V. J. Juška. Pažeidžiamoji tapatybė: Lietuva ir lietuviai XIX–XXI amžiuose

„Dabar mūsų tėvynę valdo svetimi žmonės, iš svetur atvažiavę. Nenuostabu, kad jie nesupranta nė mūsų kalbos nė mūsų reikalų. Nenuostabu, kad jie labiau rūpinasi savimi, ne mūsų žmonėmis. Jie neprivalo mūsų klausytis ir klausyti. Jie nusižiūrėję yra į aukštesnę valdžią, į Peterburgą.

O ten sėdi žmonės, kurie gal savo amžių nėra matę nė Lietuvos, nė vieno lietuvio. Todėl nenuostabu, kad jie duoda paliepimus ir leidžia įstatymus, kurie mūsų kraštui, mūsų žmonėms visai netinka. Todėl nenuostabu, kad mūsų žmonės nebetiki valdžia, yra priešingi jos sumanymams“, – buvo rašoma laikraštyje „Lietuvos žinios“ 1905 metais.

Susimąstymai laike

Žmogui, gimusiam ir augusiam išeivijoje, savos tapatybės suvokimas, formavimas bei išsaugojimas visados buvo aktualus. Ne visiems patinka teiginys, kad gimus už Lietuvos ribų, kad ir tėvai lietuviai, netampi lietuviu tol, kol neapsisprendi juo esąs.

Lietuvoje, be pertraukos gyvenu jau šešioliktus metus – rodos savasties tema, ir aplamai šis klausimas, turėtų būti praeities reliktas. Tačiau, susidūrus su protu nesuvokiamu brutaliu barbariškumu XXI amžiaus pirmajame-ketvirtyje, suvokus istoriškai bręstančio laikmečio trapumą, neišeina užsimiršti.

Susimąstyti skatino ir straipsnį įvedanti citata paimta iš laikraščio „Lietuvos žinios“, kuriame aprašomas 1905 metais bevykstantis Lietuvių suvažiavimas Vilniuje.

Pilkoje 2026-ųjų sausio darganoje, neištirpę ir prisiminimai iš Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje įvykusios tarptautinės konferencijos „Menas ir karas“, kurioje karo ir tapatybės sąvokos tapo neatsiejamos.

Įstrigo atmintyje ir prieš septynetą metų dienoraštyje įsirašytas jaunos abiturientės pokalbis, kuriame ji žurnalistei prisipažino, kad lietuvių kalbos egzaminą laikė tik tam, kad nesusipyktų su tėvais.

„Anglijoje studijuosiu aktorystę. Man tereikia pažymos, kad baigiau mokyklą… daug nesistengiau, nes lietuvių kalbos ateityje nereikės“, – sakė ji. Tai buvo 2019 metais. Netrukus užgriuvo Covido pandemija, Jungtinėje Karalystėje užsidarė visos kultūros ir švietimo įstaigos.

Ne kartą pamąsčiau, kaip šiai jaunai moteriai sekasi? Ar baigė aktorystę? Ar buvo gabesnė nei tie kiti studentai? Ar jos britų tapatybės pojūtis toks, kad geriau už vietinį galėtų vaidinti Šekspyro pjesėse ir išjausti jų esmę?

Ar reikia tam tapatybės, o gal užtenka nenumaldomo talento ir gero režisieriaus? Aktoriai sako, kad reikia įsijausti, persikūnyti – kitaip tai savotiška veidmainystė, žiūrovų apgaulė. Kaip ši jauna moteris suprato savo tapatybę, o gal išvis nesusimąstė?

Tapatybė ir savastis

Kas gi ta tapatybė? Ar ji tėra tik individo konstruktas? Ar ji išvis svarbi – bene jauti su kažkuo susitapatinęs, jauti esi kažkur priklausąs ar kažko dalimi. Ar verta dėl jos galvą sukti – gyvenk, būk laimingas, o ta tapatybė pati save susidėlios.

Yra valstybės ir tautos istorijos, atskiros nors tarpusavyje susijusios. Taip ir su tapatybe. Valstybės – politiniame, kultūriniame, civilizuotumo lygmenyje; individo – kultūriniame ir asmens lygmenyje. Supaprastinus, tapatybė tai, kaip mes suprantame save. Tautinė tapatybė formuojasi per bendravimą su kitais.

