S. Birgelis. Dariaus ir Girėno paminklas Pščelnike (I)

Liepos 17 dieną, minėsime 90-ąsias Dariaus ir Girėno skrydžio ir žūties metines.

Kiekvienas lietuvis bent vieną kartą gyvenime privalo aplankyti Dariaus ir Girėno žuvimo vietą Pščelnike.

Pščelnikas mums buvo, yra ir turėtų būti kaip musulmonui Meka.

Kasmet liepos mėnesį, artimiausią septynioliktai dienai sekmadienį, prie paminklo Lietuvos didvyriams renkasi lietuviai (ir ne tik) iš įvairių pasaulio vietų.

Šis paminklas gyvas, kaip gyvi mūsų atmintyje Darius ir Girėnas, jis gyvas, kaip gyvas jų žygdarbis, kaip gyvos yra šiems didvyriams sukurtos dainos.

Stepas Darius ir Stasys Girėnas rašė:

Lietuvių tauta laukia iš savo sūnų ir drąsesnių žygių. 

Būtinai reikia ir jos sūnums prisidėti prie bendrojo darbo – tirti dar mažai žinomas Žiemių Atlantiko vandenyno oro sroves, o taip pat naujai išrastus navigacijos būdus ir priemones pritaikyti kasdieniniams reikalams. 

Mes, gyvendami tokiais laikais, kada oras stengiamasi panaudoti žmonijos reikalams, laikome savo pareiga tautos vardu tą darbą garbingai atlikti.

Jaunoji Lietuva! Tavo dvasios įkvėpti, mes stengiamės tą pasirinktą uždavinį įvykdyti. 

Mūsų pasisekimas tegu sustiprina Tavo dvasią ir pasitikėjimą savo jėgomis ir gabumais! 

Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus – pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų LITUANIKĄ pas save, – tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui, kad audringųjų vandenynų dievai būtų patenkinti Tavo pastangomis, pasiryžimu ir nekviestų Tavęs į Didįjį Teismą.

LITUANIKOS laimėjimas tegu sustiprina jaunųjų Lietuvos sūnų dvasią ir įkvepia juos naujiems žygiams.

LITUANIKOS pralaimėjimas ir nugrimzdimas į Atlanto vandenyno gelmes tegu auklėja jaunų lietuvių atkaklumą ir ryžtumą, kad Sparnuotas Lietuvis būtinai įveiktų klastingąjį Atlantą Tėvynės Lietuvos garbei!

Tad šį savo skridimą skiriame ir aukojame Tau, Jaunoji Lietuva!

Tą didįjį bandymą pradėsime, tikėdamiesi Dangaus palaimos!

1933 m. liepos 15-osios ankstyvą rytą Bennetto aerouoste skrydžiui paruošta „Lituanica“ laukė atvykstančių pilotų.

Parengta skrydžiui „Lituanica“ svėrė 3764 kg (tuščia 1209 kg).

Degalų turėjo užtekti 44 valandoms, t. y. ne tik 7186 kilometrams iš Niujorko į Kauną, bet ir dar papildomiems 800 km, jeigu kelyje stiprūs vėjai nupūstų lėktuvą nuo pasirinkto maršruto.

Paskutinę akimirką lakūnus pasiekė žinia apie pablogėjusį Europoje orą.

Lakūnai vis dėlto ryžosi skristi.

Liepos 15 d. 6.24 val. jie sėdo į lėktuvą ir akimis atsisveikino su palydovais.

„Lituanica“ pradėjo riedėti Bennetto oro uosto pakilimo taku.

Darius visomis išgalėmis stengėsi pakelti lėktuvo uodegą, bet veltui.

„Jie niekad nepakils“ – aimanavo minia. „Išleiskit gazoliną“, – šaukė kiti.

„Neleiskit“, – girdėjosi balsai.

Kraujas sustingo žmonių gyslose. Ir tada, paskutinį akimirksnį, pasirodė šviesos tarpelis tarp lėktuvo ratų ir žemės.

„Lituanicos“ pakilimas buvo nepaprastai sunkus.

Varikliui dirbant visu pajėgumu, „Lituanica“ nelygiai, svyruodama į šalis, ėmė riedėti įsibėgėjimo taku ir du kartus vos nenuslinko į šoną.

Pervažiavusi visą 1280 m ilgio taką, prie pat vandenyno atsiplėšė nuo žemės.

Vos pakilusi ėmė smukti žemyn ir, atrodė, ners į Jamaikos įlankos bangas.

Tačiau Steponas lėktuvą suvaldė ir jis lėtai ėmė kilti į viršų.

