Viktorija Daujotytė: Kai rašai, nebijai

Viktorija Daujotytė: „KAI RAŠAI, NEBIJAI“, (2024m. LR rašytojų sąjungos leidykla, tiražas 1000, p. 711.

Viktorija Daujotytė – iškili lietuvių literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, VU Profesorė, Lietuvos mokslų akademijos. ir Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narė, išugdžiusi ne vieną Lietuvos literatų kartą savo nutolstančio ir jau nutolusio laiko autobiografinės medžiagos tekstais parašė pasakojimą, kurio šerdis – biografinė linija yra siužetiškas, bet ir impresiškas su eiliuotais noveliškais intarpais, o tekstų vidinės intencijos kyla labiau ne iš to, kas  knygos autorės gyvenime buvo, vyko, o daugiau iš to, kas buvo patirta…

Profesorės kūrinys mūsų Tėvynės senelių aštuoniasdešimtmečių padangėje sprogo lyg jau prigesusių prisiminimų kometa, pažadinusi  protus ir jausmus naujam prisikėlimui. Ak, toji niekada nesenstanti, mūsų protuose nuolat auganti ir nokstanti patirtis, vaikystės, paauglystės, jaunystės pergyvenimų verpetuose iki mirties apie save primenanti, visada tebežydinti…

Autorė teigia, kad žmogaus patirtis literatūroje suranda savo aukštųjų būsenų patvirtinimą, o „menas yra didžiausia dvasios energijos koncentracija, didžiosios materijos tankis, tankio intensyvumas lyg įveikiantis pačią materiją ir virstantis kažkuo kitu…“ Toks materijos netikėtas iškilimas kitomis formomis ir kitokiais dvasiniais pavidalais stebuklingai priartino mus prie būtojo laiko būsenų – lyg  iš pelenų pakilęs feniksas ir švelniai įplasnojo į mūsų begęstančių saulėlydžių kasdienybes ir sapnus…

Gyvosios praeities atbudę gyvi žiedai vėl netikėtai užklupo mūsų mintis, kad mus atgaivintų ir pasiduotų. Kiekvienas savo patirtyse galime įvertinti, kad buvo dienų, kai tekdavo „provokuoti ugnį į save, kai  ieškodavome dvasinės atramos pasiekti  to, ir, kai išgirdę šviesą, pamatydavome būsenos pasikartojimą, nes mūsų tikroji gimtoji istorinė kasdienybė visada gyveno mumyse…“

Prisiminiau 1966-jų metų rudenį, kai jaunutė, diplomuota pradinių klasių mokytoja Raseinių vidurinėje mokykloje turėjau ketvirtokus, kurie lyg drugeliai sovietinėje mokykloje turėjo visi išvirsti iš spaliukų į pionierius… Nupirkau keturis ar penkis  metrus raudono kartūno, sukarpiau į 23 trikampes pionieriškų kaklaraiščių tikslams skirtas skiautes ir ėmiau raudonu siūlu apmezginėti jų kraštelius vašeliu, kad mano ketvirtokai dailiai atrodytų.

Tik staiga pro duris įėjo mano brolis Algirdas – 10 metų buvęs Sibiro politinis kalinys – ir sušuko: „Ką čia darai!? Tuojau mesk tuos kalakuto snarglius į pečių! Tie tavo varliamušiai ketvirtokai vistiek tų sovietinių snarglių nenešios!..“

…Niekada nemirė mumyse mums kuždančios nuojautos, kad kažkas yra didesnis už mus, kad gali mus pakelti nuo tokio gyvenimo lygmens aukščiau, negu gyvename ir esame nemalonioje dirbtinės ideologijos prievartoje… Pastebėjau. kad  tokias nuojautas turi ir Alpių kalnų gyventojai – tai jų įgimtas matymas ir mąstymas aiškiai, blaiviai eiti pirmyn – vertikaliai…