Žmogaus vidinis atsiskleidimas pasireiškia įvairiomis kūrybos formomis: žodine kūryba, daile, muzika ir t.t. Amžių būvyje susiformuoja tautosaka, dainos, giesmės, pasakos, patarlės, mįslės, tautiniai papročiai – tradicijos, liaudies dailė, muzika, šokiai – visa tai kas nusako tautinę tapatybę. Jų jungtis – kalba. Kultūrinė gėrybė turi pojūtinį, regimą pavidalą ir dvasinį, neregimą turinį.

Ar XXI a. Lietuva įsivaizduojama be jos tapatybės formavusiųjų Daukanto, Stanevičiaus, Valančiaus, Basanavičiaus, Vydūno, Kudirkos, Maironio, Šliūpo, Vaižganto, Vileišių, Žemaitės, Smetonos, ar Čiurlionio kultūrinio įdirbio?

Kiek dabartinei tapatybei aktualus senasis LDK palikimas, Liublino Unijos pasekmės, ar XIX a. išgyventas rusinimas? Kaip tapatybę veikė Sovietinė okupacija, precedento nuturinti po 1990-ųjų tautiečių masinė emigracija? Ką, vertybiniame kontekste, moko besitęsiantis karas Ukrainoje?

Prieš keletą metų paskaitų cikle kalbėjau, kad XIX a. antroje pusėje, lietuviai emigrantai JAV savo savastį tapatino labiau per religiją nei per tautybę, nes dažniausiu atveju net nebežinojo kas jie esą.

Dešimtmečius lenkinami ir rusinami, gyvendami be savos valstybės, savo tapatybe siejo su lenkais, nes jie tos pačios bažnyčios, tikėjimo žmonės.

Svečioje šalyje šliejosi prie lenkų, kartu pinigus aukojo ir statė bendras bažnyčias, kūrė bendras organizacijas nepajusdami esą kitos tautos, kultūros žmonės. Taip gimtinėje ugdė aukštuomenė, save supratusi gente Lituani, natione Poloni.

Kalba jų akyse nebuvo tautos, anuomet tapatinamos su valstybe, požymis. To meto supratimu tautą sudarę kilmingieji (prastuomenės niekas nepaisė), tad lietuviškai kalbančių kilmingųjų išnykimas buvo laikomas kaip tautos išnykimas. Tai buvo didžioji lietuvių tautos tragedija, nulėmusi ir valstybės sunykimą.

Nepamirština, kad 1791 m. sudarytoje naujoje konstitucijoje Lietuvių kaip atskiros valstybės teisės buvo panaikintos. Lietuva paversta paprasta bendros valstybės provincija. Istoriškai susiklostė taip, kad nežiūrint valstybingumo šimtmečių, lietuviškoji tapatybė beveik išnyko, o su valstybės griūtimi ir jos tautinė savastis. Lietuvio vardas virto ne tautiniu požymiu, bet tiktai geografiniu, teritoriniu. 

Tapatumo realizavimas

Lietuvai XVII-XIX amžiai buvo itin negailestingi. Jei ne XVIII a. pabaigoje siautėjantis  maras nusiaubęs trečdalį gyventojų, tai badas, nesibaigianti eilė prarastų mūšių, kurių pasėkoje trys krašto padalijimai ir nesėkmingi 1795, 1831 ir 1863 metų sukilimai.

Kunigaikščiui Mykolui Kleopui Oginskiui nepasisekė susitarti su Napoleonu Bonapartu, ar įkalbinti jaunąjį carą Aleksandrą I atkurti LDK Rusijos imperijos rėmuose. XVIII a. susiformavo požiūris, kad jungtinėje Respublikoje esanti viena tauta (privilegijuotųjų) – lenkų tauta.

Ji buvo aukštinama. Lietuvių kalba, laikoma liaudies kalba, provincijos dialektu o ne krašto kalba, buvo pasmerkta lėtai mirčiai.

XIX a. pradžioje LDK visuomenės veikėjas, kultūros tyrėjas kunigas Ksaveras Bogušas, 1808 m. pabrėždamas gimtosios kalbos reikšmę tautai pastebėjo, kad „norint tautą sunaikinti, reikia atimti jos kalbą“.

Tai Lietuvos realybė būtent tada, kai XIX a. Europoje laikomas tautinių valstybių kūrimosi metas. Jau tada suvokiama, kad kalba yra tautos siela, kad tautos sąvokoje kalba vaidina svarbų vaidmenį.

Tauta negali realizuoti savo ypatingo tapatumo ir kultūros ateityje, jei neturi pripažintos gimtosios žemės, kalbos, papročių, tautinės savimonės.