Taip lėktuvo pakilimą aprašė knygoje „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“ Petras Jurgėla.

Po 9 valandų lakūnai pasiekė Niufaundlando salą ir Grendfolso miestelyje išmetė raudoną maišelį su žiniomis, kad „Lituanica“ skrenda sėkmingai, o jie patys jaučiasi gerai (maišelį su rašteliu liepos 28 d. surado vietos gyventojas).

Netoli Europos gerokai išvargintus lietuvių lakūnus užklupo audra.

Ties Airija jiems teko skristi pakrantėmis į šiaurę ir kirsti Britų salas šiaurės Škotijoje.

Europoje „Lituanica“ buvo pastebėta, ar greičiau išgirsta, liepos 16 d. 23 val. ties Stargardu.

Antrą kartą „Lituanica“ pastebėta liepos 17 dieną maždaug 20 min. po pusiaunakčio virš Berlincheno (dabar Barlinek) darbo stovyklos.

Lietuvių lėktuvas, apsukęs porą ratų aplink, apšvietė stovyklos teritoriją bengališkąja ugnimi ir nuskrido toliau.

Trečią ir paskutinį kartą „Lituanica“ matyta virš Kudhamo (Pščelniko) kaimo, netoli Soldino (dabar Myślibórz).

***

Liepos 17 d., 36 min. po pusiaunakčio, nuskridusi 7058 km, ore išbuvusi 37,11 val., „Lituanica“ sudužo Soldino miškelyje.

Nuplėšti jos oranžiniai sparnai pakibo ant medžio šakų, ištikimai tarnavęs variklis, nukirtęs kelis medžius, atsitrenkė į pušį ir smūgio jėgos buvo nusviestas prie lėktuvo uodegos.

Su didele jėga besisukantis propeleris įtraukė į įvores medžio pluoštus.

„Lituanica“ persivertė per pirmagalį ir, išraususi puriame miško smėlyje gilią duobę, sudužo.

Netoliese, už poros dešimčių metrų, jau buvo miškelio kraštas, o už jo plytėjo nutūpti tinkami laukai.

Darius, smūgio jėgos išmestas iš lėktuvo, gulėjo kniūbsčias, labiau ant dešinio šono, sulaužytomis kojomis greta sudužusios „Lituanicos“.

Pušies suskaldyta dešinioji jo galvos pusė buvo susmigusi į žemę.

Dešinioji ranka buvo krūtinės prispausta, o sulaužyta kairioji, kurioje jis, ieškodamas nusileidimui vietos, laikė elektrinį žibintuvėlį – ištiesta, pirštai išskėsti.

Netoli nukritusį, dar tebedegantį žibintuvėlį, pamatė pirmieji žmonės, atėję į katastrofos vietą.

Dariaus specialus lakūno laikrodis dar tiksėjo, o jo širdis jau buvo sustojusi amžiams.

Girėnas, prieš nelaimę valdęs „Lituanicą“, sulaužyta galva ir galūnėmis, sutraiškyta krūtine, variklio prispaustas prie benzino bako, negyvas liko sėdėti lėktuvo kabinos nuolaužose, mėšlungiškai suspaudęs vairalazdę.

„Lituanicos“ laikrodis bei kiti du laikrodžiai nuo smūgio buvo sustoję.

Jų ciferblatų strėlės rodė 0.36 val. Kiek toliau nuo lėktuvo skeveldrų gulėjo oro pašto maišas.

Jis buvo padėtas už lėktuvo bakų ir prakiurus lėktuvui iškrito.

Aplinkui mėtėsi kiti daiktai:

įrankiai, žemėlapiai, lėktuvo dienoraštis, gertuvės puodelis, kelios citrinos, buteliukas su sutirštinto pieno likučiais ir nė kiek neapnaikinta skrydžio rėmėjų knyga…

Lakūnų kūnai iš Soldino buvo nugabenti į Ščeciną, o iš ten trijų motorų lėktuvu į Karaliaučių.

Iš Karaliaučiaus pajudėjo gedulinga oro „procesija“ Kauno link.

Nuo Lietuvos sienos prie jos prisijungė dar devyni lėktuvai, kurie lydėjo didvyrių palaikus iki Kauno oro uosto.

Kaune jų laukė 50-tūkstantinė minia.

Laidotuvės vyko liepos 20 dieną.

Jos tapo milžiniška tautine manifestacija.

Darių ir Girėną lydėjo 100-tūkstantinė minia.

Beje, Lietuvos prezidentas nesiteikė atvykti iš Palangos, kur ilsėjosi su savo žmona, palydėti transatlantinių lakūnų į paskutinę kelionę.

(Bus daugiau)