Lietuvos valstybės istorijos archyvas šiemet pirmąkart paskelbė savo Metų žmogų. Juo tapo vyriausiasis archyvistas Aleksandr Baniusevič.
Aleksandras yra mūsų archyvo senbuvis: čia prabėgo net 33 archyvisto metai. Lietuvos valstybės istorijos archyvas – pirma ir vienintelė jo darbovietė.
Baigęs istorijos ir teisės mokslus tuometiniame Vilniaus Pedagoginiame institute ir atėjęs pas mus, Aleksandras ėmėsi ypatingos vertės archyvo dokumentų – XVI–XVIII a. Senųjų aktų tyrimų. Jau daugelį metų jis sudarinėja Senųjų aktų fondų apyrašus ir rodykles, rašo jų pažymas.
Norint perskaityti rusėnų, lotynų, lenkų kalba surašytus tekstus, o juolab – juos perprasti reikia specifinių žinių. Aleksandras – vienas iš tų retų archyvo žinovų, galinčių įveikti XVI–XVIII a. rankraščių skaitymo iššūkius.
A. Baniusevič sumanymu buvo iš esmės pertvarkyti dar Rusijos imperijos laikais (!!!) Nikitos Gorbačevskio bei Ivano Sprogio sudaryti Senųjų aktų katalogai.
Archyvistas parengė naujus, lietuvių kalba surašytus Senųjų aktų apyrašus su lydimosiomis lietuviškomis pažymomis. Šiemet Aleksandras įsitraukė ir į mūsų archyve pradėtą Transkribus projektą – kai dirbtinio proto pagalba rankraštinis tekstas paverčiamas spausdintiniu. Minėtame projekte A. Baniusevič yra atsakingas už Senųjų aktų transkribavimą.
Šiemet Aleksandras ėmėsi dar vieno esminio darbo – pradėjo sudarinėti naują Lietuvos Metrikos apyrašą. Jis pakeis dar 1887 m. (!!!) Stanislovo Ptašickio (Ptašicki) sudarytąjį.
Tai buvo netikėta ir pačiam Aleksandrui
Juk iš pradžių atrodė, kad pakaks išversti rusiškas Lietuvos Metrikos knygų apyrašo antraštes. Bedirbant paaiškėjo, kad senąjį apyrašą reikia iš pagrindų perdaryti, papildyti.
Aleksandrui džiugu, jog pastaruoju metu mūsų archyve daugiau dėmesio skiriama mokslui, o tuo pačiu – seniausių dokumentų tyrimams. „Kas juos skaito?“ – girdėdavo anksčiau. „O juk tai yra nepaprastai svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas, mūsų protėvių istorija“, – pažymi Aleksandras.
Kasdieniam jo darbui su Senaisiais aktais reikia ne tik specifinių žinių bei įgūdžių, bet ir didelės kantrybės: šioje srityje niekas nevyksta greitai.
„Mano darbas kitiems gal ir atrodo nuobodus, bet man pačiam – tikrai ne. Tai priklauso nuo charakterio. Jau nuo studijų laikų nujaučiau, kad mokytojo likimas manęs nelaukia. Labiau mėgstu dirbti su dokumentais nei su žmonėmis. Juk žmonių būna visokių, o su dokumentais šiaip ar taip galima susidraugauti.“
„Jei nepatiktų šis darbas – jo nedirbčiau. Tai ir yra pagrindinė paskata – kad šis darbas man prie širdies, kad jaučiu, jog esu savo vietoje. Man svarbu kažką naudingo nuveikti ne tik archyvui, bet ir visai visuomenei“, – sako A. Baniusevič.
Laisvalaikiu jis mėgsta skaityti knygas, išvykas į gamtą, žygius į kalnus, aktyvias pažintines keliones po Lietuvą bei užsienio šalis.
Rengėjai sveikina kolegą su garbingu įvertinimu.