Po trečiojo ATR padalijimo tai pakibo. Po 1803 m. reformos Vilniaus Universitetas sparčiai lenkėjo. Valstybinė kalba tapo rusų, tačiau vietiniai raštai ir toliau buvo rašomi lenkiškai.

Šviesuomenė (gente Lituani, natione Poloni) ėmė žiūrėti į lenkų kalbą kaip į didžiausią tautos vertybę. Lietuvių kalba buvo tik priemonė susikalbėti su liaudimi. Ankščiau siektas Lietuvos valstybinis savarankiškumas tapo nebeaktualus.

Sulenkėję Lietuvos bajorai, taip pat ano meto inteligentija ir kunigai ėmė intensyviau negu anksčiau lenkinti lietuviškai kalbančią liaudį. Lietuvių kalbos niekinimas vyko visur.

Sulenkėjusi buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos aukštuomenė įnešė didelį indelį į lenkų kultūros lobyną. Jie sukūrė nemirtingus šedevrus, ištisą lenkų literatūra Lietuvoje.

Jų kūryboje ryškūs lietuviški motyvai. Tai iš esmės lietuvių literatūra lenkų kalba. Skaudu, kad jie ir pamiršo, ir apleido savo prigimtinę priedermę lietuvių kalbai bei kultūrai. Nepuoselėjo lietuviškosios, nes poros šimtmečių bėgyje sava tapo lenkų kalba ir kultūra.

Visa tai sunkiai atsirūgo lietuviams spaudos draudimo metais, kai rusai primygtinai dėstė „nėra lietuvių literatūros, kaip ir išlikti galinčios lietuvių tautos“.

1880 m. Vilniaus generalgubernatorius dėstė, kad „lietuviai esą žemo civilizacinio lygio, naudojasi tik maldaknygėmis, neturi nei savo literatūros, nei inteligentijos, kuri galėtų tokią literatūrą kurti“.

Lietuvos rusinimas

Lietuvių tauta, atsidūrusi carinės Rusijos valdžioje (po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo), patyrė ne tik lenkinimo, bet dar ir rusinimo siaubą.

Šiandiena sunku suvokti, kaip nuožmaus lenkinimo ir rusinimo fone, to meto kaimo dukros ir sūnus siekdami savais papročiais gyventi, savas dainas dainuoti, savus šokius šokti, sava kalba kalbėti, skaityti ir rašyti, vaikus savos kalbos mokyti, sugebėjo atsilaikyti. Jų savastis tačiau, buvo pažeista.

Nuo XIX a. vidurio drausta viešose vietose lietuviškai kalbėti. Mokyklose vien už prabilimą lietuviškai mokiniai buvo griežtai baudžiami. Generalgubernatorius Michailas Muravjovas (pramintas koriku) stengėsi viską Lietuvoje surusinti: ir mokyklas, ir įstaigas, ir net bažnyčią.

Tai vykdė brutaliai. Jam priskiriamas siekis 1864 m. pakeisti lietuvių raidyną, vietoje esamo lotyniškų raidžių įvedant rusišką iš kirilikos kilusį raidyną.

Tikėjosi, kad bendrų su lenkais raidžių pakeitimas, lietuvius priartins prie rusų ir atitolins nuo lenkų. Oficialiai buvo tvirtinama, kad Lietuva esanti nuo senų senovės rusiškas ir pravoslaviškas kraštas, tik ilgainiui buvusi sulenkinta.

Prasidėjo 40 metų besitęsiantis spaudos lotyniškai-lietuvišku raidynu draudimas, su juo ir lietuvių pasipriešinimas.

Ar sukilimai ar kova už raštą?

Kova dėl savo raidyno buvo lemtinga. Ją praradus išnyktų lietuvių tautos likučiai ir bet kokia galimybė turėti savą užuovėją tautinei kultūrai vystyti.

Jaučiu, mažai suvokiame, kad moderniosios Lietuvos istorijoje kova už raštą buvo žymiai svarbesnė, svaresnį turinį turinti nei visi XIX a. sukilimai, kurių pagrindas nebuvo lietuviškumo išsaugojimas, o susijungimas su Lenkija.

Gražu pagerbti žuvusiųjų didvyriškumą, tačiau klausimas kiek jis svarus ir svarbus saugojant tautinę lietuvių savimonę, kuriant sąlygas naujam politinės Lietuvos valstybės kūrimui.

Sulenkėjusi šviesuomenė nusigręžė nuo savo valstiečių, neprisidėjo prie kovos prieš spaudos draudimą, įsiliejo į lenkų kultūrinį gyvenimą. Draudimas rašyti lotyniškai-lietuvišku raidynu jų nelietė.

