Naudodamiesi belaidžiu internetu net nesusimąstome, kad dalis mūsų įrenginį pasiekiančių duomenų dar prieš kelias akimirkas keliavo jūros dugnu. Ne palydovai ar mobilieji tinklai, o būtent tūkstančius kilometrų besidriekiantys povandeniniai šviesolaidžio kabeliai užtikrina greitą duomenų perdavimą tarp skirtingų valstybių. „Telia“ pasakoja, kuo svarbios šios povandeninės jungtys ir kodėl jas nutraukus internetas vis dėlto nedingsta.
„Povandeniniai kabeliai yra tarsi pasaulinio tinklo stuburas. Be jų būtų daug sunkiau apsipirkti užsienio internetinėse parduotuvėse, pasiekti turinį tarptautiniuose socialiniuose tinkluose ar net vaizdo skambučiu paskambinti kitame pasaulio krašte gyvenančiam draugui. Nors dėl šios svarbos į juos taikosi priešiškos geopolitinės jėgos, ryšio infrastruktūra yra diversifikuota. Todėl pažeidus vieną kabelį, pasaulis nesustoja ir duomenų srautas automatiškai nukreipiamas kitais maršrutais“, – sako „Telia Lietuva“ technologijų vadovas Andrius Šemeškevičius.
Oras, žemė ir vanduo
Pasak A. Šemeškevičius, internetiniai duomenys vartotojus pasiekia per pačias įvairiausias jungtis. Regionus jungiantys optiniai kabeliai gali keliauti oru, tvirtinant juos ant aukštos įtampos elektros stulpų, o jungtys tarp miestų ir kaimyninių šalių dažnai būna vedamos po žeme, greta kelių ar geležinkelių. Tačiau kai kada antžeminiais kabeliais sujungti valstybių nėra galimybės arba tokio sujungimo atstumas būtų daug ilgesnis, nei pasirinkus vandens kelią. Tokiu atveju šviesolaidžiai vedami jūros arba vandenyno dugnu.
„Šiuo metu pasaulyje yra apie 600 povandeninių kabelių, kurių bendras ilgis siekia šimtus tūkstančių kilometrų. Tokios jungtys yra ekonomiškai efektyviausias ir technologiškai patikimiausias būdas perduoti milžiniškus duomenų kiekius tarp kontinentų. Šie kabeliai yra nepakeičiami globaliame tinkle, nes palydovinis ryšys, nors ir gana plačiai naudojamas, negali pasiūlyti tokio didelio pralaidumo ir tokios mažos delsos. Povandenį kabelį turi ir Lietuva – jis keliauja Baltijos jūros dugnu, mūsų šalį jungdamas su Švedija“, – aiškina „Telia“ atstovas.
Tiesa, jūriniais šviesolaidžiais mus pasiekia ne visa informacija. Skaitant lietuviškus naujienų portalus, duomenys iki mūsų keliauja tik tarpmiestinėmis jungtimis. Jūrinių kabelių prireikia tada, kai norime pasižiūrėti JAV ar kitos nutolusios valstybės serveriuose įkeltą socialinių tinklų žinutę, vaizdo įrašą ar pasiekti vietinę interneto svetainę. Tuo metu apsipirkinėjant Kinijos ar Japonijos elektroninėse parduotuvėse, mūsų užklausa iki prekybininko gali nukeliauti net per keletą skirtingų povandeninių kabelių.
Priešiškų jėgų taikinys
Didelę jūrinių tinklų svarbą įžvelgia ne tik jais besinaudojantieji, bet ir priešiškos jėgos. Tą puikiai iliustruoja lapkritį keistomis aplinkybėmis nutrauktas Lietuvą ir Švediją jungiantis kabelis bei panašiu metu pažeista Suomiją su Vokietiją jungusi Baltijos jūros jungtis. Šios hibridinės operacijos dažnai atliekamos imituojant nelaimingą atsitikimą – pasitelkiant krovininį laivą, kuris išmetęs inkarą jį velka jūros dugnu.
