A. Medalinskas. Taika per verslą

Tai tik biznis ir Nobelio premija. Nieko kito…

Karą užbaigti maksimaliai pelningai JAV ir Rusijai. Apie pasekmes Ukrainai tariamasi.

Šiandien į Maskvą susitikti su Putinu atvyksta Trumpo derybininkas, geras Kremliaus draugas S. Vitkofas. Jo derybų rezultatus pamatysime, bet, ar galima stebėtis, kai matėme įsitempusius Ukrainos atstovų veidus, derantis su Vitkofu lapkričio 30 d., kai jie, matyt, jau žinojo tai ką tą pačią dieną atskleidė „The Wall Street Journal“.

Ko galima tikėtis iš tokio derybininko?

Taika per verslą. Štai kaip JAV administracija mėgina užbaigti Rusijos karą prieš Ukrainą. Pagrindinės sekmadienio „The Wall Street Journal“ straipsnio mintys:

UŽDIRBTI PINIGUS, O NE KARIAUTI: TIKRASIS TRAMPO PLANAS DĖL TAIKOS UKRAINOJE

Kremlius pasiūlė Baltiesiems rūmams taiką per verslą. Europos nusivylimui, Trumpas ir jo specialusis pasiuntinys šią idėją parėmė.

Prieš daugiau, nei mėnesį Majami Byče trys įtakingi verslininkai – du amerikiečiai ir vienas rusas – susilenkė prie nešiojamojo kompiuterio, neva aptarinėdami planą, kaip užbaigti ilgą ir kruviną Rusijos karą prieš Ukrainą.

Tačiau, pasak žmonių, susipažinusių su derybomis, tikrasis jų projekto mastas buvo daug platesnis. Jie neformaliai tiesė kelią 2 trln. dolerių vertės Rusijos ekonomikos sugrąžinimui iš izoliacijos – ir amerikiečių verslas turėjo aplenkti europiečius bei susirinkti dividendus.

Savo pajūrio rezidencijoje milijardierius nekilnojamojo turto vystytojas, dabar specialusis pasiuntinys Styvas Vitkofas priėmė Rusijos valstybinio investicijų fondo vadovą Kirilą Dmitrijevą – Vladimiro Putino pasirinktą derybininką, kuris iš esmės parengė dokumentą. Džaredas Kušneris, prezidento žentas, atvyko iš savo namų greta esančioje saloje, vadinamoje „Milijardierių bunkeriu“.

Dmitrijevas stūmė planą, pagal kurį JAV kompanijos galėtų panaudoti apie 300 mlrd. dolerių Rusijos centrinio banko aktyvų, įšaldytų Europoje, bendriems JAV–Rusijos investiciniams projektams ir JAV vadovaujamam Ukrainos atstatymui. 

Amerikos ir Rusijos bendrovės galėtų kartu eksploatuoti didžiules Arkties išteklių atsargas. Be apribojimų, pabrėžė Dmitrijevas, šios senos varžovės galėtų pasiekti absoliučiai viską: jų konkuravusios kosmoso pramonės, lenktyniavusios Šaltojo karo metu, galėtų vykdyti bendrą misiją į Marsą su Elono Musko „SpaceX“.

Kremliui derybos Majamyje buvo strategijos, parengtos dar iki Trampo inauguracijos, kulminacija. Tikslas – apeiti tradicinį JAV nacionalinio saugumo aparatą ir įtikinti administraciją matyti Rusiją ne kaip karinę grėsmę, o kaip šalį su beribėmis galimybėmis, teigia Vakarų žvalgybos pareigūnai. 

Siūlydama daugiamilijardines sandorio galimybes retųjų žemės metalų ir energetikos srityse, Maskva galėtų perbraižyti ekonominį Europos žemėlapį – kartu kiršindama JAV su sąjungininkais.

Goldman Sachs absolventas Dmitrijevas rado dėkingus klausytojus: Vitkofą, kuris su prezidentu Trampu seniai žaidžia golfą ir Trampo žentą Kušnerį, kurio fondas „Affinity Partners“ pritraukė milijardines investicijas jau iš arabų monarchijų.

Abu verslininkai dalijosi seniai žinomu Trampo požiūriu į geopolitiką: diplomatai Rytų Europą laikė „Gordijaus mazgu“, o Trampas matė kitą sprendimą – sienos mažiau svarbios nei verslas. 9-ajame dešimtmetyje jis siūlė užbaigti Šaltąjį karą, statydamas Trump Tower priešais Kremlių.


„Rusija turi milžiniškus išteklius, didžiules žemes“, – sakė avitkofas „Wall Street Journal“, apibūdindamas savo viltį, kad Rusija, Ukraina ir JAV taps verslo partneriais. – „Jei tai padarysim, visi klestės ir niekas nebenorės kariauti.“

Kai 28 punktų plano versija nutekėjo spaudai, ji sukėlė protestų audrą. Europos ir Ukrainos lyderiai teigė, kad dokumentas atspindi rusiškus naratyvus ir ignoruoja beveik visas Ukrainos „raudonąsias linijas“. Jie nerimo, kad Rusija, jėga perbraižanti Europos sienas, iš esmės būtų apdovanota komerciniais privalumais.

