1990 metais, vos prakiurus sovietinės imperijos sienoms, atsidūriau Izraelyje. Tąsyk mane, susidomėjusį Anykščių žydų likimais, pasikvietė ten gyvenę žydai anykštėnai. Atsirado unikali galimybė artimiau susipažinti net su 58 šeimomis, kurioms žodžiai „Anykščiai“ ir „Šventoji“ buvo prigimtiniai.
Anykštėnų žydų draugijos (pasirodo, būta ir tokios!) pirmininko Mendelio Orloviko jau pirmą vakarą pasiteiravau, kokia kalba jie bevelytų su manim bendrauti? O jis didžiuodamasis ir net kiek nustebęs atsakė: „Žinoma, lietuviškai!“
Tąkart įsidėmėjau: lietuvių kalba svarbi net kitataučiams – jeigu šie ją laiko sava…
Ir iš tiesų: visi sutikti Anykščių žydai su manim pabrėžtinai kalbėjo lietuviškai, anykštėnų tarme! Taip, kaip mano tėvai… Jie netgi tikino: netiesa, jog užsieniuose lietuviškai kalbančių žmonių daugiausia Čikagoje – jų daugiau Izraelyje!
Tai buvo, kaip sakiau, 1990-aisiais.
Maždaug po dešimtmečio atsidūriau JAV, Santa Monikoje. Namų šeimininkas, Kalifornijos Los Andželo universiteto (UCLA) profesorius Algirdas Avižienis (kurio tėvai, seneliai ir proseneliai buvo anykštėnai) mane nustebino ne tik turtinga lietuvių išeivijos literatūros biblioteka (kokia sovietinėje Lietuvoje buvo neįsivaizduojama), bet ir puikia, taisyklinga lietuvių kalba. Jis kalbėjo be jokių angliškų žodelyčių, mekenimų ar pauzių – taip, lyg būtų išvažiavęs iš Lietuvos ne 1944-aisiais, o vakar!
Tada įsidėmėjau kitą tiesą: kai žmonės kalbą priima kaip savastį, jos neįmanoma ne tik pamiršti, bet ir nuskurdinti, sumenkinti.
Iš Santa Monikos nukakęs į Kolumbiją, radau dar vieną lietuvišką fenomeną: garsią skulptorę Nijolę Sivickas, Bogotos mero Antano Mockaus motiną. Moterį, kuri svetimoje terpėje sugebėjo viena išauginti du vaikus ir pelnyti menininkės pripažinimą. Kuri savo kūrinių parodose visą gyvenimą po pavardės išdidžiai pažymėdavo: Lituana, t.y. lietuvė, nors Kolumbijoje tai nebuvo privalumas, veikiau priešingai.
Namie visada kalbėjusi lietuviškai, Nijolė pasirūpino, kad sūnus Antanas savo kalbos įgūdžius pagilintų Vilniaus universitete – kai Lietuvoje dar grojo proletarinio internacionalo dūdos. Pratęsiant garbingą lietuvybės giją, Kolumbijoje gimusios Antano Mockaus dukros gavo Laimos ir Dalios vardus, o visai neseniai Airijoje gimęs Nijolės provaikaitis tapo Gintaru…
Visa tai prisimenant, nejučia nušvinta paprastutė tiesa: kas tėvų kalbą laiko prigimtine priederme ir garbe, tam net nekyla klausimas, reikia, naudinga jos mokytis – ar nebūtina, lengva išmokti – ar sunku. Kalbos vertė, jos išsaugojimas – tai pirmiausia asmeninis požiūris į ją, santykis su ja.
Pagavus tinkamą „natą“, tolesnė „melodija“, taigi ir visas kalbos mokslas, skleidžiasi tarsi savaime; kilmė, sandara, semantikos ar fonetikos klodai – jau tų žiedų nektaras, vaisių vitaminai!
O kuo gi alsuoja lietuvių kalba savo pačios namuose, po ją saugančios Konstitucijos stogu? Kokia valstybinės kalbos politika liejasi iš aukštųjų tribūnų: kelianti jos prestižą, visapusiškai remianti kalbos institucijas – ar stumianti jas į kultūros plebėjus? Kodėl vienas dažniausių interneto pajuokų, patyčių objektų – kalbos žinovai, ekspertai? Nūn net rašytojams duota suprasti, jog turtinga lietuvių kalba į plačius horizontus žvelgiančiam (ir neretai mažaraščiui…) skaitytojui – girnapusė po kaklu…
O kokias pavardes, jų formas nūn mieliau renkasi žydraakės tautietės? Kokie jaunųjų šeimų atžalų vardai? Kokia kalba kviečia kavinės, restoranai, viešbučiai, „ofisai“? Gi TV „žvaigždžių“ dainelių tekstai, „elito“ pokalbiai primityviu gatvės žargonu… Dieve, tai juk tikra skurdo aimana! Garsais ir ištiktukais greitai prilygsim varnoms…
Nejučia pradedu rausti. Prieš visus, savo gyvenimą pašventusius lietuviškam raštui, žodžiui…
Neseniai radijas suteikė žodį žinomai kalbininkei. Suklusau: ne taip jau dažnai sielą ir sąžinę suvirpina subtilus, patriotiškas filologo, lituanisto balsas! Ir ką ji pasakė? Kad pasaulyje egzistuoja apie 7 tūkstančiai šnekamųjų kalbų, lietuvių – viena iš jų; kad pasaulis nuolat kinta, taigi keičiasi ir kalbos, jos – gyvi organizmai, gyvas procesas, taigi kvaila būtų reikalauti kažkokio „švarumo“, „sterilumo“. Plačiau atveriame pažinimo langus, bendraujame su kitomis kultūromis, kalbomis – turtėja ir lietuvių kalbos žodynas, vartosena, stilistika. Ir t.t., ir pan.
