Ukrainos karo horizonte pakvipo „taika“. Putinas atvirai prabilo apie tai, jog Rusija pasirengusi nutraukti ugnį su sąlyga, kad Kijevas išves kariuomenę iš Donecko, Luhansko sričių ir atsisakys pretenzijų į Krymą.
Derybininkai mini mistinį „apsikeitimą teritorijomis“, kuris niekaip nedera nei su Ukrainos konstitucija, nei su tarptautine teise. Tačiau būtent šias, makabriškas „taikos“ sąlygas artimiausiu metu aptars karo nusikaltėlis Putinas su JAV prezidentu Donaldu Trampu. Galbūt, netgi pakvies į dalybas Aliaskoje Volodymyrą Zelenskį. Gerai, kad į dalybas, o ne po jų, kaip, regisi, buvo norėta iš pradžių.
Kodėl Kremlius taip staiga „suminkštėjo“? Išsigando Vašingtono ultimatumo, kuris baigėsi prieš dvi dienas? Ne, Kremlius nebijo jokių grasinimų ir ultimatumų, išskyrus realų jėgos panaudojimą. Skaudžiausiai Maskvai kirto JAV, suduodamos smūgį teroristų valstybės partneriams.
Prieš tris dienas Indijos naftos perdirbimo gamyklos beveik sustabdė naftos pirkimus iš Rusijos. Nors Delis mykė, kad šalies valdžia negali įtakoti privačių kompanijų verslo politikos, dauguma Indijos bendrovių paskelbė, jog susilaikys nuo juodojo aukso pirkimų iš Rusijos.
Šiam žingsniui lemiamą įtaką turėjo JAV sprendimas padvigubinti muitą visam Indijos eksportui į JAV kaip bausmę už tai, kad šalies naftos perdirbimo gamyklos perka rusišką naftą.
Donaldas Trumpas padvigubino JAV tarifus Indijai nuo 25 iki 50 %, o Indija šį žingsnį pavadino „nesąžiningu“ ir „nepagrįstu“. Naujasis tarifas įsigalios rugpjūčio 27 d. Nauji muitai Indijai gresia katastrofa, turint galvoje šalies 86,5 mlrd. JAV dolerių siekiantį metinį prekių eksportą į JAV.
Amerika yra pagrindinė Indijos eksporto rinka, sudaranti 18 proc. eksporto ir 2,2 proc. BVP. Jau dabar Indijos valiuta smunka dolerio atžvilgiu, o rankas trina verslininkai Vietname, Bangladeše ir Afrikoje.
Tuo būdu Indijai pagaliau atsirūgo kruvinos rusiškos naftos vartojimas. Po Rusijos invazijos į Ukrainą, Indija tapo antra didžiausia rusiškos naftos importuotoja po Kinijos, šeriančia Kremliaus karo pramonę.
Kremliui spaudimą ėmė daryti ir Pekinas, nedviprasmiškai leidęs Maskvai suprasti, jog nėra suinteresuotas prekybos karu su Jungtinėmis Valstijomis dėl kažkokių kvailų, neįgyvendinamų Maskvos imperinių užmačių. Donaldo Trampo sprendimas įvesti 50% tarifą prekėms iš Brazilijos parodė, kad Vašingtonas moka pereiti nuo žodžių prie veiksmų.
Tačiau džiūgauti dar anksti. Kremlius okupuotas Ukrainos teritorijas driskynui parduos kaip pergalę prieš nacistinius Vakarus ir ruošis kitam šuoliui. Kremlius ir toliau ieškos būtų panaikinti sankcijas, atnaujinti prekybą nafta, dujomis, kitomis žaliavomis. Jei sudarius kokias nors laikinas, šakėmis ant vandens užrašytas paliaubas, Rusijai vėl bus leista prekiauti su laisvuoju pasauliu, mūsų laukia dar didesnės bėdos.
Kremliaus kobra stengsis eilinį kartą užmigdyti Vakarus ir smogti netikėčiausiu metu iš pasalų.
Todėl branduolinė pasaulio degalinė turi būti uždaryta, užrakinta, o pati Rusija demilitarizuota ir denacifikuota. JAV administracija nieko naujo neišrado, o Donaldas Trampas nieko stebuklingo nesugalvojo. Vašingtonas tiesiog nupūtė dulkes nuo seno, patikrinto būdo, kaip sužlugdyti Maskvą, būtent, užraukiant prekybos nafta bei dujomis galimybes.
Ir Kremliuje kaip mat kilo panika. Niekaip kitaip valstybėje–degalinėje ir būti negali. Kremliaus metinės pajamos iš angliavandenilių siekia 46 %. Štai čia ir slypi Putino „nemirtingumo“ adata. Kremliaus energetikai eilę metų šlifavo Saudo Arabijos miestų gatves, rengė įvairius energetinius projektus, galimai surengė provokaciją prieš šalies naftos telkinius, kad sudarytų sąlygas Rusijai tapti Saudo Arabijos „gynėja“ ir „Opec“ + dalimi.
Maskva veikė primityviai, įžūliai, siekdama kontroliuoti, reguliuoti pasaulines naftos kainas, veikdama kartu su pagrindinėmis naftą eksportuojančiomis valstybėmis. Niekam šiandien nereikia aiškinti, kas ir kodėl rėmė teroristines grupuotes, kliudančias prekybą nafta Hormuzo sąsiauriu. Tačiau FSB strategai apsiskaičiavo. Jie nesitikėjo, kad pagalvių, kurias Kremliui pakišo Kinija ir Indija, vieną dieną neliks.
Praradus pagrindinius naftos ir dujų pirkėjus, Kremlių ištiktų staigus krachas. Putinas su visais savo analitikais ir patarėjais žino, kad karinio koncerno kolapsas užsukus naftos ir dujų kranelius yra labai realus.
Tą žinome ir mes. Todėl dabar yra pats tinkamiausias laikas Kremlių galutinai užspausti į kampą ir priversti išsinešdinti iš Ukrainos su visais savo rūdijančiais gelžgaliais ir ginkluotais nuskurėliais.
Tik ar atsiras tam noro, nekalbant apie politinę valią ir lyderystę ne tik už Atlanto?
Deja, bet Europa vis dar išlieka antrojo plano žaidėja, niekaip nenorinti pripažinti paprasto fakto: Rusija nesiekia tikros taikos, neskelbia paliaubų. Geriausiu atveju, mulkindama dėdę Semą, Rusija „ima minutės pertraukėlę“.
Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, Tube TC, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.
