbą pradėtos versti 2018 metais), bet tikroji tokio paslaptingo reiškinio atradėja yra Kanados mokslininkė Siuzana Simard (Suzanne Simard). Jos knyga „Miško išmintis“ lietuviškai pasirodė tiktai 2023 metais.
Bet prieš tai, 2022 metais, visus mūsų krašto gamtininkus nustebino labai emocionaliai parašyta amerikiečių mokslininkės Robin Vol Kimer (Robin Wall Kimmerer) knyga „Stumbražolių pynimai. Protėvių išmintis, augalų pamokymai ir mokslinis pažinimas“. Tokia knygos antraštė pasako daug, bet kaip įdomu, kad šitie protėviai autorės šeimoje yra indėnai.
Tai kaip čia neprisiminti dar ir tokio atsitikimo: žymaus Norvegijos fotografo Svirė Fjelstado (Sverre Fjelstad) knygoje „Det floy en fugl“ yra skyrius pavadintas taip: „Kaip vaikščioti po mišką“. O to vaikščiojimo meno autorius mokėsi iš Šiaurės Amerikos indėnų. Reikia čia paminėti ir lenkų keliautoją Arkadijų Fidlerį – apie Kanados gamtą bei indėnus jis parašė dvi knygas.
Kodėl reikia nukrypti į tokias tolimas asociacijas? Ogi štai kodėl: čia paminėtos Kanados ir JAV mokslininkės ilgai vargo, kol įrodė miškininkams savo tyrimų svarbą atkuriant iškirstus miškus. Gali būti, kad šitaip yra visame pasaulyje.
Lietuvoje panašūs konfliktai irgi ne naujiena. Jau seniai žinoma, kad spygliuočių ir lapuočių mišrinimas yra palankus ir medynų produktyvumui, ir miško sveikatai, ir biologinei įvairovei. Ir netgi grybautojai labai džiaugiasi, kai pušų jaunuolyne suranda beržynėlius.
Gerai kartu auga pušys ir beržai. Toks miškas, jeigu teisingai išugdytas, kad šviesos užtektų ir bruknėms bei mėlynėms, turi net savo pavadinimą – tai skaistšilis. Bet kaip greitai tuose skaistšiliuose prapuola beržai, juos iškerta malkoms. Ypač privačiuose miškuose. Juk šitaip dingo iš laukų nedideli beržų gojeliai, kai ūkininkams buvo sugrąžintos žemės.
O naujausia negera žinia, atėjusi iš ES, mūsų miškininkystei yra tokia: labai prastai Lietuvoje atrodo Europinės svarbos buveinės. Tokia saugomų teritorijų kategorija jau seniai yra atsiradusi, mūsų botanikai įvertino tas ypatingas vietas ir parašė visiems labai suprantamą, gražiai iliustruotą knygą „Europinės svarbos buveinės Lietuvoje. Lietuvoje aptinkamų Europos Sąjungai svarbių buveinių tipų aiškinamasis vadovas“.
Tokios buveinės, kurios yra labai svarbios, galvojant apie visą kraštovaizdį ir apie nykstančias rūšis, gali būti ir miškuose, ir smėlynuose, ir pievose, ir pelkėse, ir ežeruose. Nukenčia jos ir dėl ūkinės miškininkų veiklos, ir dėl to, kad keičiasi žmonių gyvenimo būdas, kad pastebimai kinta klimatas, kad neišvengiamai plečiasi ta vadinamoji technosfera. Ir už viską atsako Aplinkos ministerija. O kas gi daugiau? Neapkaltinsi juk socialinės apsaugos ir darbo ar susisiekimo ministerijų, kad mažoje buveinėje, kuri vadinasi „Medžiais apaugusi ganykla“ nebėra nei karvių, nei avių. Aišku, kad čia jau ne ganykla, o krūmynas ir dėl šviesos stokos saugomų rūšių nebėra.