Viskas teisinga, pamatuota, pasverta. Ir labai korektiška – negi iškelsi saviškę kalbą aukščiau kitų? Tada juk įsižeis tie kiti…
Po laidos supratau: tas „kitas“, kuris įsižeidė, buvau aš!
Net Kristijoną Donelaitį prisiminiau: „Ale nepyk, gaidau, kad žodį dar pasakysiu!“
Mano, taip pat lituanisto ir Vilniaus universiteto auklėtinio, radarai taip ir nepagavo paties svarbiausio lietuvių kalbos epiteto: gimtoji. Tikėjausi išgirsti, jog kalba – mūsų motina, o mes – jos vaikai, broliai ir seserys kalboje… Jog ji – pagrindinė tautos jungtis, kurią užspaudus, dūsta visa baltiška etnosistema, o tėvų kalba nebetenka pagrindinio vaidmens mūsų tapatybės istorijoj. (Net nejauku sakyti, tačiau neretai atrodo, jog būtent to ir siekiama). Kad lietuvių kalba – amžinai žalias piliakalnis, į kurį įkopus, atsiveria nuostabūs vaizdai, lengva kvėpuoti, toli matyti ir girdėti…
Negi išties lietuvių kalba mums – jau tik susikalbėjimo „priemonė“, viena iš tūkstančių? Tarsi stalo įrankis – kaip šaukštas ar šakutė?..
Gaila, tačiau toks naratyvas – bejausmis, atsargus, neva šiuolaikiškas ir tolerantiškas, o greičiau indiferentiškas – man regis, vyrauja visoj mūsų kultūros politikoj. Užtat kaip greitai, lengvai ir žaismingai žengiame! Modernaus mokslo ir išmanių žiniuonių padedami…
Moralų, didaktikos niekas nemėgsta. Ir primityvių sugretinimų su tolima praeitim. Bet štai koks mano gimtųjų pašventupių istorijos epizodas. 19 amžiuj Žvirblėnų kaimo valstietis Jokūbas Dedela pakliuvo į caro kariuomenės rekrūtus (jautrus buvo žmogus: pats pasidavė gelbėdamas brolį Adomą, turėjusį šeimą ir vaikų). Po 25 metų grįždamas iš Kaukazo namo, Jokūbas traukinyje išgirdo žmones lietuviškai kalbant – ir taip apsidžiaugė, taip susijaudino, kad širdis neatlaikė…
Ar šioj vietoj bereikia komentaro apie žmogaus ir gimtosios kalbos ryšį?
Kartą su jau minėtu prof. A. Avižieniu diskutavome, kas būtų labiausiai nusipelnęs nacionalinio herojinio epo? Kam, šiandienos akimis žiūrint, turėtume jaustis dėkingi už Lietuvos valstybės ir mūsų tautos išlikimą? Baltų žemes vienyti suskatusiam Mindaugui? Žalgirio mūšį laimėjusiam Vytautui?
Tačiau viduramžių Lietuvos galybė ilgainiui virto griuvėsiais, o lietuviai patys pakliuvo vergovėn, galiausiai – liko net be savosios abėcėlės. 19 amžiuj užsienio kalbininkai jau užrašinėjo lietuviškus žodžius ir dainas kaip paskutinius mirusios tautos reliktus…
Profesorius tąsyk kalbėjo:
„Kažkodėl pirmiausia pagalvojau apie knygnešius… Mano mamos tėvas A. Grigaitis giminiavosi su Čiūrais, platinusiais lietuvišką spaudą, pas juos apsistodavo garsusis knygnešys Kazys Ūdra. Vienas Petrapilio studentas, besislapstantis nuo žandarų už draudžiamą lietuvišką veiklą, Grigaičio paprašytas, ėmė mokyti jo vaikus rašto. Kartą klojiman kūlimui susirinkę valstiečiai pamatė Grigaičių Antutę, užkeltą ant grūdų maišų, ir garsiai skaitančią lietuviškai! Gi lietuviškos knygos ciesoriaus uždraustos, už jas gresia katorga!..