Nebuvo jokio draudimo rašyti lenkų kalba. Savojo raidyno draudimas, privedė mažai išsilavinusią Lietuvos valstietiją prie išnykimo ribos. Sunkiai, bet prasidėjo tautinio atgimimo etapas subrandinęs tautinę lietuvių tapatybę, padėjęs pagrindus lietuviams po 123 metų rusų okupacijos atkurti savo politinę valstybę.

Tai naujos lietuviškos tapatybės kūrimo, primesto jungimosi prie lenkų tautos atmetimo, LDK valstybingumo formų atsisakymo ir Liublino Unijos šleifo nusikratymo metas.

Savasties suvokimas emigracijoje

JAV emigracijoje, lietuviai palaipsniui suvokė, kad broliai lenkai neleidžia jiems laikyti pamaldų lietuvių kalba; lietuviai kunigai neįleidžiami – visos parapijos įkurtos lenkų vardu. Suvokė, kad visa kas bendra savišalpoje, pirmiau tarnavo lenkų emigrantų naudai.

Nauja gadynė formavosi sunkiai, persilaužimui įvykti reikėjo iš tėvynės atvykusių šviesuolių Jono Šliūpo ir jo talkininko kunigo Aleksandro Burbos. Jų pastangomis pirmosios lietuviškos parapijos, mokyklos, savišalpos organizacijos, sava spauda, savimonės brandinimas, suvokimas kad jie lietuviai esą.

Visa tai buvo lemtinga Lietuvai spaudos draudimo ir valstybės atkūrimo laikotarpiuose. Iš absoliučios nežinomybės, kas esame mes, išaugo stiprus savasties suvokimas. Toji didžiulė energija, kuri nutekėjo į emigraciją, pabudo, augo ir įsiliejo į savo ir tėvynėje likusiųjų tapatybės kūrimo darbus. Spauda šiuo atveju atliko tos masės žmonių mobilizacinę funkciją.

Valančiaus pasipriešinimas

Spaudos draudimui įsigalėjus Lietuvoje, vyskupas Motiejus Valančius suvokė slėptus kirilikos įvedimo pavojus. Pastebėjęs graždanka spausdintose maldaknygėse pakeitimus, atsišaukiančius į stačiatikių tikybą, jis uždraudė tų maldaknygių naudojimą.

Rusai savo tapatybę sėjo ne tiek per rusų kalbą, kiek per tikybą. Rusiškasis pasaulis – stačiatikių pasaulis. Kirilika buvo nekas kita, kaip lietuvių akultūracijos priemonė. Lietuviškų knygų spausdinimas kirilika turėjo ne tik baigti tai ką pradėjo rusų kardas, bet ir keturias pagrindines užduotis.

Atitolinti lietuvius nuo lenkų, nuo vakarų pasaulio kultūros įtakos, pripratinti prie rusų kalbos – tuo įtraukti į rusų kultūros lauką, ir iš katalikybės pervesti į pravoslavų tikėjimą. Tapatybė ruso, tik, jei priklausai rusiškai kalbančiam pravoslavų pasauliui. Iš mūsų krašto turėjo naujai „atgimti“ seniai pasiklydusi pravoslaviška Rusijos provincija su ruso tapatybe.

M. Valančiaus atsakas į kirilikos įvedimą buvo nedviprasmiškas. Priešindamasis rusų valdininkams, rūpinosi Lietuvos valstiečių švietimu, blaivinimu, rašė, pirmasis Prūsų Lietuvoje organizavo knygų leidybą „nelegaliu“ lietuvių raštu.

M. Valančius atvedė valstietiją į apšvietos ir knygnešystės erą. Jo vadovavimo svarbą, ypatingą įtaką lietuvių (katalikų) tarpe pripažino rusai. Jis buvo kaip monarchas, vedantis tautą ir valstybę per pirmąjį spaudos draudimo dešimtmetį.

Suprato, kad nekilmingam luomui prasimušti į gyvenimą viena tebuvo priemonė – mokslas. Tuo pagrindu brendo, augo naujoji valstiečių vedama, bet jau tautiškai besiformuojanti karta, rašanti, angažuota ir kovojanti.

Tai Jono Basanavičiaus „Aušros“ ir Vinco Kudirkos „Varpo“ metas, galutinai padėję pamatus naujai lietuvių tapatybei susiformuoti.

