I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia;
IV dalis čia;
V dalis čia;
VI dalis čia.
Tęsiame pasakojimą apie Vaitakiemio kaime gimusio Lietuvos partizano Juliaus Mielkaus ir jo dalinio partizanavimo dienas.
Buvo 1946-ųjų ruduo. Partizanai apsistojo Trakiškių kaime. Papietavę pro langus pamatė į ūkininko kiemą įvažiuojančių civiliškai apsirengusių ginkluotų žmonių vežimą. Stribai! Būrio vadas Ožys įsakė pasiimti ginklus ir šokti pro langus. Iššoko visi.
Atvykėliai partizanų nepastebėjo, nes pro namus ėjęs kelias buvo tankiai apaugęs medžiais. Pasirodė vežimas. Mielkus paleido šūvį į jo pusę, duodamas draugams signalą, kad vežimas su stribais išvažiavo iš kiemo.
Miško vyrai šoko ir pradėjo šaudyti. Stribai, išgirdę pirmąjį šūvį, bandė su vežimu pabėgti. Tačiau bėgti neturėjo kur. Vienas stribas kiek pabėgėjęs pakėlė rankas į viršų, o kitas, gulėdamas griovy, gynėsi iki paskutinio šovinio, kol buvo nukautas.
Pasirodė, kad tai buvo aktyvus komunistas. Gaila buvo žmogaus, vežusio stribus, nes per susišaudymą buvo smarkiai sužeista jo ranka, kurią ligoninėje vėliau amputavo.
Keturiasdešimt šeštųjų Kalėdas Mielkus su kuopa praleido bunkeryje. Išlipdavo į paviršių pasimankštinti tik vakarui atėjus.
Keturiasdešimt septintųjų pradžioje kuopą ištiko skaudi netektis. Žuvo būrio vadas Ožys-Adolfas Valenta iš Zovodos kaimo. Jis su dviem vyrais lankėsi Akmenynų apylinkėse.
Tame krašte gyveno įtartinas žmogus. Kaimynai sakydavo, kad jis yra komunistas ir uoliai tarnauja okupantams. Ožys nusprendė užeiti pas jį pasikalbėti. O prieš tai Adolfas pasiuntė savo vyrus paieškoti arklių su rogėmis, nes ketino kažkur toli keliauti.
Vyrams išėjus, Ožys nuėjo pas tą žmogų. Naktis buvo šviesi. Komunistas, pasirodo, turėjo ginklą ir pro langą matė, kad pas jį ateina partizanas. Kai Ožys pasibeldė į duris, namų šeimininkas, jų neatidaręs, šovė…
Grįžę su rogėmis draugai rado savo vadą sėdintį prie durų, bet jau negyvą. Įkėlė jį į roges ir nuvežė į Gintautų kaimą palaidoti. Palaidojo patikimo ūkininko kluone.
Žuvus Adolfui Valentai-Ožiui, būriui vadovauti buvo paskirtas Sergiejus Bendoravičius-Špokas. Tai buvo narsus ir užsigrūdinęs partizanas.
Per maždaug dvejus metus žuvo palyginti ne tiek daug vyrų. Partizanai laikydavosi mažais būriais ir gyveno pas ūkininkus bunkeriuose. Dalis vyrų pereidinėdavo Lenkijos sieną ir praleisdavo tame krašte daug laiko.
Juliui draugai sakydavo: „Tau Lenkijoje būtų saugiau gyventi, nes tu tenai gimęs, galėtum pasidaryti dokumentus, pasitrauktum toliau nuo sienos ir ramiai gyventum…“ Tačiau Julius, nepaisydamas pavojų ir vargų, pasiliko Lietuvos pusėje.
Ilgainiui gyvenimas Lietuvoje darėsi vis pavojingesnis. Daugėjo rusų kariuomenės, enkavėdistai rengdavo naktimis pasalas. Daugelis partizanų pradėjo nebetikėti žadama užsienio parama. Partizanų nuotaika ir kovos galimybės darėsi vis niūresnė.
Julius Mielkus pasakoja: „1947-ųjų gegužės pabaigoje į mūsų būrį atėjo vienas iš tų lietuvių užsieniečių, kuriuos mes prieš metus buvom pervedę per sieną. Šį sykį jis sakėsi norįs su žmona grįžti į užsienį ir prašė mūsų pagalbos.
Mes sutikom jiems padėti. Pradėjom ruoštis žygiui. Žinojom, kad žygis bus pavojingas ir pareikalaus didelio atsargumo, nes pasienio apsauga iš Lietuvos pusės smarkiai sustiprėjo.
