Vilniuje, Pilies gatve praeidami pro Signatarų namus, pastebėsime memorialinę lentą, liudijančią, kad šiame pastate 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.
Lentos viršuje pavaizduotas herbinis skydas su Vyčiu. Nuo jo į kraštus nutiestos ornamentinės juostos su rozetėmis kampuose. Apačioje įrašas: 1918 METAIS VASARIO 16 DIENĄ/ŠIUOSE NAMUOSE PASKELBTAS/NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS/VALSTYBĖS ATSTATYMAS. Teksto dešinėje – jos autoriaus Petro Rimšos (1881–1961) signatūra: PR.
Šios memorialinės lentos atsiradimo istorijoje svarbios dvi datos: 1940 metai ir 1989 metai. 1939 m. spalio 27 d. Lietuvai atgavus senąją sostinę Vilnių, susirūpinta pagerbti Vasario 16-osios Akto signatarų atminimą.
Žymus Lietuvos skulptorius ir medalininkas, didelis Vilniaus patriotas P. Rimša sukuria memorialinę lentą, kuri 1940 m. vasario 16 d. iškilmingai atidengiama prie pastato (dabar Pilies g. 26), kuriame buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.
Tikėtina, kad memorialinės lentos atsiradimas susijęs su P. Rimšos parodytu sumanymu. Kas šį darbą finansavo, nenustatyta. Kultūros veikėjo Juozo Rimanto (1908–1973), rengusio knygą „Petras Rimša pasakoja“ (išleista 1964 m.), užrašytuose pokalbiuose, saugomuose Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje, jokių duomenų apie šią lentą neaptikau.
Vilniaus tema buvo svarbiausia P. Rimšos kūryboje, apėmusioje atminimo ir satyrinius medalius, skulptūrą ir grafiką. Signatarams skirtas memorialinis bareljefas buvo paskutinis jo kūrinys Nepriklausomoje Lietuvoje.
Tikriausiai memorialinė lenta buvo išlieta Kaune, Siaurųjų geležinkelių dirbtuvių bronzos liejykloje, su kuria bendradarbiavo P. Rimša ir kiti skulptoriai. Gausiame P. Rimšos kūrybos sąraše rasime kitą panašią atminimo lentą, kurią 1928 m. jis sukūrė Paežerių Šv. Antano koplyčios 100 metų sukaktuvėms pažymėti.
Dienraštis Lietuvos aidas taip aprašė paminklinės lentos atidengimą
Iškilmių vietoje stovėjo išsirikiavusi kariuomenės garbės kuopa, savanoriai šauliai ir minios žmonių.
Ministras pirmininkas, atidarydamas paminklinę lentą, pasakė atitinkamą kalbą. Iki šiol tas istorinis namas palyginti nedaug kam buvo žinomas. Dabar jis taps viena iš tų žymenybių, kurią Vilnių lankantieji būtinai aplankys.[1]
Šio pastato reikšmę tiksliausiai nusakė žurnalistas Edvardas Karnėnas
Atstatyti Lietuvos karalių rūmų (Žemutinės pilies) ir buv. miesto mūro sienos negalima ir neužsimoka, bet užtat yra gyvas reikalas Vilnių praturtinti naujosios mūsų istorijos vertybėmis. Pradžia jau padaryta.
Paminklinė lenta prie to namo, kur buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės aktas, prikalta. Tačiau to dar negana. Turime eiti dar toliau. Kultūringos tautos tokius istorinius reiškinius moka kitaip atžymėti, įamžinti.
Tas dailus trijų aukštų namas po Didžiosios gatvės 2 numeriu, kur buvo 1918 m. vasario 16 d. pasirašytas atgimusios Lietuvos nepriklausomybės aktas, turi būti valdžios nusavintas ar nupirktas ir paverstas visuomenės lankymosi vieta kaip brangus istorinis pastatas.
O tas kambarys, kuriame 20 rinktinių Lietuvos Tarybos vyrų su Dr. Basanavičium priešakyje pasirašė Nepriklausomybės aktą, turi būti atstatytas ir įrengtas galimai taip, kaip jis atrodė 1918 m. II. 16 d.[2]
Autorinė memorialinė lenta, simbolizuojanti Lietuvos nepriklausomybę, iškabojo neilgai, tų pačių metų birželį prasidėjus sovietų okupacijai, netrukus buvo nuplėšta ir tikriausiai sunaikinta.
Vis dėlto P. Rimšos sūnėnas Aidas Rimša išsaugojo Signatarų namų autorinės lentos gipsinį modelį. 1988 m. prasidėjus Atgimimo sąjūdžiui, imta atstatyti sunaikintas istorines vertybes.
Per televiziją išgirdęs apie sumanymą atkurti memorialinę lentą, A. Rimša gipsinį modelį atvežė į Vilnių, į Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto dirbtuves, įsikūrusias Visorių gatvėje.