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas planą apibendrino taip: „Suprantame, kad čia kalbama ne apie taiką. Kalbama apie verslą
Trampo Baltieji rūmai tokį verslo ir geopolitikos maišymą laikė ne trūkumu, o privalumu. 

Patarėjai matė galimybę JAV investuotojams užsiimti pelningas pozicijas pokarinėje Rusijoje ir tapti taikos garantais. Rusija signalizavo, kad mieliau matytų amerikiečių, o ne europiečių verslą, nes pastarieji lyderiai „prikalbėjo daug blogo“.

Istorikams klausimas bus: ar Putinas iš tiesų matė šiame kelyje galimybę užbaigti karą, ar tik būdą nuraminti JAV tęsiant konfliktą, kurį, jo tikėjimu, jis ilgainiui laimės.

Vienas ženklų, kad jis rimtai žiūri į šią idėją: keli jo artimiausi draugai – sankcionuoti milijardieriai iš Sankt Peterburgo: Timčenka, Kovalčukas ir broliai Rotenbergai – siuntė savo atstovus į slaptus susitikimus su JAV įmonėmis aptarti sandorių retųjų metalų ir energetikos sektoriuose.

Tarp planų – galimas „Nord Stream“ dujotiekio, susprogdinto ukrainiečių narų ir dabar sankcionuoto ES, atstatymas.

Šių metų pradžioje „Exxon Mobil“ susitiko su „Rosneft“ dėl grįžimo į Sachalino dujų projektą, jei JAV ir Rusija duotų žalią šviesą.

Tuo tarpu su Trampo aplinka susiję verslininkai mėgina užimti savo vietas ekonominio tilto vaidmeniui tarp JAV ir Rusijos.

Džentry Bič (Gentry Beach), Donaldo Trampo jaunesniojo draugas iš koledžo, derasi dėl dalies įsigijimo Arkties dujų projekte, jei šis bus atlaisvintas nuo sankcijų. Kitas Trampo rėmėjas, Stivenas P. Linča (Steven  P. Lynch), sumokėjo 600 tūkst. dolerių lobistui, artimam Trampui jaunesniajam, kad šis padėtų jam gauti JAV licenciją įsigyti „Nord Stream–2“ dujotiekį iš Rusijos valstybės bendrovės.

Vitkofas tiki, jog bet koks susitarimas su Rusija bus naudingas JAV apskritai.

Vitkofas, šiemet neaplankęs Ukrainos, dabar į Rusiją vėl važiuoja jau šeštą kartą susitikti su Putinu. Jis teigia nepalaikąs nė vienos pusės.

„Ukrainiečiai herojiškai kovojo už savo nepriklausomybę“, – sakė jis, siūlydamas idėją, kad kariai galėtų padėti ginklus ir gauti Silicio slėnio atlyginimus, dirbdami JAV pastatytuose AI duomenų centruose. – „Dabar metas jų laimėjimus įtvirtinti prie derybų stalo.“

Baltųjų rūmų atstovė Ana Keli (Anna Kelly) pareiškė: „Trumpo administracija surinko pasiūlymus tiek iš ukrainiečių, tiek iš rusų, kad parengtų taikos susitarimą, kuris galėtų sustabdyti žudymus ir užbaigti šį karą.“

Administracijos atstovas teigė, kad Kušneris  ir Vitkofas Majamyje susitiko su Ukrainos Prezidento saugumo patarėju Rustemu Umerovu ir kalbėjosi su prezidentu Zelenskiu. Nors Trampas siūlė „ekonominių paskatų“, jis koncentruojasi toliau į „geopolitines ir karo realijas“.

Tuo metu kai Vitkofas devynis mėnesius derėjosi su Dmitrijevu, kai kurios Trampo administracijos institucijos turėjo žinias tik fragmentiškas apie kontaktus su Maskva.

Prieš rugpjūčio Trampo ir Putino viršūnių susitikimą Aliaskoje  Vitkofas ir Dmitrijevas aptarinėjo didžiausią istorijoje abiejų šalių apsikeitimą kaliniais. CŽV atsakinga už apsikeitimus su Rusija, nebuvo informuota. Valstybės departamentas, atsakingas už neteisėtai įkalintus amerikiečius, taip pat.

Po viršūnių susitikimo europietiška žvalgyba konfidencialiai perdavė slaptą ataskaitą aukščiausiems žemyno saugumo pareigūnams. Jie buvo šokiruoti dokumentu: jame – komerciniai ir ekonominiai planai, dirbti su Rusija, įskaitant idėją dėl bendro retųjų metalų gavybos Arkties regione.

Vitkofas glaudžiai dirba su viceprezidentu Džei Di Vensu ir valstybės sekretoriumi Marku Rubijou. Tuo tarpu Trampo specialusis pasiuntinys Ukrainai generolas leitenantas Keitas Kellogas nušalintas nuo derybų.

Vitkofas tik pradėjo eiti naujas pareigas, kai jo biuras kreipėsi į JAV iždo departamentą, norėdamas padėti sankcionuotam rusų verslininkui atvykti į Vašingtoną.