O ir mes patys iš mokyklinių prisiminimų išsiaiškinome, kad debesys virš mūsų plaukia aukštai begaliniu dangumi, lygiai taip, kaip jas matė L. Tolstojaus aprašytas rusų kunigaikštis Andriejus Balkonskis, kai  sužeistas, gulėjo fronto lauke tarp žuvusių draugų ir priešų…

„Yra tokia begalinė  dvasios aukštuma, kurią parodo ir liudija aukšta literatūra“, – primena mums Profesorė – nes kiekvienas Jos sakinys  tikina, kad turime prisiimti atsakomybę už savo krašto istorijos paveldą, nes praeities paveldo tiesų ir teisybių  tikrumas brangiau už viską.

Bėgdamos dienos mums atvėrė ir atveria naujus potyrius, todėl kiekvieno nuo mūsų  nutolusio laiko tekstai mums aiškina nepatirto neišbandyto laiko duris su naujomis užduotimis aukotis ir gelbėti tai, kas lietuviškoje istorijoje mums svetimų kenkėjų nebūtų suniekinta, nurašyta, nuvertinta…

Kiekvienas  Profesorės sakinys mums aštuoniasdešimtmetėms močiutėms,  išgyvenusioms sovietų atėjimą 1940-siais ir jų išvarymą 1990-siais, mūsų gyvenimo politinėje patirtyje be galo brangus ir atmintyse aiškus. Kiek mūsų buvusios kartos lietuvių jau nugulė mumyse giliai, nepajudinamai…

Kiek jų turėjo teisę išsikalbėti, susivokti savyje, malšinant savo  ilgesį lagerių ir rusiškų politinių kalėjimų karceriuose ar Sibiro taigų apledėjusiuose naruose, kentėti, savo krašto  stribų ir rusų  enkavėdistų kankinimus, 50 metų okupantų niekinami  ir žeminami..? Juk niekada jau niekas iš jų nepapasakos, kaip jų gyvenimai „vyniojosi lyg apyniai apie smaigą…(V.D.)“  Žmonės klūpėjo aplinkui, o mirtis – centre…

Gerai prisimenu, kaip per paskutinį mūsų šeimos dinastijos Laisvės kovotojų subuvimą Eržvilko Pašaltuonio bažnyčioje septintojo dešimtmečio pabaigoje Atminimo Mišiose už mirusius, ir vainiko padėjimą prie Senelio Knygnešio Martyno Survilos kapo-paminklo, kurį dar prieš karą suspėjo pastatyti mano mokytojas Tėvas,  1941-12-19 sušaudytas Rusijos Orienburgo kalėjime…

Tą žiedais putojantį birželį kažkuris iš mūsų dar gyvų senuolių irgi pasakė tokius pačius žodžius, kaip rašo Profesorė: …“iš nabėtkor, vaika, esat, ėš senuos gėmėnies… Bet irgi niekam jau  nebuvo  neįdomu, nes  režimo uždrausta praeitis dar nėra pilnai į mus atsisukusi… Dar „ tebesam iš niekur, kolchozninkų vaikai ir visi lygūs… Tik jau pakilę į tokias galimybes, kurias davė gyvenimas, kai visi puolėme mokytis…“

Profesorės prisiminimų tekstai apie Motiną mums yra brangiausi ir svarbiausi Tekstai. „Kuo labiau gyvenimas nuo motinos tolino, tuo labiau ji manyje buvo…“ Tokia gyvenimo teigiamybė nepaneigiama kiekvienai iš mūsų, atšventusiai savo aštuonis dešimtmečius, užauginusiai vaikus ir vaikaičius.