Švietimas bei kultūra tapo pamatiniais lietuvių tautos prisikėlimo ir tautinio tapatumo dalykais. Paradoksalu, bet būtent spaudos draudimas tapo labiausiai tautą konsoliduojančiu veiksniu. Kolektyvinė Lietuvos tapatybė formavosi per knygnešystę.

Paskutiniaisiais dviem spaudos draudimo dešimtmečiais išsiplėtė lietuviškų knygų spausdinimas užsienyje, slaptas jų gabenimas ir platinimas Lietuvoje. Jei kirilika tebuvo išleista apie 60 pavadinimų knygų, draudžiamuoju lietuvių raštu išleista apie 3000 knygų, ir tai lyginant su vos 700 knygų leidyba per visą lietuvių raštijos istoriją.

Tačiau, XIX a. antroje pusėje ir XX a. pradžioje knygų leidyba visose tautose smarkiai suaktyvėjo ir normaliomis sąlygomis lietuviai būtų žymiai daugiau knygų išspausdinę.

Tautos istorijos baigtis

XIX a. pradžioje Adomas Mickevičius sakė, kad lietuvių tauta yra mirusi tauta ir ji nebeatgims – jos istorija baigėsi. Spaudos draudimas Lietuvą skurdino ir nustūmė į nesuvokiamą atsilikimo laipsnį. Žala tautos brandai, jos intelektiniam pajėgumui, apsišvietimo vystymui buvo milžiniška. Tai įtakojo lietuvių kultūros raidą ir stabdė tautos modernėjimą.

Besitęsiant draudimam, valstiečiai nuolat kreipėsi į caro administraciją rašydami kolektyvines peticijas, kurias pasirašydavo dešimtys ir net šimtai lietuvių. Iškalbus Rusijos vidaus reikalų ministro atsakymas vyskupui A. Baranauskui: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiakiška“.

Bene labiausiai reiškėsi Petras Vileišis, dėjęs dideles viltis, kad per savo kontaktus, diplomatinius ėjimus ir ekonomines išgales, sugebės įtakoti rusų aukštuomenę atšaukti draudimus. Dėl savo aktyvumo, gręsiančio arešto, Jonas Šliūpas priverstas slaptomis išvykti į JAV.

Draudimo juridinis neteisėtumas

Prireikė jauno lietuvio inžinieriaus Antano Macijausko 1900 m. iškeltos bylos Rusijos senate, kad spaudos draudimo juridinis neteisėtumas būtų įrodytas, suteiktas juridinis pamatas draudimui atšaukti. Tai garsioji „Žemėlapio lietuviškai-latviško krašto“ konfiskavimo byla, kuri tęsėsi keturis metus.

A. Macijausko žemėlapis laikomas pirmuoju lietuvišku Lietuvos žemėlapiu Lietuvos mokslo istorijoje. Žemėlapis neprieštaravo cenzūros nuostatoms ir su lietuviškais pavadinimais legaliai išleistas 1900 metais.

Sukakus spaudinio senaties terminui, A. Macijauskas pagarsino žemėlapį lietuviškuose laikraščiuose. Vilniaus generalgubernatorius kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, prašydamas konfiskuoti lietuvišką lotyniškomis raidėmis išleistą žemėlapį.

Vyriausiosios spaudos reikalų valdybos viršininkas įsakė konfiskuoti neišplatintus egzempliorius, padarydamas Macijauskui 1200 rublių vertės nuostolių. Macijauskas kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, prašydamas grąžinti jam konfiskuoto žemėlapio egzempliorius. Atsakymo negavęs, Macijauskas Vyriausybės senatui pateikė ieškinį, reikalaujant atlyginti padarytą žalą. 

Formaliai byla vyko dėl patirtų nuostolių atlyginimo, tačiau juridinis procesas turėjo ryškų politinį pobūdį, nes nuostoliai susidarė dėl lietuviškos spaudos juridiškai neteisėto draudimo.

Spręsdamas bylą, Senatas konstatavo, kad įsakymai, draudžią lotyniškas raides lietuvių spausdiniuose neturi įstatyminės galios, pasielgta neteisėtai, kad nuostoliai turi būt kompensuojami.

Bylos rezultatai sukėlė juristų sąmyšį. Rusijos vidaus reikalų ministras Plėvė paaiškino, kad slaptieji aplinkraščiai, lygiai kaip ir nepaskelbta visų žiniai caro nuomonė, negali būti juridiniu pamatu traukti ką nors atsakomybėn.