M. Mažvydas, M. Daukša, K. Sirvydas ir … mūsų laikų lietuvių išeivių pastangos bet kurioje šalyje mokyti savo vaikus tėvų kalbos… Visokių gudrybių, paskatų prigalvodavom, kad tik mūsų atžalos lankytų šeštadienines mokyklėles. Tad nesunku nuspėti, kas gi toji svarbiausia, gyvybingiausia kraujagyslė, jungianti visus amžius, viršukalnes ir prarajas, padėjusi išlikti mūsų tautai, įkvėpusi modernios valstybės kūrybai.
Taip, tai lietuvių kalba, sanskrito sesuo – ji labiausiai verta mūsų nacionalinio herojinio epo! Tačiau ar būtina ją šlovinti? Pats didžiausias gimtosios kalbos pagarbinimas – ištikimybė, t.y. jos gyvenimas žmonių lūpose“.
Sunku nepritarti! Deja, žmonių lūpos neretai linkusios atkartoti tai, kas nuolat girdima, populiaru, naudinga, neva madinga…
Su giliu apgailestavimu tenka prisiminti ir kitką: per pastaruosius šimtmečius kai kurių lietuvių lūpos ištarė ir išmoko tiek daug svetimybių, kad tapo svetimi savo kraujui.
Autorius yra rašytojas, žurnalistas, redaktorius, vertėjas
Pagarba autoriui.
Prisiminiau šį straipsnį :”Žydų mokyklos direktorius: lenkai daro klaidą dėl lietuvių kalbos Mindaugas Jackevičius.
Vilniaus Šalomo Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas įsitikinęs, kad dėl lietuvių kalbos mokymo protestuojančios tautinės mažumos daro klaidą. M. Jakobas aiškina, kad žydai dar prieš 20 metų suvokė privalantys nepriekaištingai mokėti lietuvių kalbą, jei savo ateitį sieja su Lietuva. Prie 1989 m. įkurtos žydų mokyklos ištakų buvęs M. Jakobas prieš daugiau nei 20 metų apsisprendė: mokinius reikia gerai išmokyti lietuvių kalbos. „Mūsų unikalumas – pas mus nėra valstybinės lietuvių kalbos – pas mus lietuvių gimtoji kalba. Vaikai lietuvių kalbos mokosi kaip gimtosios, mums nedaromos jokios išimtys kaip kitų tautinių mažumų mokykloms“, – DELFI pasakojo M. Jakobas.Tokį sprendimą jis vadina „vienu iš protingo žydo žingsnių“. Pasak M. Jakobo, kuriantis mokyklai buvo kilęs klausimas: ar visų dalykų mokytis rusų kalba, nes dauguma Vilniaus žydų kalba rusiškai, ar visko mokytis lietuviškai. Iš pradžių formavo po dvi klases: vieną lietuvišką, kitą – rusišką. Ilgainiui daugėjant mokinių, nuspręsta sujungti klases ir mokytis lietuviškai.„Dėl to dabar neturime jokių problemų. Pas mus lietuvių kalba ir literatūra dėstoma stipriai, turime gerų pasiekimų. Nelengva – daug vaikų namuose kalba rusiškai, didelis krūvis tenka mokytojams, bet įveikiame sunkumus ir išmokome. Mūsų vaikai labai gerai laiko lietuvių egzaminus – yra atvejis, kai mūsų auklėtinis gavo 100 balų“, – aiškino M. Jakobas.delfi.lt/news/daily/education/zydu-mokyklos-direktorius-lenkai-daro-klaida-del-lietuviu-kalbos-60865567
Jei LRT jau tiek suprimityvėjai, kad nesusimąstęs kartoji, kas madinga, ką kitą vapant girdėjai, tada bent pasirink, iš ko mokytis. Pvz.:
Šiaulietis patriotas Albiniukas „Tautišką giesmę“ gieda taip lyg būtų tikras lietuvis, o ne papūga
– 15min.lt/naujiena/laisvalaikis/ivairenybes/siaulietis-patriotas-albiniukas-tautiska-giesme-gieda-taip-lyg-butu-tikras-lietuvis-o-ne-papuga-61-436742?utm_medium=copied
Siūlyčiau milžiniškais šuoliais supažangėjusio ?mūsų LRT darbo kambariuose laikyt įjungtą šį įrašą –
– 15min.lt/video/patriotiska-papuga-albiniukas-20176 –
Gal dar pavyks kažką juose pažadinti? Juk Albiniukas – ir tas suprato (ar savo širdele pajuto), IŠ KO mokytis reikia!
Svarbiausias pavojus kalbos skambesiui – tai ir lietuvio dvasinei mirčiai, sakyčiau, – yra įsigalintis vientisas, betonis – be balsių ir priebalsių – žodžių ištarimas, – tarsi koks neartikuliuotas gyvulio išbliovimas, niurnėsys, tai kalbos garsinės išraiškos robotizacija. Ir skaudžiausia tai, kad šiame vyksme visų priekyje žengia biudžetinė LRT.