Miškapievė arba jelanė (maža pievelė prie upelio) irgi greitai prapuola, jei ten nebeateina žmogus su dalgiu. O brangi retuosius augalus priglobusi smiltpievė, gali greitai pasikeisti vien todėl, kad susimynė ten tranzitinį taką elniniai žvėrys ir patręšė tą taką savo ekskrementais. Šitaip labai greitai atsiranda aukštos varpinės žolės ir dingsta visi globojami heliofitai – smėlynų gvazdikai, naktižiedės, šilokai, smaliukės…
Gamtosauginių problemų daug, o atsakymai ateina ne iš karto. Medkirčių klaidos kartais yra labai matomos. Blogai, kai sanitarinio kirtimo sklype išguldomi vešlūs lazdynų krūmai, po kuriais slepiasi Raudonosios knygos grybai. (Ne iš karto suprasi, kodėl užkliūva tie stori lazdynai, pasirodo, jie tinka medžio drožlėms naujoviškose katilinėse).
Dar blogiau, jeigu plyna biržė prišliejama prie pievos. Valstybinių miškų miškininkai ir inspektoriai tokių grubių klaidų privačiose miškuose nespėja laiku sukontroliuoti. Bet kodėl knygos „Lietuvos didžiagirės“ autoriai, aptardami ūkinės veiklos ir gamtosaugininkų konfliktus, dažniausiai yra medkirčių pusėje? Ypač tada, kai kalba apie Labanoro – Pabradės didžiagirę.
Skaitant gali susidaryti vaizdas, kad prieš naujas dideles Labanoro plynes protestuojantys jauni mokslininkai ir gamtininkai drąsiai einantys su plakatais, raginančiais nežudyti medžių, turi kažkokį tvirtą užnugarį. Iš tikrųjų yra priešingai: Uždarųjų akcinių bendrovių savininkai, tų skandinaviškų mašinų valdytojai net ir saugomoje teritorijoje atvejinio ar sanitarinio kirtimo biržėje gali elgtis, pamiršę svarbiausią reikalavimą: kertamas turi būti kreivas, ligotas ar padžiuvęs medis, o ne tas, kurio gražus augimas gerai matomas.
Taip yra, o tokių laikinų kirtavietės šeimininkų, iš toli atvažiuojančių su vagonėliais, kuriuose yra specialios dyzeliniu kuru šildomos krosnelės, užnugaris labai matomas: jie gali finansiškai paremti, kai saugomos teritorijos specialistai ruošia spaudai svarbią knygą ar spalvingą, visiems taip reikalingą kalendorių.
Kazlų Rūdos didžiagirėje tokių konfliktinių situacijų lyg ir nėra. Netgi durpininkai, iškasę Novaraisčio durpyną, sugebėjo taip viską rekultivuoti, kad paukščiai čia pasijustų lyg natūraliose savo buveinėse. Bet kaip nedaug tokių gyvybingų oazių. Visame Kazlų Rūdos masyve (58, 4 tūkstančiai ha) yra tiktai šeši gamtiniai draustiniai. Gi Labanoro – Pabradės didžiagirėje ( jos plotas – 96,tūkstančiai ha) gyvuoja net 57 draustiniai. O juk todėl Labanoras ir yra toks visiems žinomas arba bent girdėtas.
Dainavos didžiagirė
Knygos puslapiai apie čiabuvių gyvenimą Dainavos didžiagirėje geriausiai parodo, koks stiprus yra žmogaus ir miško ryšys. Ir jeigu jau visokeriopa pažanga vis dėlto pakeičia miškažmogio pasaulėjautą, tai jis vis tiek į mišką žiūri, vis labiau ilgėdamasis to, ką prarado.
