Pirma dalis čia.
Tęsiamas mėnesio temos, skirtos Širvintų-Giedraičių kautynėms, pasakojimas. Pirmąją dalį užbaigėme aukščiausiame įtampos taške, kai Lietuvos likimas pakibo ant plauko. Nepaisant atkaklios mažesnių lietuvių pajėgų kovos, 1920 m. lapkričio 17 d. lenkams pavyko stumtis į priekį.
Taip jie dėjo dar vieną žingsnį arčiau Kauno, o tuo pačiu ir galutinės pergalės, kuri turėjo būti išpildyta Lietuvos prijungimu prie Lenkijos. Lietuviams reikėjo stebuklo, bet jie jo nelaukė – jie patys jį sukūrė.
Lapkričio 18 d. vakarą ties Širvintomis buvo likę jau ne daugiau 400 lietuvių, kai lenkai tuo tarpu turėjo apie 1800 karių. Lietuviams neturint jokio rezervo, lenkai kas savaitę mainė priekinius dalinius.
Lietuvių 7-ojo pėstininkų pulko karininkai tos dienos vakarą susirinko Viesių kaime ieškoti išganingos išeities iš susidariusios padėties. Bet kuris pasirinktas kelias, kuris nėra pasidavimas ir kapituliacija, prilygo stebuklui.
Pavojingą planą sekančią dieną apeiti Širvintas mišku šiaurėje ir smogti lenkų užnugariui iš šiaurės rytų pasiūlė 3-iojo bataliono vadas vyr. ltn. Teodoras Balnas (1889–1943), taip pretenduodamas tapti tuo taip reikalingu stebukladariu.
Viena yra planą sugalvoti, antra – jam ryžtis, o visų svarbiausia – kaip pavyks jį įgyvendinti. Plano autorius T. Balnas pats ėmėsi vadovavimo šiam žygiui. Kadangi nuo šios operacijos sėkmės priklausė viso karinio konflikto baigtis ir net valstybės likimas, buvo atsirinkti patys narsiausi vyrai. Silpnesnių ir mažiau pasirengusių žygio vadas neėmė.
Lemtingasis žygis
Lapkričio 19 d. apie 5 val. ryto prasidėjo lemtingasis žygis. Vežimų, lauko virtuvių ir viso, kas galėjo apsunkinti, buvo atsisakyta. T. Balnas ir apie 200 vyrų, turėdami vieną kulkosvaidį, miškais be jokių kelių, naudodamiesi vien tik kompasu, išvyko Motiejūnų kaimo link.
Pats vadas atliko žvalgybą. Sutikti miške žmonės buvo sulaikomi ir vedami kartu, vengiant pavojaus būti išduotiems. Po 7 valandų žygio, apie 12 val. T. Balno vedamas 3-iasis batalionas pasiekė Motiejūnų kaimą, kur stovyklavo lenkų Gardino pulko štabas, to paties pulko batalionas ir lauko baterija. Pasislėpusius pamiškėje lietuvius nuo priešų teskyrė apie 300 metrų.
Šis lietuvių išpuolis buvo toks drąsus ir netikėtas, kad lenkai, matydami nuo miško artėjančius karius, neturėjo nė menkiausio įtarimo, kad tai gali būti priešo ataka. Kuo ramiausiai tęsdami pietus, artėjančius karius laikė saviškiais.
Iki stovyklavietės likus tik keliolikai metrų, drąsinančiais šūkiais „Valio!“ ir aršia šautuvų ataka lietuviai sukėlė triukšmingą paniką užkluptųjų tarpe.
Išgąstis buvo toks nevaldomas, kad dalis lenkų nedvejodami šoko į Širvintos upę, kas lapkričio mėnesį prilygsta šuoliui į mirties nasrus. Išpuolio metu gyvybės neteko ir Gardino pulko vadas, Lietuvai atiteko daug karo grobio ir belaisvių.
Atkovotos Širvintos
Po Motiejūnų kaimo užėmimo gana lengvai buvo atkovotos ir Širvintos. Sekančią dieną, persigrupavę lenkai vėl atsiėmė Širvintas, bet prarado sumanumą, o kartu su juo išgaravo ir planai stumtis į priekį.
Lietuva, tuo tarpu, priešingai – išgyvendama karių kovinės dvasios pakilimą, siekė iki lapkričio 21 d. 9 val. atsiimti iki lapkričio 17 d. turėtas pozicijas, mat buvo gautos žinios, kad būtent tą valandą atvyks Tautų Sąjungos komisija karo veiksmams sustabdyti.
Į Ukmergę atvykęs armijos vadas gen. Silvestras Žukauskas (1860–1937) pats ėmėsi vadovauti karinėms operacijoms. Lapkričio 21 d. Širvintos vėl buvo atsiimtos, bet įsibėgėjusius lietuvius, galiausiai, sustabdė minėtoji Tautų Sąjungos komisija.
Kiek lietuviai dar būtų pasiekę, lieka neatsakytu klausimu ir svarstymų centr. Tačiau drąsiai galime džiaugtis pasiektomis pergalėmis Širvintų-Giedraičių kautynėse, išsaugojusiomis Lietuvos nepriklausomybę. O T. Balno žygis iki šiol žinomas kaip „Širvintų stebuklas“. Po 105-erių metų prisimename šią narsią kovą ir atiduodame pagarbą Lietuvos didvyriams.
