K. Urba. Kultūros kongreso jubiliejaus pamokos

Prieš pradėdamas kritiškam protui ir tobulėjimui reikalingas pastabas noriu pasidžiaugti, kad „tai įvyko“ dar ir kaip, bei  tuo pačiu padėkoti prisidėjusiems. Stebėjau du fenomenus.

Pirmas – kokiu būdu Arvydo Juozaičio dešimtmetį nešiota ir įskelta Lietuvos kultūros kanono idėjos kibirkštis, pagaliau pratrūko liepsna ministro Š. Biručio prakalboje, kurios klausėsi ir Švietimo ministrė, ir keletas turinčių būti suinteresuotais Seimo narių, kuriems fakelą iškėlė nenuilstantis Vytenis Andriukatis savaip sureikšminęs neprastą poetą, mąstytoją, bet sovietinį funkcionierių, Lenino premijos laureatą Eduardą Mieželaitį čia pat „paglaistytą“ nenuilstančio Každailio hieraldika. Kanono idėja, kad ir pakrūpčiodama  virsta kūnu – materializuojasi, dėkui demokratijai.

Antra geroji naujiena yra nemažesnio entuziasto, Seimo Kultūros komiteto pirmininko Kęstučio Vilkausko stumiamas Lietuvos kaimo atkūrimo naujasodžiais įstatyminis projektas. Nesvarbu, kad atrodo nuosmukio laikais vos ne politine beprotybe, praminta „kibucais“, nes be reikiamo finansinio pagrindo – „butsų“, tačiau, kaip yra pastebėjęs Remarkas – „tik neprotingi gyvenime laimi, nes protinguoliai visada suras šimtą kliūčių nieko nedaryti“.  Pamanykite, mes dar tik antrą rezoliuciją dėl Tautos išlikimo „kutename“, o jis jau registravęs įstatymo projektą Seime ir dar geresnį variantą beturįs. O ir pati idėja Naujasodžiams grąžinti sunaikintų kaimų pavadinimus vien ko verta.

Siūliau naujakurystę kaime prieš dešimtmetį jaunų gamintojų-vartotojų kooperatyvų steigimosi pagrindu, bet tada socdemai liko kurti. Dabar viltis atgimė, nors keturių tūkstančių kaimų, kurių teliko tik pavadinimas, pakėlimas iš po žemių – sizifiškai guliveriškas uždavinys.

Laukiau ir inicijuotos sutarties tarp Kultūros Kongreso bei Lietuvos mokslininkų sąjungos pasirašymo, bet dėl techninių nesklandumų, nesusikalbėjimo tai taip ir neįvyko: prarasta aura, netekta karmos, kuri generuojama istoriniais momentais, taškų. Tenka atidėti – po dešimties dienų Seimo lankytojų rūmuose.

Apie mužikišką baudžiauninkų mentalitetą globalizmo fone

Priėmimas Kauno rotušėje, kuris įvyko po viskam, su visomis fanfaromis, griausmingu baritono, pabrėžusio kokie mes jau vakarietiški, miuzikliniu balsu nereikalavo pusšimčio susirinkusiųjų būti jau paskanavus raudono vyno: aplodismentai liejosi per kraštus.

Vistik, vietoje globalizmo  muzikinės  apraiškos tokia proga, derėjo prisiminti ir pagalvoti apie ten pat, greta Rotušės kūrusio J.Naujalio šedevrą – muzikinę svajonę ar Maironio deklamavimą iš abiturientų širdžių. Atlikta pusvalandžio programa iliustravo – nacionalinė kultūra pralaimi globaliai.

O kad lietuvišką derėtų kilstelėti ir dūdų orkestro užduodama nata Tautinės giesmės giedojimui, bet ne Kudirkos žodžių skandavimu prieš kievienas europines krepšinio rungtynes, nesusipratau pasakyti sveikinusiam merui Matijošaičiui, nes rūpėjo dar viena gera A. Juozaičio idėja – paminkliukas Karo muziejaus pašonėje Vaižgantui.

Dėdė savo laiku pastatė paminką greta Sporto halės Dariui ir Girėnui, rastųsi ir šis, jei jau nesiilsėtų kapinėse. Man istorinėje Rotušės salėje ar jos prieigose  pritrūko autentikos – Vinco Kvieskos didžiulės foto, kitų buvusių kultūros kongresų relikvijų.

Taigi, Kauno valdininkija atsipirko žaviu lengvojo žanro koncertu ir furšetu, o meras Matijošaitis, vikriai verčiantis savo poilitinį kapitalą į finansinį bei atvirkščiai, užtatatai išklausė liaupses ir prisifilmavo prieš tv kameras.