Atsiverskime aptariamos knygos 302 puslapį ir štai ką surasime: „Poleminės mintys apie šilinių (girinių) dzūkų etnokultūrą“. Perskaičius galima ir taip apibendrinti: miške užaugusiam žmogui, civilizacijos vėjų nublokštam į visai kitą aplinką, darosi labai negera. Gal prieš 30 metų „Merkio kraštas“ spausdino Aloyzo Tendzegolskio apybraižų ciklą apie artimąją tremtį.
Dzūkai buvo išvežami į Sūduvą ir į Joniškio kraštą. Sovietų valdžia niekuo nenusikaltusius dzūkus taip keistai ištrėmė todėl, kad norėjo apsunkinti į miškus pasitraukusių partizanų gyvenimą. Kai kurie kaimai prie Ūlos liko visiškai tušti. Lietuvos partizanams gyvenimas pasunkėjo. Bet ištremtieji Dainavos krašto sodiečiai irgi jautėsi nelaimingi, nors apsigyveno į Sibirą ištremtųjų ūkininkų sodybose. Jie tiesiog nebemokėjo gyventi, nors žemės labai derlingos. O vaikai vis klausia, kaip čia mes būsim, jei nėra nei miško, nei smėlio…
„Lietuvos didžiagirių“ autoriai nerašo apie tą labai keistą ir jau pamirštą dzūkų trėmimą, bet štai ką jie rašo apie mišką ir smėlį: „Smėlio dykynių radimasis galbūt nesąmoningai, bet neišvengiamai vertė suprasti apsauginę miškų reikšmę ir ją vertinti kaip būtiną gyvenamos aplinkos ir kasdieninio gyvenimo komponentą“ (302 p.) Štai kodėl mūsų žodyne jau atsiranda agromiško sąvoka. Juk pavasarinės smėlio pūgos jau siaučia ne tiktai Dainavoje.
Didžiagirės istorija šioje knygoje kruopščiai išstudijuota ir užrašyta. Žmogaus ir girios gyvenimą labai veikė du Pasauliniai karai. Pokario metais taip pat ne visiems rūpėjo tvarka ir suniokoto miško perspektyva. Autoriai atseka tikrų miškininkų trėmimo istorijas ir prisiplakėlių piktadarystes. Labai pamažu sugrįžo ramesnis gyvenimas.
Didžiausias Lietuvoje Dzūkijos nacionalinis parkas, Regioniniai parkai, draustiniai, Čepkelių rezervatas su aplinkiniais saugomais miškais, daugybė pažintinių takų, rekreacinė infrastruktūra šalia miestų ir miestelių – tai sukūrė vietiniai miškininkai ir ateiviai entuziastai, patikėję, kad šis kraštas tikrai yra ypatingas.
Visa tai knygoje aprašyta gana objektyviai, gal tiktai nereikėjo nutylėti, kad naujoviška ūkinė veikla miškuose greitai padidino bedarbystę, o centralizuotas miškų valdymas labai netikėtai sumažino eigulių skaičių. Dabar jau tikrai niekam neberūpės, kur Dainavos didžiagirėje vis dar slepiasi pionieriniai Bankso pušies „medynai“, kurie net malkoms netinka, gi teorinį kasmetinį medienos prieaugį lyg tai sukuria.
Tai tikrai yra statistinė apgaulė. Savotiška apgaulė yra ir kaimo turizmo sodybos, labai greitai atsiradusios Dainavos didžiagirėje. Aptvaruose uždaryti taurieji elniai ar danieliai, medžioklinių ginklų kolekcijos, trinkelėmis iškloti takai, prie kurių išrikiuotos špalerinės kalninių pušelių žaliatvorės, tvenkiniai su plastikinių plėvių dugnais ir raudonomis žuvimis iš Kinijos – visa tai niekaip nesiderina su prigimtine Dainavos krašto kultūra.
Teko girdėti ir tokį paaiškinimą prie stalo: „…jūs manot, kad šitie žirniai užauginti Lietuvoj, ogi jie iš Prancūzijos, pas mus tokie dideli neužauga“. Rodos, būtų proga paklausti, kodėl dideli žirniai čia yra geriau už mažesnius, bet reikia patylėti, nes negalima kuo nors suabejoti, jeigu esi tiktai svečias.