Motinos pirmosios ir paskutinės iš išsiplėtusio Laiko, ir lietuviško smėlio kapelių visais metų ir visokių santvarkų laikais kvietė mus aiškinti, rašyti, atgaivinti, perpasakoti apie jas mintyse kuriamus jų autobiografinius tekstus, kurie kartu išskirtiniai, iki skausmo brangūs ir nepamirštami…

Po daugelio metų stovinčioms prie kapo, mums  jie atrodo papilnėjo prisiminimais, didesniais, negu buvo išgyvenimais dėl jų ištverto ir iškentėto laiko, o ypač peržvelgiant protėvių genealogines linijas.

Profesorės atmintyje geneologinės protėvių  linijos susipynusios ir persipynusios, o svarbiausia, kad jas pavyksta prikelti iš praėjusio Laiko ir sudėtingais Tėvynės keliais vėl atvesti į mūsų širdis, kai  begalybėje dienų ir valandų tėkmėje vis tebe gyvas laikas, net tada, kai tikruosius vardus negalėjome ištarti garsiai, kai jie buvo visų mūsų susitarimu pakeisti, užslaptinti, kad suklaidintų savus ir svetimus priešus… Privalėjome gyventi sapnuose, apsupti mirusių, keistuose priverstiniuose užsimiršimuose ir susikurtuose  dirbtinuose regėjimuose…

Skaitant Profesorės knygą, susitinkame su savo pačių paralelinėmis būsenomis, jas pajaučiame kitokias, išskirtines, ‘lyg kokią šviesą, įspindinčią ir atspindinčią, taip, kaip gali  išsilaikyti ir menas, kuris sugeba pranešti apie savo galimybes įsišaknyti – tik belieka juo pasinaudoti, nes kalba neturi kitų kelių išlikti gyva ir gyvybinga tik literatūroje, tik jos ritme ir  jos lietuviškose intonacijose…“

Žudymai, karai, brutali okupacinė prievarta atnešė baisias netektis mūsų Tėvynei, to pasekoje netekome vientiso pasakojimo apie save, nes „sutrūkinėjusių dalių nebepajėgiame suraišioti.“ Lietuvių kalba irgi sutraukyta, atskirta nuo „savo aukštesniųjų lygmenų.“

Užsitęsęs karas Ukrainoje irgi tuština žmonių sielas, visai užmirštant Emanuelio Kanto išvadą: „Žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralinis įstatymas manyje…“

Sunku aprėpti, kokia gilybė yra pats kiekvieno mūsų gyvenimas! Kokia teisingumo didybė ir gilybė, sutelpanti būsenoje nepasiekiama ir nepatikrinama… Kelių kartų lygmenų šventumas ir kiekvieno juntamas dvasingumas irgi keleriopi ir daugiariopi.

Žmogaus gyvenimas yra lyg jo darbų, veiksmų ir bandymų laboratorija, mini Profesorė, ir prideda, kad visada nelengva atskirti, kur mainosi tavo likimo kančių, džiaugsmų, pasiekimų ar pralaimėjimų pradžia, o kur įrašytas kito likimas…

Rašydama apie savo šeimos artimųjų tremtis, kalinimus, kankinimus esu susilaukusi pastabos iš savo kūdikystėje į Sibirą išvežtos ir dešimtmetį Sibire iškentėjusios vyresnės už mane pusseserės, kuriai nepatiko mano „netikri“ rašinėjimai… apie jos ir jos šeimos asmeninį Likimą…

Ji savo Likimo vaizdinį supranta kitaip, negu aš, nes man neteko -40 laipsnių šaltyje gulėti ant apledėjusių lentinių taigos barako narų, šalia numirusios ir sušalusios Motinos, todėl, ji sako, kad aš niekada į tokią padėtį nesugebėsiu įsigyventi, kaip ji.