Antano Macijausko byla pralaužė lietuviškos spaudos draudimo juridinę užtvarą, į kurią rėmėsi lietuviškos spaudos draudimas. 1904 m. gegužės 7 d. Caras Nikalojus II oficialiai paskelbė lietuvių tautai „malonę“ ir leido lietuvių rašte vartoti lotyniškas raides.

Tai nebuvo vien spaudos draudimo panaikinimas. Tai buvo ir partijų susikūrimo, lietuviškos mokyklos legalizavimo ir moterų judėjimo pradžia. Šiandien Macijausko pavardę nedažnai tenka girdėti minint tarp lietuvybės puoselėtojų, pirmosios Lietuvos respublikos kūrėjų.

Sukakus 125 metams nuo žemėlapio išleidimo Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu, 2025-ieji buvo paskelbti Antano Macijausko lietuviško žemėlapio metais. 

Knygnešystė veikė tautos savimonę

Spaudos atgavimas lėmė tolimesnę lietuvių kultūros brandą; laimėjimo svarbą J. Tumas-Vaižgantas prilygino Žalgirio mūšio laimėjimui. Žurnalistas Rimas Bružas šį laikmetį taikliai aptaria: „XIX a., nepaisant praradimų, buvo lietuvių tautos tapsmo amžius. Lietuviai suvokė, kad jie yra tauta ir, svarbiausia, tas supratimas pradėjo reikštis tarp parastų kaimo žmonių.

Spaudos draudimo metais kilęs spontaniškas knygnešystės reiškinys tarp lietuvių platino lietuvybės idėja. Nelegali spauda konsolidavo ir buvo vienas svarbiausių veiksnių tautos savimonės raidai, padėjo suprasti, kad mes esame lietuviai, skelbė idėjas, jog tauta turi teisę į savarankišką egzistenciją ir tautinio identiteto išsaugojimą, kad ji yra lygiateisė su kitomis valstybėmis“.

Jei ne spaudos draudimo panaikinimas, Didysis Vilniaus seimas nebūtų įvykęs. Klausimas tada, ar būtume išvydę sąlygas, reikalingas sukaupti tą žmogiškąjį, kultūrinį ir politinį kapitalą būtiną sukuriant politinę valstybę? Ar nebūtų mus ištikęs Gudijos likimas?

Labiau tikėtina, kad geriausiu atveju būtume tapę tikra Lenkijos provincija, ir įaugę į nebeatsiejamą lenkišką tapatybę. Laimei, stiprėjanti tautinė tapatybė sukūrė valstybingumui atkurti reikalingą kultūrinį ir politinį kapitalą, atvedusi į naują savistovumą. Tai užtikrino sąlygas būtinas tautiniam išlikimui, kultūros klestėjimui, savasties formavimui bei stiprinimui

Auklėjimas lemia laimę

Tapatybę rūpinosi ir Peterburgo, Maskvos bei kituose universitetuose veikiantys slaptieji lietuvių studentų būreliai. Ten susipažino būsimieji valstybės veikėjai – Smetona, Bulota, Kairys, Avižonis, Macijauskas, Sirutavičius, Višinskis ir kiti. Jiems vadovavo broliai Vileišiai, Šliūpas, Basanavičius.

Būrelių nariai privalėjo rūpintis lietuviškos spaudos platinimu ir dalyvauti kultūrinėje veikloje, buvo agituojami grįžti Lietuvon, kurti lietuviškas šeimas, vedusius kitatautes boikotuoti.

Tačiau, gyvenime ne viskas taip paprasta pastebėjo kunigas Stasys Yla, rašydamas apie vienybės kliūtis: „jie skaudžiausiai išgyveno savos inteligentijos suskilimą, jos mišrias vedybas, jos susirišimą su rusų ar lenkų politinėm srovėm“.

Atkurtoje Lietuvoje tapatybę rūpinosi ir Pavasarininkai, Ateitininkai, Šaulių sąjungą, kurios steigėjas Vladas Putvinskis numanė, kad nuo to kaip išauklėsime Lietuvos vaikus, tokia bus ir mūsų tautos laimė.

Pavasarininkai įpareigojo parodyti savo tautos meilę, laikant sau už priedermę mokėti lietuvių kalbą, ją taisyklingai vartoti ir rašyti, viešai kalbėti lietuviškai.

Kalba, kultūra ir pasaulėjauta

Neginčijamos yra kalbos, kultūros ir pasaulėjautos sąsajos. Kaip save matome ir suprantame siejasi su mūsų kalba, jos gebėjimu įprasminti sąvokas kuriomis nusakome save, savo aplinką, vietą, laiko bei vietovės aptarimą.