Trys šių dirbtuvių meistrai lietuvis Filibertas Tamoševičius, rusas Nikolajus Zinovjevas ir lenkas Olegas Kasperovičius nusprendė nemokamai išlieti naują lentą, o tam skirtus pinigus pervesti į Sąjūdžio sąskaitą.
Tris savaites, kol buvo gaminama lenta, jų darbu domėjosi architektai Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, modelį išsaugojęs A. Rimša. Darbų eigą kruopščiai aprašė Vakarinių naujienų žurnalistas Laimius Stražnickas, o fotografijomis užfiksavo Lilija Valatkienė[3].
1989 m. vasario 16 d. memorialinė lenta buvo iškilmingai atidengta. Vasario 16-osios renginiams Vilniuje ir Kaune atminti skirtame, kitą dieną pasirodžiusiame spalvotame Vakarinių naujienų fotoreportaže su poeto Justino Marcinkevičiaus palydimuoju tekstu „Diena atrištom akim“ įkelta ir memorialinės lentos fotografija[4].
Istorinį atkurtos memorialinės lentos atidengimą užfiksavo profesionalus fotografas Marius Baranauskas (1931–1995). Šį įvykį fotografavo ir žymus Vilniaus rinkėjas Zigfridas Jankauskas, kuris savo fotonegatyvais leido naudotis Lietuvos nacionaliniam muziejui, dabar jie perduoti saugoti Lietuvos centriniam valstybės archyvui.
Z. Jankauskas 2016 m. periodinėje spaudoje paskelbė straipsnių, kuriuose prisiminė memorialinės lentos atidengimo iškilmes[5].
Būdamas aktyvus Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narys, Z. Jankauskas rūpinosi pagerbti memorialinę lentą atkūrusius meistrus.
Tik praėjus beveik 30 metų nuo istorinio įvykio, Zigfrido Jankausko sumanymu, artėjant Kovo 11-osios šventei, Filibertas Tamoševičius ir Olegas Kasperovičius 2017 m. kovo 10 d. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje buvo apdovanoti 1-ojo laipsnio ženklu-medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“ (įsteigtas 2009 m.).
Apdovanojimus įteikė medalio visuomeninės komisijos kancleris Saulius Povilaitis[6]. Trečiasis bendradarbis Nikolajus Zinovjevas jau buvo iškeliavęs Anapilin.
Turime prisiminti ir kitą istorinės reikšmės datą
Pirmoji atkurtos Nepriklausomos Lietuvos Vilniaus miesto taryba 1992 m. priėmė nutarimą įkurti Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarų namus.
Prie jų atsiradimo daug prisidėjo 1991–1995 metais Vilniaus miesto taryboje dirbęs Stasys Urniežius (1956–2015), žinomas Kunigaikščio Vildaugo vardu.
Praėjo dar keleri metai, kol nutarimas buvo įgyvendintas praktiškai. Taip po daugybės metų padaryta tai, apie ką dar 1940 m. rašė žurnalistas E. Karnėnas, o pradžią davė P. Rimšos sukurta memorialinė lenta signatarų garbei.
Literatūra
[1] A. G., Nepriklausomybės šventė laisvame Vilniuje. Paminklinė lenta istoriniam namui, Lietuvos aidas, 1940 02 17, Nr. 78 (5289), p. 4.
[2] E. Karnėnas, Sumuziejinkime istorinius daiktus, namus, Vilniaus balsas, 1940 04 21, Nr. 92 (145), p. 3.
[3] L. Stražnickas, Kai tauta pasijuto laisva, Vakarinės naujienos, 1989 02 09, Nr. 34, p. 1.
[4] Vakarinės naujienos, 1989 02 17, Nr. 40–41, p. 1.
[5] Z. Jankauskas, Istorinius metus prisimenant, Lietuvos aidas, 2016 02 20, Nr. 37, 38, 39 (12747, 12748, 12749), p. 1–2; Z. Jankauskas, Kaip sugrįžo Signatarų namų atminimo lenta, Lietuvos žinios, 2016 03 12, p. 14.
[6] Autorius nuoširdžiai dėkoja rinkėjui Zigfridui Jankauskui už pasidalinimą žiniomis ir fotografijomis.
Autorius yra muziejininkas, numizmatas
,,Prie jų atsiradimo daug prisidėjo 1991–1995 metais Vilniaus miesto taryboje dirbęs Stasys Urniežius (1956–2015), žinomas Kunigaikščio Vildaugo vardu.” – Manau, Vilgaudo. Jis ne šiaip sau daug prisidėjo, o – būdamas Tarybos Paveldo komisijos pirmininku – visą šitą reikalą ir prastūmė.
Laikas jau atminimo lenta įamžinti ir 1988 m. birželio 3 d. vilniečių susirikime Mokslų akademijos salėje, Gedimino pr. 3, įkurtą Lietuvos perstvarkymo sąjūdžio Iniciatyvinę grupę – Lietuvos Sąjūdį, atvedusį Lietuvą į Nepriklausomybės atkūrimą.
Maniau, kad ji seniai ten yra. Eisiu pažiūrėt.