Sutinku, susigėdusi, atsiprašiau…

Supratau, kad neturiu teisės rašyti apie savo bendrapiliečius, jų neatsiklaususi. Turėdama daug fotografijų iš Lietuvoje vykusių Poezijos pavasarių  su Lietuvos elito žymiais Žmonėmis, ir tas fotografijas rodydama visiems, vieną kartą permąsčiau, juk aš tai didžiuojuosi šalia Tėvynės elito, bet ar visada tam elitui patinka stovėti prie manęs? Padariau išvadą, kad aprašinėdama savo gyvenimą ir kūrybą, geriausia  fotografijose būsiu viena…

Profesorė knygos pradžioje pareiškia, kad Jos knyga: „Kai rašai, nebijai“ yra „Atminties“ knyga, labiau atminties negu prisiminimų… Tai  reiškia, kad pasakojimas yra tiek pat visuminis ir toks pat fragmentinis, kaip ir gyvenimas, kuriame slypi visų literatūros žanrų šaknys, o autobiografiniai tekstai gręžiasi į individualizmą, todėl bendrinančių pasakojimų vis mažės, kaip ir iš mūsų kartos kasdien į Amžinybę išeinančių liudytojų. Tai atitinka ir mano  išeivijos atminimų aprašymų naratyvus… Pvz.: „Beblunkančių likimų liudytojai“ (Andrena; 2017m).

Džiaugiuosi tokiais  Profesorės patvirtinimais, ir dar kartą įsitikinu, kokia akla ir kurčia  Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros komisijos pirmininkės išgalvota, nieko su realybe neturinti kritika, niekinanti kūrybą apie lietuvių karo pabėgėlių – išeivijos- gyvenimą ir veiklą… Emigrančių, išauklėtų marksistinių idėjų šeimų šviesoje, privalu lygiuotis į visuotiną globalumą, o ne vieno vargano krašto karo pabėgėlių išgyventus skaudulius…“ 

Ar atrodo, kad Tautos išgyventi skauduliai – netikri – dirbtiniai!?

Džiaugiausi Profesorės  pateiktomis lyg mūsų kartu pragyvento gyvenimo ir likimo atminties atspindžių paralelėmis, apie kurias jau trys kartos, užaugusios po mūsų, neturi ir nenori turėti supratimo.

Štai, aštuntame dešimtmetyje gimusi lietuvaitė visiems dejuoja, kad jos gimdytoja Motina ją nuolat skriaudė: pasakoja ir rašo apie jos gimdytojos Motinos jai darytas skriaudas, nors jokių vargų niekas neįžiūrės… Su savo išsilavinusia, rūpestinga Motina, gyvenusiai patogiame Vilniaus bute, į mokyklą kas rytą einančiai po 200 metrų nuvalytu asfaltu – nebuvo ir niekur nesimato.

Didžiausia Motinos skriauda jai buvo Motinos parašytų jai privalomų atlikti neįvardintų darbų sąrašas! „Gal savo lovą pasikloti? Gal išgėrus Motinos paruoštos kavos puodelį išsiplauti? Savo pačios rūbelius susitvarkyti? gal? gal? gal?

Esame laimingos, kai kartu su Profesore iki mirties  galėsime prisiminti ir didžiuotis savo užaugintais, išravėtais daržais ir darželiais, pamelžtomis karvėmis, pašertais tvartuose gyvuliukais, šieno glėbiais atitemptais į karvės ir mūsų nuglostyto veršiuko ėdžikes, o vasaromis suvilktais nuo lietaus į daržines…

Juk po visų, savanoriškai su meile atliktų rytinių darbų klampiais kaimo keliais ir takeliais kasdien po 5- 6 kilometrus per sniegą, lietų ir purvą pėsčiomis kasdieną nubėgusiomis į savo mokyklas…

Štai kur tikrasis gyvenimas, tikrieji gyvenimo mokslai, tikroji nuo mūsų nutolusio Laiko išmintis ir niekieno ant lapelio  neparašytas moralinis dėsnis mumyse… 

Visų Lietuvos provincijos pensininkių buvusių lietuvių kalbos ir literatūros  mokytojų vardu:

Janina Survilaitė, Ciurichas