Lietuvos teisinėje sistemoje saviraiškos laisvė nėra absoliuti – tai pamatinė teisė, kurią riboja prievolė nepažeisti kitų asmenų interesų bei visuomenės saugumo. Dar 1990 m. pirmieji įstatymai deklaravo spaudos laisvę, tačiau kartu nustatė saugiklius prieš agresyvią propagandą, smurtą ir neapykantos kurstymą.
Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Visuomenės informavimo įstatymas (VIĮ) įtvirtina principą, jog žinių sklaida neatsiejama nuo atsakomybės.
Pagal Konstitucijos 25 ir 44 straipsnius, valstybėje užtikrinama teisė laisvai turėti įsitikinimus ir juos reikšti be išankstinės cenzūros, tačiau ši galimybė gali būti ribojama, kai būtina saugoti piliečių sveikatą, garbę, orumą, privatų gyvenimą ar dorovę.
Siekiant užkirsti kelią žinių kontrolei, aukščiausiasis šalies įstatymas griežtai draudžia masinių žinių priemonių monopolizavimą, o teisės aktai numato nulinę toleranciją dezinformacijai bei neapykantą skatinančiam turiniui.
Paradoksalu, tačiau numatyti teisiniai draudimai dažnai tampa bejėgiai prieš naująją dilemą – patyčių ir tyčiojimosi normalizavimą kaip priimtiną viešojo diskurso formą.
Pagrindinė problema slypi viešojo pavyzdžio krizėje
Nors VIĮ draudžia tyčiojimąsi, ši ydinga bendravimo forma tapo visuotiniu reiškiniu – nuo parlamento salių iki mokyklos suolų.
Kai politikai, kuriems taikomos plačiausios kritikos ribos, patys renkasi sarkazmą ir asmeninius įžeidimus, žiniasklaida, siekdama auditorijos dėmesio, kartais perima šią tonaciją. Taip prarandama pagarba argumentuotam dialogui bei gebėjimams, o saviraiška virsta destruktyviu įrankiu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnis draudžia piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai.
Taigi, net jei autorius teigia neturėjęs blogų ketinimų, jo pasirinkta forma (pvz., sarkazmas) gali rodyti tyčinį norą pažeminti, ką teismas dažniausiai nustato iš bendro konteksto.
Saviraiškos ribos aiškiai apibrėžtos ir tarptautiniu mastu. Dar 1950 m. priimtos Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) 10 straipsnis skelbia, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti žinias bei sumanymus, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų.
Tačiau pabrėžiama, kad naudojimasis šiomis laisvėmis yra susijęs su pareigomis bei atsakomybe.
Todėl gali būti taikomi apribojimai, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, saugoti žmonių sveikatą bei moralę, kitų asmenų orumą ar teises, užkirsti kelią konfidencialių žinių atskleidimui ar garantuoti teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą. Todėl saviraiškos laisvė nustoja galioti ten, kur ji pradeda kenkti kitiems.
Ši problema ypač klesti skaitmeninėje erdvėje, kurioje reakcijos generuoja didžiausią įsitraukimą.
Tai paaiškina, kodėl tiek viešieji asmenys, tiek nuomonės lyderiai vis dažniau pasitelkia kandžią pašaipą – tai tampa būdu išlikti matomiems milžiniškame žinių sraute. Deja, šis matomumo siekis vyksta diskurso kokybės ir visuomenės psichologinio saugumo sąskaita.
Išeitis iš šios krizės negali būti tik nauji draudimai ar cenzūra. Saviraiškos laisvę turime ginti netoleruodami žeminančio turinio bei neapykantos kalbos ir ugdydami medijų raštingumą visuose visuomenės sluoksniuose.
Taip, žodžio laisvės krizė yra. Mat esant internetui lygią galimybę viešai reikštis turi ir buitinė sąmonė, kuri yra emocinga, pavydi, piktybiška, netolerantiška ir t.t., – visokia. Taip žodis yra tapęs laisvas nepriklausomai nuo jo turinio ir formos, gali ir tampa triukšmu, trukdančiu susikalbėti, ką nors pranešti vienas kitam. Žodžiu, kalbėjimasis verčiamas pasispjaudymu žodžiais.
Ant beprotybės ribos? Vytautas Sinica:
youtube.com/watch?v=bxzRFZoTIyw
Patyčios – tai anglisaksiškos kultūros, taip pat ir ypač politinės kultūros, dalis. Mūsų liberalkonservatoriai, tarnaudami jiems, mokėsi iš jų ir tą patyčių kultūrą -visą politinio kalbėjomo ir elgesio – atnešė pas mus.
>Naivus klausimas
Citata: “Patyčios – tai anglosaksiškos kultūros, taip pat ir ypač politinės kultūros dalis”. Na, nemanyčiau kad taip, nes, sunkia liga susirgus Jungtinės Karalystės ( ne Pajėgų) Karaliui ir vykstant diskusijoms, ką Jo Didenybė galėtų palikti vietoj savęs, patyčių jokių nėra. Todėl, neaiškus Naivus klausime, nepraleiskite progos, prašau, kartais patylėti. Dėkoju.