Mūsų kultūra, grįsta mūsų kalba, įprasmina mus pasaulyje, priduoda tai, kas mus skiria nuo kitų tautų, kas daro mus įdomius ne vien sau, bet ir aplinkiniam pasauliui. Tautiniu atgimimu ir kovoje dėl rašto, išmokome branginti savo kalbą.

Su valstybingumo atkūrimu, pirmą kartą tautos istorijoje Lietuvių kalba tapo valstybine. Esame Česlovo Milošo paženklinti: „tauta, pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimusi filologijoje“. Kalba ir kultūra yra Lietuvos valstybės, mūsų tapatybės pamatas.

Kunigas Mikalojus Daukša rašė: „Kalba – bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas.“ Sunku rasti kitą, taip koncentruotai išreikštą mintį apie kalbos svarbą valstybės gyvenime. Nenuvertinkime tai, ką iškovojo mūsų protėviai, tai, kas tapo mūsų priederme.

Istorija ir atmintis

Kova dėl tapatybės, tiek mūsų, tiek valstybės, išlieka arši, nesustojanti – besitęsianti, akyse matoma, savo atvaizdais šokiruojanti televizijos laidose, viliojanti socialiniuose tinkluose, aptarta mano jau minėtoje konferencijoje „Menas ir karas“, ir į mus kalbanti Lietuvos Nacionalinio muziejaus Istorijos namų tarptautinėje parodoje „Kijevo Rusia. Pradžia“.

Parodos aptarime, Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė teigia „Istorijos klastojimas kelia ne mažesnę grėsmę nei diversijos ar sabotažas, tik vyksta ne taip pastebimai ir prasideda žymiai anksčiau už fizinius veiksmus.

Tam, kas Ukrainoje vyksta dabar, dirva ruošta labai ilgai, nes Rytų Europos palikimu Rusija manipuliavo keletą amžių. Ir dabar matome to pasekmes – vykstantį karą ir užaugintą kartą, didele dalimi ginančią vertybes bei idėjas, kurios nebūtinai yra tikros“.

Nors jau prabėgo daugiau nei pusantro šimto metų nuo spaudos draudimo laikotarpiu Rusijos išsakytų melų, tai ką šiandieną matome skiriasi mažai nuo to, kas buvo oficialiai skelbta 1864 metais.

Ir šiandieną Rusija siekia „vyrauti visose gyvenimo sferose… kad nebūtų toleruojamos jokios kitos, išskyrus rusų tautybės pretenzijos bei viešos apraiškos“. 1864 m. dar buvo toleruojama šeimų riba. Šiandien, kai Ukrainoje iš šeimų grobiami vaikai, siekiama jų tapatybes transformuoti.

Čia matoma paralelė su tuo kas vyko Lietuvoje spaudos draudimo metais, kai pramanom stengtasi ištrinti istorinę, kultūrinę lietuvių tautos atmintį. Nėra istorijos be atminties, moko žydų kilmės Prancūzų istorikas Markas Blokas (Marc Bloch).

Pavogsi atmintį, nebebus kuom grįsti istoriją, tačiau bus kuom ją klastoti. Ukrainoje ne tik žemės plotai, bet ir vaikai tampa grobiu.

Vagiamos, naikinamos visos kultūrinės vertybės, kurias aptinka XXI a. barbarai.  Tai kultūrinis genocidas, nes juo siekiama visam laikui ištrinti Ukrainos tautos istorines, kultūrines šaknis – tuo, šios tautos tapatybę, jos savasties visumą. Tame ir reali pamoka mums, lietuviams.

Nieko nėra užtikrinta. Tiek už savo, tiek už valstybės tapatybę privalome sielotis. Mūsų tapatybė yra kitų akiratyje ir jų, patikėkite, geidžiama. Rusai mokosi iš mūsų istorijos.

Tapatybės paieškoje

Rašinį pradėjau klausiniu „ar verta dėl tapatybės galvą sukti“ ir teiginiu „gyvenk, būk laimingas, o ta tapatybė pati save susidėlios“. Visgi yra dėl ko suklusti, galvą sukti.

Prieš šešetą metų išsivystė bendri žurnalistės, menininkės Lilijos Valatkienės ir mano kūrybiniai projektai, paskaitos – „Lietuviais esame mes gimę!“ ir „Saga apie Lietuvą“, kuriuose emigracija ir tapatybės klausimai ryškinami, diskutuojami.