Apie kabelio nutraukimą tautiečiai perskaitė tame pačiame internete, kuris veikė lygiai taip pat, kaip ir prieš minėtą incidentą. Priešiškoms jėgoms nepavyko „įkąsti“ rimčiau, nes jungtį sudaro ne vienas, o keli kabeliai. Be to, Lietuva turi dar dvi tarptautinių jungčių kryptis – su Latvija ir Lenkija.
„Kiekvienos linijos apkrovą nuolat stebi išmani sistema, prireikus galinti srautus perskirstyti mažiau apkrautoms kryptims. Dubliavimas leidžia tinklui veikti pilnu pajėgumu, net ir įvykus kurios nors jungties pažeidimui, todėl sabotažo atvejais neįvyksta net trumpalaikiai paslaugų teikimo sutrikimai“, – paaiškina žinovas.
Specialistas taip pat įvardija kitą mūsų šalį nuo neigiamų pasekmių apsaugojusią detalę – didelį linijų pralaidumą. Ryšio bendrovė laikosi principo, kad nė vienos tarptautinės jungties apkrova negali viršyti 60 proc., todėl kurioje nors kryptyje įvykus sutrikimui, likusios dvi ją gali visiškai pakeisti. Nuolatinis pralaidumo didinimas inicijuojamas kiekvienais metais ir lemia dideles sąnaudas, tačiau šiuo atveju atsakomybė prieš klientus vaidina didesnį vaidmenį, nei komerciniai principai.
Ar vieną dieną galime likti be ryšio?
Šiandien Lietuvos jungtis su Švedija jau yra sutvarkyta ir veikia, kaip anksčiau. Remontas pareikalavo reikšmingų finansinių resursų ir truko beveik dvi savaites. Kabelį tvarkiusiai komandai teko specialiu laivu priplaukti iki įvykio vietos, išsiųsti narus, kurie iškeltų abu nutrauktus kabelio galus ir vėliau laive juos sujungtų, „įvirinant“ naują optinį segmentą. Nors šviesolaidį, kaip ir anksčiau dengia metalinis šarvas, vienas pats jis, deja, nėra pajėgus jungties apsaugoti nuo panašių atakų ateityje.
Nepaisant to, kad Lietuvos žmonės kuo puikiausiai galėjo naudotis internetu, net esant nutrauktam jūriniam kabeliui, jį skubiai remontuoti vis tiek buvo būtina. Dideli likusių jungčių rezervai mus apsaugojo nuo apčiuopiamų pasekmių, bet jie taip pat nėra begaliniai. Pavyzdžiui, COVID-19 laikotarpiu įvedus pirmąjį karantiną, Lietuvoje vos per vieną naktį tinklo apkrova ūgtelėjo du kartus, tad visu pajėgumu neveikiant vienai iš tarptautinių linijų, internetas Lietuvoje galėtų reikšmingai sulėtėti.
„Ne vienam gali kilti klausimas, ar karo atveju nutraukęs visas Lietuvos interneto jungtis, priešas galėtų šalyje „išjungti“ internetą. Techniškai įgyvendinti tokią operaciją būtų labai sunku, nes tarptautiniai šviesolaidžio kabeliai būtų vienas svarbiausių šalies gynybos prioritetų. Be to, hipotetiškai susidarius tokiai situacijai, mus gelbėtų palydovinis internetas. Tai labai smarkiai sulėtintų ryšio spartą, bet pagrindinės internetinės funkcijos, įskaitant kritinės informacijos perdavimą, finansines operacijas ir komunikaciją, veiktų ir toliau. Kur kas didesnį pavojų už fizinį jungčių nutraukimą kelia kibernetinės atakos, kuriomis interneto veikimą Lietuvoje teoriškai būtų galima sutrikdyti kur kas lengviau“, – apibendrina „Telia“ technologijų vadovas Andrius Šemeškevičius.
