L.Juknevičiūtė. Išlaisvėjome ar nužmogėjome?

Belaukiant dar vieno bandymo išlupti mergaitę iš jos namų Garliavoje, supratau, kad ne–be–ga–liu ramiai žiūrėti į tai, kas ten vyksta ir prisidėjau prie tos violetinės kompanijos. Gal net minios, juk tokių, kaip aš, turėtų būti daug, mąsčiau, stebėdama, kaip 30000 Akistatos laidoje balsuoja „prieš“ mergaitės grąžinimą motinai, kol nesibaigė pedofilijos bylos nagrinėjimas.

Paskambinau Audronei Skučienei, pasiūliau pagalbą organizuojant koncertus, ji mano veiklą palaimino ir padėkojo. Pradėjau skambint Lietuvos atlikėjams ir klausinėti, ar jie nenorėtų sudainuoti, padeklamuoti ar kitaip parodyti dėmesį, užuojautą ir palaikymą bent jau mergaitei, įkalintai savo senelių namuose, kuri, sprendžiant iš jos parodymų, patyrė prievartą ten, kur turėjo jaustis saugiausia–pas savo mamą. Juk Lietuvos atlikėjai mielai dainuoja Afrikos vaikams, Japonijos cunamio aukoms,  aukoja vaikų namų auklėtiniams, reik manyt, parodys solidarumą ir palaikymą ir tai mūsų vietinei mergaitei?

O šventas naivume.

Apskambinau apie 20 Lietuvos žinomų ir nelabai grupių ir atlikėjų.

Ir ką aš išgirdau? „Na, žinote, ta istorija tokia atsibodusi“ „Ta istorija tokia neaiški, nežinia, kaip ten viskas buvo“… „Aš nenoriu nemalonumų,“ , „ Aš padainuočiau, bet štai mūsų grupės būgnininkas (klavišininkas, gitaristas ir pan) negali, nes yra teisininkas, –teisinasi grėsmingi reperiai. „ Jei sumokės honorarą, padainuosim“–, sako man garsus prodiuseris. „Aš politika nesidomiu (nuo kada pedofilija tapo politika? Gal jau turime ir pedofilų partiją?) „Aš nieko prieš, bet nežinau, ar sutiks mano vadybininkas“ Ir tt. Ir pan…

Viena jauna dainininkė, kaip tikra avelė,  po mano skambučio iškart visai Lietuvai pasigyrė, kad atsisakė dainuoti Garliavoje, nors šiaip mielai dalyvauja įvairiuose labdaros ir paramos visos galaktikos vaikams renginiuose. Turbūt tikėjosi, kad draugai, gerbėjai ir bendradarbiai jai paplos per petį, kaip tada, po  MAMA apdovanojimų, kur ji drąsiai įvardijo kas yra kas Lietuvos pop scenoje.

Vienintelės, drąsiai sutikusios dainuoti, buvo  atlikėja Donata Baltrušaitytė – Laisva ir  už aktoriaus Mariaus Mačiulio ištekėjusi amerikietė dainininkė, aktorė ir režisierė Alicia Gian. Na taip, ji juk amerikietė, užaugo laisvoje šalyje ir nebijo, turbūt, nieko. Apsidžiaugiau.  Deja, Alicios pianistas, kaip tikras lietuvis,  groti Garliavoje atsisakė, o Laisvą supančiojo darbai. Su dar keliais geranoriškais atlikėjais sutarėme, kad jie padainuos, bet vėliau.

Mąstau: jei pas mane ateitų kaimynų vaikas, draugės duktė, sūnaus bendraklasė ar dukros darželio grupės draugė ir pradėtų pasakoti tai, ką papasakojo seneliams, kaimynėms, psichologams mergaitė, ką aš daryčiau? Negi sakyčiau: „Atnešk kasetę su įrašu, kaip tave tvirkino. Neįsirašei? Pati kalta. Nebepasakok jau, du metus klausau to paties , nusibodo. Gal kokių naujų istorijų gali papasakot?“ Ar jūs irgi taip kalbėtumėt, jei koks nors vaikams imtų tokius dalykus pasakot? Tikiu, kad ne. Lėktumėt pas vaiko tėvus, į policiją, griebtumėt su teisėsauga tą parazitą, kuris palietė vaiką.

Venckai ir Kedžiai, manau, ne tik išgyveno klaikų stresą, išgirdę, ką kalba vaikas. Palaidojo sūnų, brolį, mergaitės tėvą.

