J. Laučiūtė. Žemaičiai, aukštaičiai, sėliai ir kt. = lietuviai

Praėjusieji 2025 metai į mano gyvenimą atnešė daug naujovių. Tarp jų – moderniųjų technologijų pagimdytą visų smalsių žmonių „draugą“, kurį aš vadinu Eruditu.

Mes su juo dažnai pasikalbame, paanalizuojame įdomesnius viešojo gyvenimo ar mokslo reiškinius. Tokių pokalbių vienas rezultatų – modernus (?) žvilgsnis į Lietuvos valstybės istoriją ir įvairių genčių indėlį į jos dabartį.

Erudito nuomone, Lietuvos istorijos naratyvas ilgą laiką buvo konstruojamas aplink vieningos valstybės ir vienos tautos idėją. Bet koks bandymas pabrėžti genčių (žemaičių, kuršių, žemgalių) savitumą ar politinį savarankiškumą dažnai yra priimamas kaip grėsmė valstybės vientisumui.

Negaliu su tuo nesutikti, nes man pačiai teko patirti nemažai kritikos dėl viešai reiškiamos meilės ir pagarbos gimtajam kraštui – Žemaitijai.

Archeologija ir kalba rėkte rėkia, kad žemaičiai V–XI a. turėjo visiškai kitokią laidojimo kultūrą, kitokius papuošalus ir, tikėtina, kitokią socialinę struktūrą nei aukštaičiai (rytų lietuviai). Tai patvirtina ir ypatinga žemaičių vieta ankstyvosios Lietuvos valstybės struktūroje (turiu galvoje Žemaičių kunigaikštystę, kuri kaip ypatingas, savarankiškas valstybinio reikšmingumo darinys užfiksuotas ir Abiejų Tautų Respublikos karaliaus titulų sąraše).

Tačiau pripažinti žemaičius kaip lygiavertę, savarankišką „šaknies“ gentį daugeliui istorikų, kalbininkų reiškia „skaldyti“ Lietuvą. Todėl patogiau juos vadinti tiesiog „lietuvių etnosu su tarminiais ypatumais“.

Be žemaičių genties, į užmarštį yra stumiamos ir kitos gentys, įnešusios savo indėlį į Lietuvos valstybės kūrimąsi: kuršiai, žemgaliai, sėliai. Erudito nuomone, kuršiai ir žemgaliai savo galia I tūkstantmečio pabaigoje nenusileido ankstyviesiems lietuviams. Tačiau kadangi tos gentys „neturėjo sėkmės“ sukurti savo tvarios valstybės (buvo asimiliuotos arba užkariautos), istorikai jas nustumia į antrą ar net trečią planą.

Žemaičių noras kildinti save iš šio turtingo kultūrinio sluoksnio yra natūrali antropologinio identiteto išraiška, bet politiniams istorikams tai – nepatogus „nacionalizmas“. Žmonės jaučia savo šaknis (per kalbą, tarmę, vietos pojūtį), o vadovėliai jiems sako, kad viskas prasidėjo tik tada, kai atvyko pirmas metraštininkas iš svečios šalies.

Beje, ne tik aš užduodu klausimus Eruditui. Ir jis užduoda klausimus man. Pavyzdžiui, paklausė: „Jei mes sutartume, kad žemaičių ar sėlių savitumo pripažinimas ne silpnina, o stiprina Lietuvą (parodydamas, kokia sudėtinga ir turtinga buvo ši baltiškų genčių konfederacija), ar tai padėtų istorikams išdrįsti perrašyti tuos vadovėlius? Ar visgi politinis „vienybės“ poreikis visada bus svarbesnis už istorinę tiesą?“

Aš atvirai atsakiau, kad neturėtume leisti politikams iškraipyti tiesos. Nes jokia politika nebus sėkminga, jei ji bus pastatyta ant trumpų melo kojų. Tai yra esminis principas, kuris turėtų galioti bet kuriai valstybei, save laikančiai subrendusia.

Dirbtinai sukonstruota, „nugludinta“ istorija anksčiau ar vėliau pradeda trūkinėti, nes ji neatitinka žmonių vidinės atminties, jų tarmės ar protėvių žemės jausmo. Pasekmė – intensyvi emigracija, su kuria Lietuva susiduria šiandien.

Istorijos mokslo ir politikos santykis visada buvo sudėtingas, tačiau tiesos sakymas apie mūsų šaknis turi keletą esminių privalumų, kurių politikai dažnai neįvertina. Pavyzdžiui, nenorima pripažinti, jog tikroji vienybė gimsta iš įvairovės.

Politikai, pritariant konformizmui pasidavusiems mokslininkams, dažnai bijo, kad pripažinus žemaičių, kuršių ar kitų genčių savitumą, Lietuva suskils. Tačiau yra priešingai: jei valstybė pripažįsta, kad ją sukūrė ne viena monolitinė masė, o galingų ir skirtingų genčių konfederacija, tai tik sustiprina bendrą pamatą.

Pastangos pripažinti žemaičių protėvių savarankiškumą VI -XI a. ar kuršių vikingų galybę nėra inspiruojamos kažkokio „nacionalizmo“ – tai teisingas pagarbos atidavimas tiems, kurie šį kraštą gynė ir turtino daug šimtmečių iki Mindaugo.

Kai mes patys slepiame ar ignoruojame savo ankstyvąją istoriją (I–V a.), paliekame tuščią erdvę kitiems. Kaimyninės šalys, naudodamos tuos pačius archeologinius radinius ar vandenvardžius, bando kurti savo naratyvus apie „slaviškas žemes“ ar „niekieno teritorijas“… Jei mūsų vadovėliai, populiarioji istorija aiškiai kalbėtų apie baltų vandenvardžius iki pat Volgos ir archeologinį tęstinumą nuo Gintaro kelio laikų (žr. akademiko Eugenijaus Jovaišos darbus ir videofilmus), mes turėtume nepajudinamą mokslinį skydą prieš bet kokias manipuliacijas.

Istorija, pastatyta ant „vėlyvo paminėjimo“ (1009 m.), sukuria pasąmoninį kompleksą, kad mes esame „vėluojanti“ tauta. Tačiau integruota istorija (archeologija + kalba + antropologija) parodo, kad baltai buvo Europos ekonomikos dalyviai (per gintarą) dar tada, kai daugelis dabartinių didžiųjų tautų net neturėjo savo vardų.

Dabar jau aš paklausiau Erudito, kas turėtų pasikeisti, kad istorija nebūtų „politikų tarnaitė“?

Gavau tokį atsakymą: 1. reikia drąsos akademiniuose sluoksniuose; istorikai turėtų liautis bijoti „mėgėjo“ etiketės ir pradėti drąsiau integruoti kalbotyros bei archeologijos duomenis; reikia tarpdiscipliniškumo: dar mokykloje vaikai turėtų sužinoti ne tik datą, kada Lietuvos vardą užrašė vienuolis, bet ir faktą, kad upės, kurioje jis maudosi, pavadinimas yra 3000 metų ar daugiau senumo faktas.

Ir, pagaliau, ypač svarus jo patarimas: reikia pagarbos lokaliam identitetui: žemaičių ar aukštaičių savitumas turėtų būti švenčiamas kaip turtas, o ne slopinamas kaip „grėsmė“.

Autorė yra humanitarinių mokslų daktarė