Tęsiame pasakojimą apie Vaitakiemio kaime gimusį Lietuvos partizaną Julių Mielkų-Lubiną. Šiuo straipsnių ciklu norime, kad ir pavėluotai, paminėti šio žmogaus 100-ąsias gimimo metines bei jį prisiminti ir pagerbti.
Juliaus Mielkaus partizaninė veikla, kuri prasidėjo 1945 metų pradžioje, ėjo į pabaigą. Po dvejų su puse metų jis buvo stribų aptiktas ir sužeistas kovoje. Tai įvyko 1947 metų birželio 10 dieną Gintautų kaime, ūkininko Zavecko sodybos bunkeryje.
Sužeistą partizaną enkavėdistai nugabeno į Marijampolę.
Julius Mielkus savo prisiminimuose užrašė: „Vos atgavusį sąmonę mane pradėjo tardyti Marijampolės emgėbistai. Žaizdos neužgiję, be ramsčių nepaėjau, o jie vis tempė ir tempė mane į savo kruvinus antrame aukšte esančius kabinetus tardyti. Sunku apsakyti, ką jie su manimi darydavo.
Į čekistų klausimus bandžiau atsakinėti pirmiausia taip: aš tik kelios dienos, kai grįžau iš Lenkijos, esu ten gimęs ir ilgai ten gyvenau. Aš panaudojau ir tą faktą, kad prieš keletą dienų mūsų vyrų būrys, eidamas per sieną į Lietuvos pusę, susišaudė su rusais.
Sakiau, kad tame būryje buvau ir aš. Iš pradžių tardytojas visa tai užrašinėjo. Bet kitą dieną atvestas tardyti pamačiau ant stalo krūvą popierių, kažkokių dokumentų ir kitą tardytoją, lietuvį, pavarde Svirskis (ar Svirckis). Kam teko būti Marijampolės emgėbistų „rūmuose“, tas pažinojo tą žiaurų išgamą.“
– Jokioje Lenkijoje tu nebuvai, – piktai prabilo tardytojas. Jis ėmė vartyti lapus bei skaityti, kokiais metais ir kokią dieną Mielkus įstojo į „banditų gaują“, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo sužeistas.
Jis skaitė ir apie tokius dalykus, apie kuriuos Lubinas nieko nežinojo. Paskui klausinėjo, kuo jis pasižymėjo būryje, kad buvo rekomenduotas apdovanoti.
Julius per daug dėl to nesijaudino. Jau susitaikė su likimu, žinojo, kad skirs ne mažiau kaip 25 metus lagerio. Kai tardytojas pradėjo vardyti bunkerius, partizanų slapyvardžius, ryšininkus, Lubinas iš siaubo nustiro. „Iš kur jie tai galėjo sužinoti?“, – jis galvojo.
Vėliau paaiškėjo, kad tuos dokumentus enkavėdistai rado Menkupiuose pas Pupką bunkeryje, kuriame slapstėsi trys vyrai: Antanas Marcinonis-Balandis, Bonifacas Rutkauskas-Apuokas ir Vincas Gurevičius.
Apsiausties metu pastarieji du nusišovė, o Antanas Marcinonis-Balandis pasidavė rusams gyvas. Tame bunkeryje buvo ir skardinė dėžė su būrio partizanų dokumentais. Vyrai nespėjo jų sunaikinti, todėl jie ir pakliuvo į enkavėdistų nagus.
Mielkų tardydavo dažniausiai naktimis. Į antrą aukštą tardymui lipdavo savo jėgomis, kas atnešdavo jį atgal į kamerą, nežinodavo, nes likdavo be sąmonės. Toks tardymas tęsėsi keletą dienų.
Čekistą Svirckį pakeitė kitas tardytojas, rusas, kuris jau buvo ne toks žiaurus.
Po dviejų savaičių tardymo MGB „rūmuose“ Julių pervežė į Marijampolės kalėjimą. Uždarė vienutėje. Su juo ten buvo žmogus nuo Vilkaviškio.
Sakėsi buvęs mokytojas, partizanų ryšininkas ir už tai pakliuvęs į kalėjimą. Jiedu susidraugavo. Julius pradėjo juo pasitikėti ir, primiršęs atsargumą, papasakojo nemažai apie save.
Vieną dieną tardytojas jį išsivedė ir po pusvalandžio grąžino. Kalinys elgėsi keistokai. Mielkui kilo įtarimas, kad jo kameros „draugas“ gali būti emgėbistų užverbuotas agentas. Netrukus šis įtarimas pasitvirtino.
Tą pačią dieną Mielkų vėl grąžino į MGB „rūmus“ ir atnaujino tardymus bei kankinimus. Tardė keli tardytojai. Kai vienas pavargdavo, darbą tęsdavo kitas. Pamatę, kad Lubinas vos gyvas, išnešdavo atgal į kamerą. Julius buvo taip sumuštas, kad negalėjo sėdėti.
Kartą enkavėdistas nuvedė Julių į kabinetą. Tenai sėdi tardytojas ir, jam tik pasirodžius, šaukia:
– Sakei, kad nežinai bunkerio, slapyvardžiu Pelių karalystė, tada aš tau pasakysiu, pas ką jis yra.
Julius tuomet suprato, kodėl jie buvo jį išvežę į kalėjimą. Jiems reikėjo įmesti jį į kamerą su jų gerai paruoštu šnipu.
Kartą į kamerą atėjo medicinos felčeris apžiūrėti Juliaus kojų ir kitų žaizdų. Apžiūrėjęs pasakė, kad žaizdos baigia gyti ir nereikia jokios gydytojų pagalbos, dar pašaipiai pridurdamas, jog jos gyja greitai kaip šuniui, be jokios priežiūros.
Žinoma, žaizdos būtų užgijusios dar greičiau, jeigu čekistai per tardymus jų nebūtų tyčia daužę, spardę, kad sukeltų didesnį skausmą. Kitų žmonių skausmas sadistams suteikdavo didelį pasitenkinimą.
(Bus daugiau)