Pagrindinė komunikacijos priemone tapo paprasta saga, per kurią siekėme įtvirtinti universalų pasakojimą, iškelti visuomenei Lietuvos piliečių emigracijos klausimą ir meninės raiškos priemonėmis paanalizuoti problemą bei paskatinti visuomenę diskusijai.

Surinkome 1 milijoną 500 tūkstančių sagų, iš kurių ant darbo drabužių sukūrėme meninę instaliacija „Saga – žmogus“. Meniškai transformuoti darbo drabužiai, simbolizavo darbingą Lietuvą ir emigrantų šeimose gimusių kūdikių drabužėliai, taip pat siuvinėti sagomis, įprasmino ne tik viešų, bet ir privačių erdvių dialogą ar konfliktą, kalbėdami apie istorinį, kultūrinį ir socialinį, emigracijos palikimą.

Projektai nuolat transformuojasi atsiliepdami į matomą, suvokiama, sparčiai kintančią realybę.

Prieš porą metų su žurnalistais Audrone Kosciuškiene ir Justinu Lingiu sukūrėme dvylikos dalių dokumentinių apybraižų ciklą „Byla prieš carą“, kuriame kalbame apie lietuvių kalbos įtaką ir svarbą atkuriant bei saugant Lietuvos valstybę, žmogaus tapatybės, savivokos ir atsakomybės ugdymą.

Dėmesys filmuotų laidų cikle sutelktas ne tik į kalbą, bet ir į kovą dėl savo kalbos atgavimo, lietuvių tautos ir valstybės išlikimo, kalbos įtaką žmogaus mąstymui, erudicijai ir jo(s) tapatybei. Dokumentinis ciklas patalpintas YouTube platformoje.

Kova dėl asmens tapatybės

Visos pasaulio valstybės kovoja dėl asmens tapatybės tuo siekdamos migrantų akultūracijos, jų vaikų asimiliacijos. Tai vyksta kas dieną ir paspartintai, kai tėvai nusprendžia nebesukti sau galvos dėl namuose vartojamos kalbos.

Kam gi ta lietuvių kalba, jei kitur gyveni? Atimama galimybė vaikams pažinti savą, primetama kita, mano akimis, svetima tapatybė.

Tai daroma nesuvokiant tų valstybių istorijos ir kultūros. Tam reikia gilios tų šalių kultūrinės pažinties, kuri neateina vien su C1 kalbos žiniomis. Drąsiai tai tariu, nes tą virtuvę pažįstu intymiai, per savo patirtį.

Savo akimis mačiau, kūnu išgyvenau, sieloje išraudojau palaipsnį savo tautiečių ištirpimą Australijoje; pirmiau per akultūraciją, ilgainiui, per pilną asimiliaciją.

Man pavyko nenutautėti. Nutautėjimo pradžią mačiau ir savo bendraamžiuose JAV, kai po mano „lapsus lingua” man buvo išrėžta – mes amerikonai pirmiau, tada lietuviai!

Be savos kalbos negali pažinti savos kultūros, be jos įsijausti kas ta Lietuva, lietuvis ir jo(s) pasaulėjauta bei pasaulėžiūra. Ne be reikalo dr. Jonas Basanavičius sakė: „Nekalbi lietuviškai, nesi lietuvis“.

Atidainavome, atšokome šimtmečio Dainų Šventę. Parodėme kad tikrai esame ta Česlovo Milošo paženklinta „tauta pralaimėjusi istorijoje, dar kartą gimusi filologijoje“. Leonidas Donskis, kaip anais laikais Vydūnas, šviečia mums kelią į tautinį susivokimą, padėdamas suprasti kodėl Lietuva išliko, kodėl džiaugiamės sava, o ne dvilype lietuvio-lenko ar kita tapatybe.

L. Donskis rašė „Lietuviams labai pasisekė, kad jie sukonstravo modernią kultūrinę tautą. Kaip politinė tauta, Vakarų Europoje lietuviai XIX amžiuje šansų neturėjo. Bet jie tapo labai sėkminga kultūrine tauta. Jei to nebūtų buvę padaryta, mus būtų ištikęs airių likimas. Airiai turi valstybę, bet nebekalba airiškai. O lietuviai, jei nebūtų kalbėję lietuviškai, XX amžiuje nebūtų tapę politine tauta, turinčia savo valstybę.“

Saugokime tai, kas mums brangiausia; kalba buvo ir yra mūsų raktas į savąją tapatybę, kultūrą ir pasaulėjautą, per kuriuos suprantame save ir savo vietą pasaulyje.

Autorius yra kultūrologas