Gražiai buvo pagerbtas Krescencijus Stoškus – dar paskelbtas Kultūros kongreso Garbės prezidentu, tačiau ar taip jau derėjo apdovanoti stiklo prizais Savivaldybės klerkus už darbą, kurį, šiaip jau jie privalėjo padaryti už gaunamas algas ir nuolat neraginami  viešos įstaigos „LT Kultūros kongresas“ direktoriaus V.Šmigelsko. Žinodamas jų lygį ir mentalumą galiu tik apgailestauti, kad Kauno Savivaldybės Kultūros skyriui vadovauja ne kas nors iš kongresiečių.

Kita baudžiauninkų nuolankumo vakarams ir ponams apraiška, greta paminėtos globalios –  miuziklinės furšetinės išlindo kaip yla iš maišo Seimo mėlynojoje salėje. Neišgirdau iš atsėdėjusių valandas prezidiume  klausiant – gerbiama p Karpavičiene (Nausėdos patarėja kultūrai): kokia prezidento pozicija Lietuvos kultūros kanono reikalu?

Gerbiamas premjere Gintautai Paluckai – ką manote apie Lietuvos metų kultūros knygos idėją? Gerb.Vyteni – ar nevertėtų bandyti įskelti kultūros kanonų paradą bent jau mažesnių teritorija, bet ne kultūros klodais, ES valstybių tarpe? 

Gerb. Švietimo ministre! Ar bus praplėstas Istorijos egzaminas abiturientų žinių kultūros istorija – kanono turinio suvokimo ir įsiminimo totalia patikra? Gražiai ir išsamiai ji nušvietė esamas pastangas kultūrinti moksleiviją, tačiau mums rūpi rezultatas – patikra ir žinojimas, kad yra tęstinumas. Primenu, kad  lotyniškos kilmės ministerio žodžio reikšmė tėra …tarnas, o prezidentas ar Seimo pirmininkas dr. Jono Basanavičiaus žodžiais tėra pirmsėdis.

Gi siekiant permainų yra du būdai – pirmas bandyti apeliuoti į visuomenę per žiniasklaidą, o antrasis – eiti prie galios centrų. Pastarąjį pademonstravo A. Juozaitis, nepaleidęs iš tribūnos – nepatardęs Skvernelio patarėjos švietimui Targamadzės.

Tačiau esminė proga išreikalauti viešo pasižadėjimo iš aukščiausiųjų valdančiųjų kongresininkų siekiams liko neišnaudota. Todėl laukia labai sunkus ir komplikuotas Kongreso rezoliucijų įgyvendinimo kelias.

Apie Kultūros kongreso veiklos programavimą

K. Vilkauskas aiškiai pasakė Seimui –  kultūra turi tapti prioritetu, o mąstydamas – kas gi toliau?, Kongreso suvažiavimui, kuris VDU salės platybėse teatrodė sektantų geriausia šio žodžio prasme susirinkimas – „reikia Kultūros sąjūdžio“.

Sunkiai gimdomas tas sujudimas, kuriame  kiekvienas neraginamas nieko imasi veikimo, ir per A.Juozaičio uždegantį žodį sergėti kaip akies vyzdį – kalbą, ir per kongreso prievolės paveldėtojos Giedrės Kvieskienės gražios mokslininkų – kultūrininkų puokštės surinkimą.

Vistik, prisiminus skaičius, kad vien Kultūros įstaigų tarnautojų, kurių dauguma šviesuoliai, menams, paveldui atsidėję yra apie 45 tūkst., o kur dar, kad ir labai išvarginti mokytojai, gydytojai, pasimato pati problema – žinių skleidimo galimybės. Gerai, kad LRT, kad ir ankstų rytą kyštelėjo klipą su Lietuvos Kultūros kongreso šimtmečio žinia, platesnis aptarimas įvyko LRT „Ryto allegro“ pusvalandyje,  betgi, to taip maža iškilusių drakoniškų problemų akivaizdoje.