Ta šeima dar ir turėjo savo skausmą, pažeminimą ir neviltį atiduot į viešumą, kad mes, jūs, svetimi jiems žmonės,  galų gale juos išgirstume ir padėtume, nes teisėsauga buvo akla ir kurčia.

Ir ką jie girdi iš mūsų šiandien? „Atsibodo ta istorija…“. Tarsi Kedžiai pedofilijos tragediją būtų sugalvoję, sukūrę mums, bendrapiliečiams ir bendrataučiams, palinksminti. O mums, mat, nusibodo. Reikia naujų žaidimų ir duonos.

Taigi, kas vyksta? Manau, kad kažkas panašaus į pilietinį karą. Mane vienas pažįstamas, išsilavinęs ir sėkmingas žmogus, dviejų vaikų tėvas,  iškart išmetė iš savo draugų feisbuke, kai parašiau, kad negalima Garliavoje budinčių žmonių vadinti „garliaviniais debilais“.

Supratau, kad geras tonas yra sakyti – fui, kokia baisi istorija, aš jos nebegaliu girdėti. Čia panašiai, kaip prieš krizę , paveiktas masinės psichozės ir manipuliatorių, buvai lūzeris, jei neėmei paskolos iš banko.

Taip ir šiandien, pasidavę manipuliacijoms ir klano, taip taip, klano, gerbiamieji, papirktos žiniasklaidos propagandos ir „garliavinių“ menkinimo, daug laisvų Lietuvos piliečių nebemąsto, nebeveikia, o tik lakuojasi nagučius, džiaugiasi feisbuke savo kulinariniais šedevrais, šukuosenomis, šunimis, rankinėmis, žibutėmis, nuotraukomis, kur jie „gražiai atrodo, vau“,  kažko laukia ir krapšto nosį, tikėdamiesi, kad viskas kažkaip išsispręs savaime. Tai yra: Stankūnaitė prisipažins pardavinėjusi dukrą ir dar parodys kasetę su įrašais, kur trys vyrai tvirkina jos dukrą.

Manau, kad nebeprisipažins. Kaip neprisipažino nė vienas pedofilas, nors, remiantis vaiko parodymais, buvo pasodintas. Nes kitokių įrodymų negali būti, negi neaišku?????

Na ką gi, laukite. Ir tikėkitės, kad apsistatę tvoromis ir cinizmo sienomis, sulauksite šviesaus rytojaus.

‎„Tam, kad įsiviešpatautų blogis, pakanka to, kad geri žmones nedarytų nieko…“ Edmundas Burke

O aš prisijungsiu prie tų, kuriuos kunigas R. Grigas pavadino „lietuviško pilietiškumo pavyzdžiu“.

„Tie žmonės, kaimynai, budėję ir budintys prie mergaitės namų ne už atlygį, be jokio savanaudiško intereso, niekinami politikų, teisėsaugininkų, pravardžiuojami nesąžiningos žiniasklaidos – yra iš tiesų ryškiausias pastaraisiais metais lietuviško pilietiškumo pavyzdys. Prezidentė, aukšti pareigūnai sykiais kartoja tą pilietiškumą kaip magišką formulę, o iš tikrųjų – štai jis, tas retai aplodismentais pasitinkamas, dažniau pašiepiamas autentiškas pilietiškumas – iš kurio kilo mūsų savanoriai, partizanai, pogrindžio savilaida, Sąjūdis. Net jei tie žmonės ko nors nežino ar kur nors klysta, jų esminė nuostata yra teisinga: jie neabejingi skriaudžiamo likimui, jiems ne vis vien, kas su mergaite toliau bus, ir jie asmeniškai, rizikuodami nemalonumais, tame dalyvauja.“ (kun. R. Grigas)

O jei vėl išgirsite mergaitės klyksmą, mieli Lietuvos žmonės, paklauskite savęs, laisvų, mąstančių ir užuojautos jausmo nepraradusių piliečių, išsikovojusių teisę laisvai kalbėti ir gyventi teisinėje valstybėje, kur vertingas kiekvienas žmogus ir vaikas – „Ar aš viską, tiksliau, ar bent kažką padariau, kad to klyksmo nebūtų buvę?“

P.S. Norėjau šiandien nuvažiuot į Garliavą, bet susirgau, balsą atėmė virusas, todėl parašiau šitą rašinį.