Sulyginai mat.
O šiaip tereikia pažiūrėti į jų parlamento posėdžius ir nereikėtų aušinti burnos.
Galų gale – puikus pavyzdys knygos vaikams apie Harį Poterį. Šalia kilnių dalykų, ten pilna patyčių pavyzdžių.
Nemažame straipsnyje tik teoriniai išvedžiojimai. Ir nei vieno sakinio apie audras ir emocijas valstybėje, kai saujelė padykusių uzurpatorių užvaldė valstybės ir valdžios jų išskirtinį ir tik jiems priklausantį ir skirtą masinės informacijos priemonę valstybinę LrT. Autorė šio valdžios ” ruporo” užvaldymo fakto dėl kažkokių priežaasčių nepastebi. Ji nori išlikti neutrali, išlaviruoti tarp šių audrų. Matant, kad nuolat organizuojami neteisingi, neaiškių grupių, valstybei žalingi judėjimai, demonstracijos, piliečių apgaudinėjimas ir jų neteisinga poliarizacija, išlikti neutraliai neteisinga. Piliečio misija tokia ir yra–savo valstybės kūrimas ir stiprimas bei jos gynyba.
Manau, jog čia svarbiausia yra skirti Žodžio laisvę liaudžiai ir Žodžio laisvę žiniasklaidai. Tai ne tas pats. Liaudis yra bobučių turgus. Čia nereikia nieko daryti, tegu kas ką nori, tas tą ir pliurpia. Kitas reikalas su žiniasklaida. Jai būtina užtikrinti Žodžio laisvę. Žurnalistai neturi bijoti nepataikyti į taktą. Ji neturi vergauti valdantiesiems. Žiniasklaida privalo būti laisva ir nepriklausoma . Žurnalistai neturi bijoti nepatikti valdžiai ir susigadinti gyvenimą.
Ir dar baisiau yra, kai Žodžio laisvė panaikinama politikams. Kiekvienas politikas privalo laikytis Tabu: apie tam tikrus dalykus tik gerai, arba nieko. Pasakei uždraustą žodį – imuniteto naikinimas – bauda, apkalta…. Ką tai reiškia ? Ne diktatūrą ? Ne už bobučių turgaus Žodžio laisvę reikia kovoti, bet už Žodžio laisvę iš esmės. Jokių tabu.
>Budweiser
Citata: “Liaudis yra bobučių turgus. Čia nereikia nieko daryti, tegu kas nori, tas tą ir pliurpia. Kitas reikalas su žiniasklaida. Jai būtina užtikrinti Žodžio laisvę. Žurnalistai neturi bijoti nepataikyti į taktą. Ji neturi vergaut valdantiesiems”. Leiskite paklausti: “O, iš ko gyvens žurnalistai, jeigu neims interviu iš liaudies bobučių turgaus?..”. Seimas, taigi, eina teisingu keliu: jis nori sutvarkyti LRT taip, kad jai nereikėtų klausyti bobučių turgaus, – ir tik tada ji taps nepriklausoma.
Žurnalistai privalo tik informuoti žmones apie įvykius. Politiką, sportą, orą, mokslą, kultūrą ….. nereikšdami , nei savo, nei bobučių nuomonės. Bobutės tegu eina į rinkimus ir balsuoja už savus. Ten jų balsas ir tesigirdi.
“Kultūrinė revoliucija” Lietuvoje (2025 12 23):
youtube.com/watch?v=84TOyoKvlds
RED ALERT! ERIKA’S PERSONAL AND FAMILY BACKGROUND REVEALED!
youtube.com/watch?v=GUC4V2xfuhg
[vilkai avių kailiuose veikia panašiai tiek JAV, tiek LT]
Tai tik parodo žmogaus brandos stoka. Užgauliodamas kitus tu negerbi ne tik kito, bet ir savęs. Parodai savo menkuma ir silpnuma… Apgailėtina ir tiek….
>Aha nu ji
Dykumos tėvų posakiai graikų kalba p. 44. Aba Kalabosas teigė: “Nėra kitos dorybės, kaip nemenkinti kitų”.
Manau, kad ir Girių tėvų bet kurio iš sūnų teiginys būtų toks pat. Dėkoju.
CANDACE BEWARE: You’re in Real Danger:
youtube.com/watch?v=uQYEy4cJIeM
,,Jei Candace Owens klysta, kodėl taip skubama ją nutildyti, užuot leidus jai kalbėti ir pačiai klysti? 2. Kodėl kai kuriems judėjimo balsams atleidžiama be galo, o kiti iš karto vadinami pavojingais arba nepriimtinais? 3. Kada diskusijos buvo pakeistos įspūdingu prekės ženklo kūrimu ir lojalumo testais, ir kam šis pokytis naudingas? 4. Kodėl kritika sukelia koordinuotą pasipiktinimą, o ne ramų paneigimą ir įrodymus? 5. Ko žmonės bijo, kad auditorija gali pastebėti, jei iš tikrųjų viską žiūrės be filtrų?”
[Komentaras apie Candace Owens tildymą, bet, manau, tinka ir kovojantiems už žodžio laisvę Lietuvoje]