Juodaodžiai apsigyvenę prieš mano duris dar nesisveikina lietuviškai, neteko girdėti, kad atvykėlis musulmonas kankliuotų, V. Sinica išleido ir ką tik pristatė knygą apie vykdomą Lietuvos kolonizaciją, tačiau Nacionalinis Susivienijimas bergždžias kaimo politikoje – jos neturi, o socdemų įstatyminės mokestinės pataisos tereiškia didžiumos turčių pajamų, beje, milijardinės dalies perpumpavimą per pensijų, algų didinimus į penkių didžiųjų prekybos tinklų savininkų, kurie vėl iš anksto jau akiplėšiškai kelia maisto produktų kainas  ir yra dangstomi iš tv ekranų demagogo „ikanamisto“ Izogorodino, snūduriuojant „Maisto tarybai”. Tad už ką ir pirkti, ir leisti knygas? Netgi, kongresiečių prakalboms sudėti.

Gerai, kad Krescencijus kongresiečiams padovanojo savąją, kurią jau ne skaitau, bet studijuoju – „Represuojamo proto kritiką”, o jo kalba kaip niekada nuskambėjo aiškiai įpareigojančiai – dangiškos kultūros vektoriaus kryptimi Šv. Jokūbo kopėčiomis aukštyn, kai antikultūra tempia žemyn – į pragarą.

Visgi, amerikietiškai kultūrai reprezentuotai  vien pop-arto tėvu Vorholu (Warhall) teko neteisingai tiesmukiškai daug pylos. Selindžeris, Dreizeris, Markas Tvenas greta „Dėdės Tomo trobelės“ pasaulinių antirasizmo pamokų, Lui Armstrongas, Geršvinas bei aukšta technologijų kultūra nesuvestina vien į Merlin Monro (Marilyn Monroe) atvaizdą ant alaus skardinių.

Betgi, kultūros pakopose, kaip visada ir visur „velnias slypi detalėse“ arba problema, kad tų kopėčių skersinėlius šėtonas išmušinėje viršuje ir dėlioja apačioje. Apie tai ir rituliojasi kalba rezoliucijų projektuose, kurie nenoromis tampa besikuriančio kultūrinio sąjūdžio programinėmis gairėmis.

Kreipiausi į Savivaldybių asociacijos vadovą Klišonį, kad išleistų aplinkraštį dėl šimtmečio paminėjimo rajonų kultūros įstaigose vietinių kultūros perliukų – akcentų inventorizavimu ir tam skirtais renginiais. Pažadėjo  apsvarstyti kultūros taryboje.   

Rezoliucijų tekstų derinimuose, beje, susidūrė dvi pozicijos – filosofinio išgryninimo, abstrahavimo ir sistemiškumo, grindžiamo konkretybėmis nuo bendrybių. Turėjau garbės inicijuoti rezoliucijų tekstų rašymus, tačiau kokie jie buvo pateikti kongresui, beje, déjà, tik popieriniame, o ne e-pavidale – sukraupau.

Amerikiečių šeimos psichologija, kad ir Belos Huks (Bell Hooks) bestseleryje „Viskas apie meilę“ konstatavo – gyvename patriarchalinėje epochoje, kurios šeimose ryškus neretas ne tik vyriškos lyties dominavimas, bet  ir despotizmas. Tad klausiu, kieno ranka antimoksliškai išbraukė iš antros rezoliucijos matriarchatinę, kažkiek, netgi, feministinę nuostatą būtiną naujai šeimos politikai ir auklėjimui?

Kur dingo Marijos Gimbutienės atradimų dvasia  ir ar bus išgirsti A. Juozaičioo žodžiai apie Moterų katalikių vaidmenį lietuvybės išsaugojime?

Pirmojoje rezoliucijoje brėžiau, kad kultūros politikos dominantė, turėtų  susidėti iš „lokomotyvo“  – „Lietuvos kultūros kanono“ traukiančio „Lietuvos metų kultūros knygos“ „vagonus“: kalbos, darbo, verslo, poilsio, teisinę, žiniasklaidos, politinę (tik ką „įkirpau“ geram Seimo niekdirbystės komentatoriui I. Vėgėlei dėl jo paties nekonstruktyvumo ir ekonominių procesų nesuvokimo), valdymo, ekologinę, elgesio, jaunuomenės, šeimos, sveikatinimo(si) –kūno ir kitas svarbias kultūros lauko dalis – ne tik menus ar paveldą: apie tai gerai, beje, iš tribūnos skėlė prof. Rita Bieliauskienė,  tačiau šie „vagonėliai“ iš teksto jau pranyko – atsirado viską ir tuo pačiu nieko nepasakanti abstrakti filosofiška „iškastruojanti“ esmę formuluotė metų kultūros knygai nusakyti: „kuo gyvena visuomenė“ – arba už „lokomotyvo tėra oras ir garai”.