Gerai, kad šioje knygoje surandame teisingai papasakotą Čepkelių istoriją, kad sugriautas mitas apie išskirtinį šios didžiausios mūsų krašto aukštapelkės natūralumą. Juk net iki 1975 metų čiabuviai, ypač iš rytinės pusės, drąsiai ėjo į šį raistą su šautuvais, su krepšiais ir kašelėmis, su kirviais ir net su plūgais.
Vaizdingiausiai tokį požiūrį į šilus ir į raistus papasakojo Rimantas Budrys ekologiniame romane „Liepsnelė – saulės spindulys“, kuris prieš penkiasdešimt šešerius metus labai nustebino visus to meto gamtininkus. Tai tikrai buvo pirmas ir kol kas vienintelis ekologinis romanas Lietuvoje. Skaitai, būdavo, smalsiai seki siužetą, kaip dori medžiotojai kaunasi su brakonieriais, ateinančiais būtent iš rytų pusės, ir gali patikėti, kad visi šitie miškažmogiai gyvena taip tarsi šiose bekraštėse giriose jokios sovietinės valdžios nebūtų.
Yra savi miško ir paprotinės teisės įstatymai. Yra ne tiktai girios bei raisto gėrybių naudojimas, bet ir pareiga bėgti su kastuvu ten, kur kyla gaisro dūmai… „Lietuvos didžiagirių“ autoriai, konkrečiais skaičiais parodę buvusią visokeriopą ūkinę veiklą dabartinio Čepkelių rezervato plotuose, rašo gana griežtai: „Tad pasakas apie nuo amžių buvusius žmogaus rankos neliestus „laukinius Čepkelius“, galima pasakoti tik tiems, kurie visai nežino jų istorijos“.(192 p.)
Bet gal reikėjo čia paminėti ir nelabai seną ekstravagantišką atsitikimą Čepkelių aukštapelkėje: atvilko žmogus paskerstą kiaulę į raistą, kad galėtų privilioti ir nufilmuoti natūraliai besimaitinančius jūrinius erelius. Kilo, žinoma, šioks toks triukšmas, rašė apie tai nepriklausomas Varėnos laikraštis „Merkio kraštas“. Galėjo knygos autoriai ir į ekologinę katastrofą Grybaulios tvenkinių aplinkoje pasižiūrėti iš arčiau, Juk jau 1990 metais buvo aišku, kad Kabelių žuvininkystės ūkio projektas, darytas prievartinės planinės ekonomikos metais, yra pasmerktas žlugti, o ekskavatoriai vis dar kasa naujus tvenkinius prie pat geležinkelio.
Džiaugėsi tiktai iš toliau atvažiavę grybautojai, jiems tai buvo geras garsinis orientyras, iš Ašašnykų miškų grįžtant į Marcinkonis. Ornitologai irgi per ilgai džiaugėsi, kad vis dar daugėja ypač retų paukščių, lengvai besimaitinančių tvenkinių žuvimis. Seniai žinomas liaudies pastebėjimas: lauk nelaimės, jei viskas labai gerai. Ir vieną dieną visi pamatė, kad žuvų nebėra, o tvenkinių dugne tiktai dvokiantis dumblas. Negali tokiose lygumose ilgai egzistuoti tvenkininė žuvininkystė, Išlaužo žuvininkystės ūkis, įsikūręs prie srauniosios Jiesios, turbūt yra klasikinis pavyzdys, kaip gamtinės jėgos, nesukeldamos jokios entropijos, gali pasitarnauti žmonių gerovei.
Ilgas bus „Lietuvos didžiagirių“ gyvenimas. Savanoriai miškų godotojai ir miškininkai profesionalai, turės ką palikti jaunesniems – kai tokios knygos sensta, darosi brangesnės.