Šią užduotį atlikti ėmėmės penki būrio vyrai: Kovas, Pempė, Tigras, aš (Lubinas) ir dar vienas vyras, kurio nei pavardės, nei slapyvardžio nebeprisimenu. Pirmiausia apsistojome Aguonių kaime.
Vakarui atėjus, atsargiai pašešupiu pušynėliais slinkome sienos link. Niekieno nepastebėti prisiartinome prie pat Lietuvos-Lenkijos sienos. Trumpas atsisveikinimas, ir svečiai skubiai nuėjo į Lenkijos pusę, o mes grįžome atgal.
Kitą dieną rusų pasieniečiai prie sienos pastebėjo mūsų pėdsakus ir ėmė siausti po apylinkę, bet nieko nepešė, nes mūsų pėdsakai jau seniai buvo atšalę.
Tų pačių metų birželio pradžioje vyrų būrys ėjo iš Lenkijos į Lietuvos pusę ir ant sienos smarkiai susišaudė su rusais. Laimei, viskas baigėsi gerai. Rusų siautimas kasdien stiprėjo, ir mes turėjome trauktis į ramesnes vietas.
Aš, Vincas Gurevičius ir Bonifacas Rutkauskas nuėjome į Menkupių kaimą pas Pupką. Ten buvo bunkeris, o jame radome daug vyrų. Ten sužinojome, kad Gintautų kaime pas Zavecką bunkeryje yra sužeistas mūsų būrio vadas Špokas.
Tada aš su B. Rutkausku ir V. Gurevičiumi išėjome jo aplankyti. Radom vadą peršauta ranka. Kalbinom eiti su mumis, tačiau jis atsisakė, teisindamasis, kad pas jį turi ateiti med. seselė jo rankos apžiūrėti.
Jis tik paprašė, kad kas nors iš mūsų pasiliktų su juo, nes jam vienam ir sužeistam bunkeryje nesmagu. Su manimi atėjusieji draugai nepanoro pasilikti, todėl pasilikau aš.
Bonifacas su Vincu išėjo atgal į Menkupius, o aš su Sergiejumi išsiropštėm iš bunkerio ir nuėjom pas kaimyną pavakarieniauti. Tenai pavalgėme, aš išsiprausiau galvą, pasikeičiau marškinius ir ruošėmės išeiti.
Bet šeimininkai mums sako: „Pabūkit pas mus kambaryje, kol išsišvies, o kai pradės švisti, galėsite išeiti į parugę, kuri apaugusi medžiais, ir ten galėsite praleisti visą dieną“.
Bet mes pasilikti negalėjom, nes Sergiejus turėjo būti pas Zavecką ir laukti med. seselės. Grįžę įlindom į bunkerį ir susiruošėm miegoti. Prieš užmiegant Sergiejus dar papasakojo, kaip jam ranką peršovė.
Jis, t. y. Sergiejus, ir Jurgis Vasiliauskas-Skydas, būdami berods Tabarų kaime, užėjo ant rusų pasalos. Skydas pasitraukė sėkmingai, o Špokui kliuvo į ranką. Po šio pokalbio mudu greitai užmigome. Bet neilgai teko miegoti.
Per miegą išgirdau kažkokį triukšmą virš bunkerio. Pažadinau Sergiejų. Jo klausiu: „Girdi triukšmą viršuje? Tikriausiai tai – rusai. Mes išduoti, nes bunkeris surastas“. Sergiejus manęs klausia, ką darom.
Aš jam atsakau: „Tu vyresnis ir pareigomis, ir amžiumi, kaip nuspręsi, taip ir darysim“. Aš jo dar paklausiau, ar nėra bunkeryje svarbių dokumentų. Atsakė, kad nėra. Sergiejus nusprendė veržtis į viršų.
Kai enkavėdistai pabandė atidaryti bunkerio dureles, Sergiejus paleido į juos seriją iš automato. Tada rusai metė ant durelių granatą. Ši sprogdama išmušė jose nemažą skylę. Sergiejus man sako: „Mesk per skylę į viršų granatą“.
Išmečiau granatą, bet beveik tuo pačiu metu bunkeryje sprogo ir rusų įmesta granata. Sergiejus žuvo, o aš netekau sąmonės. Ją atgavau tik Marijampolėje, MGB kieme, kai pamačiau, kad mane, gulintį ant grindinio, kažkas bintuoja.
Pasirodo, kad granatos skeveldros kliudė mano koją ir pilvą, o į galvą nepataikė. Aš stebėjausi, kaip tokiame mažame bunkeryje, sprogus granatai, išlikau gyvas, nors sužeistas ir kontūzytas.
Matyt, tokia buvo Dievo valia. Tai įvyko 1947-ųjų metų birželio mėnesio 10 dieną Gintautų kaime, ūkininko Zavecko sodybos bunkeryje.“
(Pabaiga)