Betgi, pirštu reikia rodyti ministerijų valdininkams, kas yra moderni kultūros sudėties samprata, bei aiškinti, pasak premjero patarėjo Mato Drukteinio, kad reikminiai moksliniai tyrimai reikalingi tokiai knygai sudaryti, turi savo, p Juozapaiti, finansavimą Lietuvos Mokslo taryboje,  taip pat ir šviesti visuomenę ar bent jau kultūrininkus, kad susimąstytų – kokiu takeliu nešini kalbos sergėjimo puoselėjimu eisime iš geto pirmiausiai, kad ir paskui K. Vilkausko naujasodystės kryptį.

Juk ir pats Krescencijus pabrėžė savo veikaluose – pažangi kultūra neatsiejama nuo kokybės, kuriai, beje, savo mokslinę veiklą yra pašventęs kongrese dalyvavęs Lietuvos Mokslininkų sąjungos pirmininkas prof. D. Serafinas ir kurio dar kartą tenka atsiprašyti už organizatorius, kad bendro veikimo sutartis per dvi dienas taip ir liko nepasirašyta.

Deja, neliko vadinamame suvažiavime laiko  ir rezoliucijoms, ir Kongreso tarybos išrinkimui, o ką atneš dešimtadienis iki galutinio rezoliucijų tvirtinimo – bus matyti: susidūrė abstraktus filosofinis ir sistemotyrinis – nuo abstraktaus iki konkretaus požiūriai. Sakyčiau jis labai ženklus ir ketvirtojoje rezoliucijoje dėl paminklo S.Nėries atminimui išsaugojimo. Beje, Poetė  pirmomis dienomis po okupacijos buvo iškviesta į rusų ambasadą pas Pozdniakovą ir gavo nurodymą tuoj pat sukurti poemą apie Staliną, o kad geriau rašytųsi ir jai netrukdytų buržuaziniai nacionalistai, ją pasergėjo ginkluoti sovietiniai raudonarmiečiai.

Reikalas sprendžiamas paprastai – ant paminklo postamento tereikia pritvirtinti jos žalvarinius žodžius – „Viešpatie…ką jie su mumis padarė”. O kad paminklo į Grūtą neišvežtų nesusipratėliai, seimūnams esu pateikęs Lietuvos aikščių – memorialinių vietų įstatymo projektą, kuris svarbiausių istorinių akcentų viešose erdvėse klausimus paveda Seimo Istorinės atminties komisijai, o ne „buldozeriniams desovietizuotojams savivaliautojams”, kurie su vandeniu iš dubenio išpila ir… estetizmą.

Tad čia vėl susidūrė du veikimo būdai: pirmas apeliuoti į kongresiečius rezoliucijos projektu, o antras – duoti sprendinį konkrečiu įstatymo projektu. Sužinojau, kad S.Nėries giminės padavė subyrėjusią komisiją į teismą: tad laiko priimti projektą skubos tvarka rudens sesijoje turėtų dar rastis.

Visgi, kiek žmonių žino, kad tos puikios dainos žodžiai nuo Trakų bokštų „ plaukia plaukia baltos burės per marias… mano dainą neša vėjai per girias….už tų marių bokštai ateities“ yra Poetės? Bokštai minėti ir iš kongreso tribūnos, tik ar visi kopsime?

Gerai, kad filosofas V. Rubavičius padėliojo tautos, kultūros švietimo abstrakcijų pasjansą, tačiau kas beatsakys, kiek kanoninės kultūros išsineša iš mokyklos dabartinis abiturientas, tarp kurių ne vienas nežino ne tik Vaižganto, ar Miltinio, kurčias „Lietuvai brangiai“ ir kas atliks perteikiamo istorijos turinio kultūrinės dimensijos bei vektoriaus analizę kanono atžvilgiu?

Skystokas, ypač antrą dieną savo klausytojų skaičiumi, bet ne kokybe, šis dviejų dienų  renginys pavadintas suvažiavimu, todėl, sakyčiau, kad būtina kitais metais šaukti tikrą dvitūkstantinį kultūrininkų suvažiavimą Kauno sporto halėje, bet tam jau reiktų ir ministro Š. Biručio žodžio, be kurio regionai neišjudės, nesąjūdės, o tik toliau pabruzdės – atsikūrė ryškoka piramidinė struktūra ir kultūros sferoje. 

Po gero Mato pranešimo apie mecenatystę beliko diagnozuoti – Lietuvoje menksta ir Kristaus aukojimosi dėl kitų dvasia, o hedonizmo bei etinės mažakraujystės invazijos paunksmėje tarpsta susvetimėjimas savos valstybės – Lietuvos reikalams.