Kirilas Dmitrijevas, Harvardo ir Stanfordo absolventas, kalbėjo Vitkofas suprantama verslo kalba. Vasario mėnesį jis pakvietė jį į Maskvą ir surengė jam trijų valandų susitikimą su Putinu dėl karo Ukrainoje.

Dmitrijevas buvo įtrauktas į sankcijų sąrašą 2022 m. už jo fondo vaidmenį, kaip šešėlinis Putino pinigų maišas.

Trqmpas sakė Vitkofui, kad nori užbaigti karą, ir administracija ryžosi rizikuoti leisdama Putinui artimą pasiuntinį atsiųsti į Vašingtoną. Iždo sekretorius Skottas Besentas abejojo, bet galiausiai pritarė.

Balandžio 2 d. Dmitrijevas atvyko į Baltuosius rūmus ir pristatė milijardinių projektų sąrašą. Valstybės sekretorius Rubijas pareikalavo įrodymų, kad Putinas rimtai nusiteikęs dėl taikos.

Balandį Vitkofas vėl susitiko su Putinu Sankt Peterburge. Tuo metu Europos saugumo patarėjai mėgino jį įtraukti į bendrą taikos procesą, bet Vitkofas buvo užsiėmęs derybomis dėl Gazos.

Dmitrijev ir Vitkofas dažnai skambina vienas kitam, aptardami ambicingesnius planus, įskaitant Arkties energetikos projektus. Tuo metu JAV ir Rusijos verslininkai tyliai rengėsi galimam sandorių finalui.

Exxon viceprezidentas Nilas Čepmenas (Neil  Chapman) derėjosi dėl sugrįžimo į Sachalino projektą. Kiti svarstė „Lukoil“ aktyvų įsigijimą.
Su Kremliumi susiję verslininkai siūlė JAV partneriams dujų koncesijas ir retųjų metalų projektus Sibire.

Tuo tarpu Džentry Bičas derėjosi dėl 9,9 % „Arctic LNG“ akcijų paketo.

Linčas siekė gauti leidimą dalyvauti „Nord Stream–2“ aukcione.

Rugpjūtį Rusijos kosmoso agentūros vadovas lankėsi NASA Džonson centre ir „SpaceX“ gamykloje.

Visi ruošėsi, bet viskas priklausė nuo to, ar Voitkofas sugebės išspręsti konfliktą.

Rugpjūčio 6 d. Vitkofas atskrido į Maskvą, turėjo dar vieną trijų valandų susitikimą su Putinu. Kitą dieną Vitkofas europiečiams nupasakojo Putino pasiūlymą: Ukraina turi atsisakyti 20 % Donecko srities, o Rusija - pretenzijų į Zaporožę ir Chersoną.

Europiečiai buvo apstulbę – ar Putinas žada pasitraukti, ar tik nebandyti toliau užimti Ukrainos kontroliuojamų teritorijų?

Po kelių dienų Vitkofas  išvyko į Ibizą.

Rugpjūčio 15 d. turėjęs įvykti viršūnių susitikimas žlugo vos prasidėjęs. Putinas pradėjo labai ilgą paskaitą apie „tūkstantmetę“ rusų ir ukrainiečių vienybę.

Spalį Zelenskis atvyko į Vašingtoną tikėdamasis gauti „Tomahawk“ raketų. Bet Trampas, jau pasikalbėjęs su Putinu, nusprendė jų neduoti.
Vietoj to Vitkofas ragino ukrainiečius prašyti 10 metų muitų lengvatų, kurios esą suteiktų milžinišką postūmį ekonomikai.

P.S. Dar nuo Trampo inauguracijos pirmųjų dienų sakiau, kad Trampo aplinkai biznis su Rusija, o pačiam Trampui dar ir Nobelio taikos premija yra, matyt, svarbiau, nei turinys taip vadinamo taikos susitarimo, o Ukrainos atkakli pozicija saugoti savo teritorijų ir źemių vientisumą gali būti tik kliuvinys nekilnojamojo turto magnatams iš Trampo aplinkos ir įtakingam JAV verslui, užbėgant už akių europiečiams daryti biznį su Rusija.

Todėl visa Trampo diplomatija Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu buvo paversta į Ukrainos stūmimą link sutikimo su dalimi Rusijos sąlygų, į Ukrainos pozicijų ir pasipriešinimo silpninimą, o Putino atžvilgiu tik į pabarimus ir pagrasinimus.

Net ir JAV politika, uždedant Rusijos naftos sektoriui antrines sankcijas buvo greičiau noras, pasinaudojus karu, perimti Rusijos naftos verslo aktyvus užsienyje, siekis išsstumti Rusijos energetikos gigantus iš Europos, nei realus noras stipriai padėti kovojančiai Ukrainai.

Kaip visa tai galėjo pasikeisti po paskutinių Ukrainos pusės susitikimų su Vitkofu ir kiek toks požiūris į karo užbaigimą yra teisingas, matyt, kiekvienas galime turėti savo požiūrį.
Autorius yra Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, politologas