Šiandien kiekvienas lietuvis sutiks – geopolitinė padėtis įpareigoja mus veikti ypatingai strategiškai ir atsakingai. Tačiau tai, ką šiuo metu stebime, visiškai prasilenkia su kontekstui reikalinga logika: Dzūkijoje beatodairiškai kertami prie pat rytinės valstybės sienos besidriekiantys miškai.
Kol girdime žvangančius ginklus iš teroristinių kaimynų pusės, savo rankomis silpniname natūralią apsaugą? Kyla esminis klausimas: kam tarnauja mūsų miškų politika – visapusiškiems valstybės gynybos interesams ar trumpalaikiams pelno tikslams?
Pasienio gyventojai – pasimetę
Senovės kaime, Dzūkijoje, gyvenantys žmonės neslepia šoko: siauras pasienio keliukas šiomis dienomis pavirto plačiu koridoriumi, o jį supę miškai – plynomis aikštelėmis. Natūralu, kad kyla klausimai: ar tai daroma dėl saugumo? Ar šie veiksmai koordinuojami su nacionaliniais interesais? Ir kodėl niekas neatsako į gyventojų susirūpinimą?
Šie klausimai persidengia su nepaaiškinama padėtimi Seime. Šiuo metu čia laukiama svarbaus sprendimo – siūlymo apriboti plynuosius kirtimus 20 kilometrų atstumu nuo pasienio su Baltarusija ir Kaliningradu patvirtinimo, kartu įvedant ribojimus biržėms, kirtimams prie kelių, želdynuose ne miško žemėje. Tai – esminis sprendimas, apimantis tiek ekologiją, tiek krašto apsaugą.
Tačiau sprendimas vilkinamas. Kodėl?!
Vis stiprėja įtarimas, kad šiuo delsimu naudojasi medienos pramonė. Iš kirtimų intensyvumo susidaro įspūdis, jog stengiamasi „suspėti“ – kuo daugiau iškirsti iki įstatymo pakeitimo įsigaliojimo. Tai – „lenktynės su laiku“, kurios vyksta valstybės sąskaita.
Senovės kaimo atvejis atskleidė dar vieną skaudžią spragą – kirtimus paukščių perėjimo metu. Nuo kovo 15 iki rugpjūčio 1 d. medžiai neturi būti šalinami. Tai – ne tik įstatymo, bet ir moralės norma. Deja, ši praktika vis dažniau ignoruojama, o tai ne tik neteisėta, bet ir parodo vis didėjantį abejingumą aplinkai.
Miškas pasienyje – natūrali gynybinė struktūra
Lietuvos pasienio su Baltarusija ir Kaliningradu zonoje yra daugiau nei 67 tūkst. hektarų miškų. Tai – didžiulės galimybės, galintis tapti natūralia, veiksminga gynybos struktūra.
Miškai riboja karinės technikos manevringumą, apsunkina žvalgybą, suteikia priedangą mūsų pajėgoms. Tanki miško danga – tai ne ekologinė kliūtis, o kontrmobilumo priemonė, svarbi tiek gynybai, tiek gamtai.
Tai ypač svarbu dabar, kai šį rudenį Baltarusijoje vyks bendros Rusijos ir Baltarusijos puolamosios pratybos „Zapad 2025“. Tai nėra tik parodija. Tai – tikra grėsmė. Ir šiuo metu ardyti natūralias apsaugos zonas – tai ne tik trumparegiška, bet ir pavojinga.
Nemuno gilinimas – pavojinga iliuzija
Tuo pat metu Vidaus vandenų kelių direkcija žada gilinti Nemuno vagą nuo Baltarusijos sienos iki Druskininkų. Oficialiai tai grindžiama gyventojų evakuacijos būtinybe karo atveju. Tačiau karinėje realybėje upė – tai atvira, pažeidžiama, iš oro neapsaugota arterija, idealiai tinkama atakuoti.
Jei būtų sunaikintas vienas ar keli tiltai – visa evakuacijos strategija žlugtų. Upe keliaujantys žmonės atsidurtų spąstuose. Dešimtis kartų saugiau būtų remtis miškingais pasienio keliais – mažareikšmiais, sunkiai pastebimais, sunkiai pasiekiamais priešui.
Tokie sumanymai kaip Nemuno ar Neries gilinimas ne tik brangūs, bet ir prieštarauja realiai gynybos logikai.
Aplinkosauga = saugumas
Visus šiuos veiksmus lydi dar vienas niūrus kontekstas – Vyriausybės pažadų išsižadėjimas. Savo pačios skambiai rengtoje programoje deklaruotas siekis riboti plynuosius kirtimus, plėsti miškų apsaugą, taikyti gamtiškos miškininkystės principus, pamažu užmirštamas: balandžio 2 d. Aplinkos ministerija pristatė Miškų įstatymo pakeitimus, kurie byloja priešingas vizijas.
Vietoje praėjusioje kadencijoje žadėtų 10 proc. rezervatinių I grupės miškų liekama prie 1.2 proc. Vietoje derintų 23 proc. ekologiniams ir socialiniams poreikiams nukreiptų II grupės miškų, siūloma vos 17 proc. Be to ketinama didinti ūkininkavimą, atlaisvinti leidimus, mažinti apsaugą net saugomose teritorijose.
Visa tai – akivaizdoje fakto, kad šiuo metu 15 % Lietuvos miškų turi realią apsaugą. Likusieji palikti išplyninantiems kirtimams, net šalia gyvenviečių, net nacionaliniuose parkuose. Toks požiūris – tai ne tik žala aplinkai. Tai – atsakomybės valstybėje nebuvimas.
Ką turime daryti?
Miškai – tai klimato stabilumo, visuomenės sveikatos, biologinės įvairovės ir nacionalinio saugumo pagrindas. Jie turi būti tvarkomi ne pelno, o viešojo intereso pagrindu.
Mano įsitikinimu primygtinai skubu:
– uždrausti plynuosius kirtimus 20 km pasienio zonoje su nedraugiškomis valstybėmis;
– griežtai laikytis paukščių perėjimo laikotarpio apsaugos;
– sustabdyti gamtinių kliūčių ardymą „saugumo“ vardu, kai tai silpnina mūsų gynybą;
– nepritarti Aplinkos ministerijos siūlomiems Miškų įstatymo pakeitimams, kurie mažina apsaugą ir skatina ūkininkavimą net saugomose teritorijose.
Lietuva turi išskirtinę galimybę parodyti, kad XXI amžiaus saugumas – tai ne tik ginkluotė, bet ir atsakingas požiūris į gamtą. Tik tokiu keliu stiprinsime valstybės saugumą ir piliečių pasitikėjimą.
Miškas pasienyje nėra kliūtis. Tai – mūsų gyvoji gynybinė siena. Turėkime išminties ją išsaugoti.
Autorius yra neetatinis aplinkosaugos inspektorius, šaulys, Lietuvos žaliųjų partijos vicepirmininkas
